Žmogaus teisių aktyvistas M.Alataras: „Vilčių dėl Palestinos nebėra. Viskas baigta“

„Esu tikras, kad savo gyvenime aš nepamatysiu tikrosios Palestinos kaip valstybės“, – sako 56-erių palestinietis, kovotojas už žmogaus teises, filmų prodiuseris Mohammedas Alataras. Tarp JAV ir Palestinos gyvenantis vyras sako visą gyvenimą ir širdį paskyręs savo gimtajai šaliai, apie kurią žinoma tiek nedaug. Būtent dėl šios priežasties jis kuria filmus – kad žinia sklistų kuo plačiau. JAV pasą turintis vyras sako kaskart suabejojantis, ar Izraelio pareigūnai jį įleis namo, į gimtąją Palestiną, kur, filmų kūrėjo teigimu, palestiniečiai savo šalyje gyvena tarsi gete, tai atspindi ir jų mentalitetas.
Palestina – atradimų kupinas kraštas
Palestiną juosianti siena driekiasi daugiau nei 700 km. Už jos ribos yra likusi palestiniečių žemė, o žmonės liko be namų. / H.Ghanem nuotr

Su M.Alataru susipažinome Ramaloje, Palestinos mieste, kur telkiasi šios šalies valdžios institucijos. Galimybę apsilankyti Palestinoje žurnalistams sudarė Europos Sąjungos atstovybė Jeruzalėje, atrinkusi šešių valstybių, tarp jų ir Lietuvos, atstovus, savo akimis išvysti tikrąją padėtį Palestinoje.

Spalio pabaigoje, viešint šioje Vidurio Rytų šalyje, kaip tik vyko Palestinos kino dienos, jų metu parodyta apie 60 filmų. Vieno jų kūrėjas – M.Alataras, sukūręs filmą „Sunaikinti“ (angl. „Broken“). Prodiuseris pats sėdėjo salėje ir po filmo atsakinėjo į smalsuolių klausimus.

Iš daugelio skirtingų perspektyvų dokumentiniame filme pasakojama istorija apie Izraelio valdžios pastatytą mūrinę sieną, kuri driekiasi daugiau nei 700 km, apie šios devynių metrų aukščio betoninės sienos poveikį Palestinos gyventojams.

Filmo stop kadras/Daugiau nei 700 km besidriekianti siena sukuria itin slogų įspūdį.
Filmo stop kadras/Daugiau nei 700 km besidriekianti siena sukuria itin slogų įspūdį.

Kita istorijos pusė yra sunkiai suvokiama tiesa – tarptautinės bendruomenės pažadas, kuris buvo sutryptas. „Broken“ pasakoja istoriją apie 2004 metais Tarptautinio Teisingumo Teismo (14 teisėjų) paskelbtą sprendimą, jog mūrinė siena, dėl kurios savo žemių ir namų neteko daugybė palestiniečių, yra neteisėta. Nors šalių delegatai pažadėjo paramą JT Generalinėje asamblėjoje, iki šiol nepasiekta jokių apčiuopiamų rezultatų, priešingai, siena tebestovi ir netgi tebