„Esu jauna moteris, man patinka avėti aukštakulnius ir pasipuošti, – interviu 15min sakė pabėgėlė, pakviesta dalyvauti liepos 8–10 dienomis vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. – Tačiau liūdna, jog tai, ką apsirengiu ar kaip atrodau, kartais nusveria svarbius dalykus. Mėgstu skirti sau dėmesio, bet dalykai, apie kuriuos kalbu ir rašau, nesusiję su tuo, ką vilkiu ar kaip pasidažau.“
T.Sharif gimė 1994 metais Slemani mieste Irako Kurdistane netoli sienos su Iranu. Gelbėdamasi nuo kurdų ir S.Husseino režimo pajėgų kovos, jos šeima ištrūko į užsienį, kai dukrai tebuvo dveji. Pabėgėliai įsikūrė Malmėje pietų Švedijoje. Gabi mergaitė ypač pamėgo kalbas – mokėsi ne tik švedų ir anglų, bet ir danų, vokiečių kalbų.
Vos pabaigusi mokyklą, 18-metė išvyko į gimtąjį kraštą ir ėmėsi kovoti už moterų teises bei religinę toleranciją.
Vos pabaigusi mokyklą, 18-metė išvyko į gimtąjį kraštą ir ėmėsi kovoti už moterų teises bei religinę toleranciją. Aktyvistė kelerius metus bendravo su paauglėmis, keliavo po kaimus ir pasakojo moterims apie mergaičių apipjaustymo daromą žalą, koordinavo švedų teikiamą pagalbą. Savo veiklą ji tęsė grįžusi į Švediją.
Mergina ėmė vesti televizijos laidą, skaityti paskaitas ir rengti seminarus, rašyti straipsnius, išgarsėjo Kurdistano regioninės vyriausybės (Kurdistan Regional Government – taip dar vadinamas Irako Kurdistanas) kritika, nors liko politiškai nepriklausoma. Šiandien mergina aktyviai padeda žmonėms, bėgantiems nuo vadinamosios „Islamo valstybės“ (ISIS).
– Dalis europiečių nenusiteikę palankiai pabėgėlių atžvilgiu dėl skirtingos religijos ir kultūros. Neseniai jūs „Facebook“ parašėte: „Nėra krikščionių ar musulmonų kraujo.“ Kuo paaiškintumėte šias priešpriešas (krikščionybė prieš islamą, Vakarai prieš Artimuosius Rytus ir pan.), teroro atakas, islamofobiją, rasizmą? Pasaulyje esama daug kitų religijų ir kultūrų, bet tarp jų nejusti tokio stipraus konflikto.
– Paprastai neskelbiu įrašų apie religiją, bet vaizdo įraše, prie kurio taip parašiau, religinė diskriminacija buvo per daug akivaizdi, kad nekreiptume dėmesio. Negaliu paaiškinti to, ko nesuprantu.
Suorganizavau keletą labdaros projektų, skirtų pabėgėlių stovyklose gyvenantiems vaikams, per tokias šventes, kaip Ramadanas ar Kalėdos. Niekada negalvoju, koks vaikų tikėjimas ar iš kur jie kilę. Tenoriu paskatinti juos nusišypsoti, o religinius ir politinius dalykus palieku nuošaly.
Esu ateistė, todėl svarstyti, kodėl įvairios grupės jaučia tokį priešiškumą, – ne man. Neleidžiu religiniams požiūriams daryti įtakos mano darbui ar kirstis su mano vertybėmis. Galų gale žmonės turi išmokti atskirti politiką nuo religijos. Religija yra kai kas asmeniško ir neturi būti supinama su kitais gyvenimo aspektais.
– Kodėl būdama 18-os, vos pabaigusi mokyklą, persikraustėte į gimtąją Slemani? Ar tai nebuvo pavojinga, ypač stiprėjant ISIS aktyvumui Kurdistane?
– Visai ne. Pirmą kartą grįžau į Slemani dar prieš tai, kai ISIS įsiveržė į Iraką, ir laimingai gyvenau ten vėliau.
Irako Kurdistanas šiandien yra turbūt saugiausia vieta visuose Artimuosiuose Rytuose.
Žinojau, kokia situacija, bet galiu suprasti, kodėl žmonės taip galvoja. Turite suvokti, kad Kurdistanas išsidėstęs keturiose valstybėse ir nepripažįstamas kaip nepriklausomas, ypač kaimyninių šalių. Irano Kurdistanas labai skiriasi nuo Turkijos Kurdistano.
Irako Kurdistanas, dar žinomas kaip KRG (Kurdistan Regional Government), šiandien yra turbūt saugiausia vieta visuose Artimuosiuose Rytuose. Žinoma, kaimynystėje yra ISIS, bet, nors tai skamba keistai, ten gana saugu, nors nepakanka resursų ir pažangių gynybos technologijų, kurias turi Vakarai.
Stipriai kontroliuojamame ir saugomame Irako Kurdistane per bemaž trejus metus įvyko vos vienas didesnis teroro išpuolis. Nuo to laiko saugumas buvo gerokai sustiprintas. Nepaisant skurdžių resursų ir nuolatinės kovos su ISIS bei kitais engėjais, ten labai saugu. Už tai galima padėkoti mūsų ginkluotosioms pajėgoms, narsiems vyrams ir moterims, kovojantiems Kurdistane, taip pat ir Sirijoje.
Nuo vienuolikos metų nuolat keliavau į Kurdistaną, taigi nebuvo nieko, kas mane nustebintų ar išgąsdintų. Jaučiausi ten saugiai lyg Švedijoje.
Persikrausčiau vedama savo aistros ginti žmogaus teises ir norėdama ten užsiimti šia veikla, nes jaučiau, kad Švedijoje negalėčiau to daryti taip efektyviai, kaip Kurdistane. Ten reikia jaunų lyderių, regionas alksta jaunų aktyvistų, kurie atneštų teigiamų pokyčių į kurdų bendruomenes. Norėjau savaip prisidėti – juk Kurdistanas visuomet buvo toks pat mano kraštas, kaip Švedija.
– Viena iš jūsų veiklų yra puoselėti žmogaus teises tarp kurdų, kurių dauguma yra musulmonai. Islamas dažnai kritikuojamas, kad pamina moterų teises. Ar jūsų darbas lengvas? Ar jis atneša teigiamų pokyčių? Kaip keičiasi moterų musulmonių padėtis apskritai?
– Žinoma, iš pradžių buvo kova, buvo gynybinių nuomonių ir daug nesupratimo, susijusio su mano darbu, ypač iš vyresnių vyrų. Tačiau, bėgant laikui, pamačiau besikeičiančią pasaulėžiūrą, modernesnį mąstymą. Taip, mano veikla atnešė teigiamų pokyčių, kadangi dabar kyla jaunų aktyvistų, dirbančių ta pačia linkme, banga. Taigi vyresniąją kartą neišvengiamai keičia atviresnė jaunesnioji.
– Kaip siūlytumėte gerinti moterų (ne vien musulmonių, bet kalbant apskritai) teisių padėtį?
Manau, kad iš tiesų moterų teisės gali būti geriausiai puoselėjamos tiesiog pripažįstant, kad ši problema egzistuoja, o ne paliekant ją nuošaly.
– Tai lengva! Mokėkite mums tokias pačias algas kaip tokį pat darbą atliekantiems vyrams, ypač skurdesniuose regionuose, užtikrinkite tas pačias pagrindines žmogaus teises: teisę į švietimą, judėjimo laisvę, darbą ir taip toliau.
Žinoma, lengva aiškinti, kaip pagerinti situaciją, bet, priklausomai nuo to, kur gyveni, nelengva tai įgyvendinti. Manau, kad iš tiesų moterų teisės gali būti geriausiai puoselėjamos tiesiog pripažįstant, kad ši problema egzistuoja, o ne paliekant ją nuošaly.
Prieš keletą metų skaičiau paskaitą Taparašo mokykloje Kurdistane. Sutikau kiek vyresnį nei 20-ies vaikiną. Jis aiškino, esą kurdus kasdien kankina ir karia: „Turime tiek daug priešų, kurie stengiasi mus nugalėti, tai yra nuolatinis mūšis, o tu nori tiesiog sėdėti čia ir kalbėti apie moterų teises?“
Mano atsakymas šiam jaunam vyrui buvo paprastas. Žinau nuolatinį kurdų priešinimąsi engėjams. Tai išties sunki kova, todėl, savaime suprantama, nenoriu nieko daugiau, tik taikos ir laisvės savo tėvynei. Nepaisant to, kad mūsų kova už nepriklausomybę ir tautos teisės negali būti užmirštos, nelogiška ir gal net veidmainiška užsimerkti prieš konfliktus mūsų pačių visuomenėje. Moterų teisių klausimas niekada neturėtų būti ignoruojamas ar paliekamas nuošaly, kad ir kur gyvenate.
Daugybė vaikų Kurdistane vis dar auga šeimose, kur vyrauja patriarchalinės normos ir stipri lyčių nelygybė. Turime užtikrinti, kad mūsų moterys žinotų savo gebėjimus, ir paskatinti jas laisvai reikšti savo nuomonę bei idėjas, nesibaiminant susikurti prastą reputaciją ar grasinimų.
– Esate jauna, moteris ir simpatiška, kaip matyti iš jūsų nuotraukų. Kartą parašėte: „Daug žmonių vertina mano žodžius kaip grasinimą, užuot bandę juos suprasti.“ Ar lengva jaunai moteriai garsiai kalbėti ir būti išgirstai tokiomis temomis, kaip žmogaus teisės, religijos laisvė, pabėgėliai, humanitarinė krizė, kurdų ateitis?
Mėgstu skirti sau dėmesio, bet dalykai, apie kuriuos kalbu ir rašau, visai nesusiję su tuo, ką vilkiu ar kaip pasidažau.
– Dėkoju už komplimentą, bet mano lytis kartais gali kaip tik trukdyti būti išgirstai. Taip, esu jauna moteris, man patinka avėti aukštakulnius ir pasipuošti, nors kartais man net nerūpi apsirengti tinkamai. Mėgstu terminą „lūpdažių feministė“! Tačiau liūdna, jog tai, ką nusprendžiu apsirengti ar kaip atrodau, kartais nusveria išties svarbius dalykus. Mano išvaizdos nereikėtų sieti su tuo, ką veikiu. Mėgstu skirti sau dėmesio, bet dalykai, apie kuriuos kalbu ir rašau, visai nesusiję su tuo, ką vilkiu ar kaip pasidažau.
Kita vertus, jaučiu, kad paprastas parkeris ir popierius yra galingi įrankiai, o juos naudodama sugebėjau pelnyti auditoriją, kuri manęs klauso.
Nesunku būti išgirstai, bet nelengva būti suprastai. Pasakai kažką, o žmonės nesutinka – nieko tokio, bet tuomet jie viską pasuka savaip ir nesupranta, ką kalbu.
Gaunu tiek daug neapykantos kupinų elektroninių laiškų ir komentarų, tačiau, spėju, dirbdamas turi būti tam pasiruošęs. Kai tavęs klauso ir mato viešai, turi suprasti, kad ne kiekvienas pritars ir parems. Štai kodėl aš nepaprastai dėkinga savo šeimai – jie padėjo man sunkiais laikais.
– Kaip tėvai ir kiti artimi žmonės vertina dabartinį jūsų gyvenimo kelią? Ar tai jūsų tėvų „kaltė“, kad tapote tokiu aktyviu žmogumi?
– Nesakyčiau, jog kalbėjimas yra mano tėvų kaltė. Esu dėkinga, kad jie abu mane užaugino. Jie suteikė man geriausia iš abiejų pasaulių – švediško ir kurdiško.
Kadangi esu politinė pabėgėlė, palikusi Iraką su mama, sritis, kurioje dirbu, yra labai asmeniška. Mano mamos stiprybė, gebėjimas vienai su manimi bei mano seserimi įveikti visą mirtinai pavojingą kelią ir likti gyvai, kai tėtis liko šalyje kovoti pilietiniame kare su diktatoriumi, – visi tie dalykai sukūrė mane tokią, kokia šiandien esu. Tai ir mano pačios, kaip Švedijoje prieglobstį radusio pabėgėlio vaiko, patirtis, patyčios, net kitų žmonių istorijos tapo motyvu.
Vienintelis dalykas, dėl kurio mano tėvai gali būti kalti, jog tapau aktyviste, – tai, kad jų patirtas vargas sustiprino mano aistrą. Mano šeima pasirinko modernią pasaulėžiūrą, todėl tai galima pasakyti apie mano kurdų bendruomenę. Trumpai tariant, aistrą ginti žmogaus teises man įkvėpė patirčių, smalsumo ir istorijų kokteilis.
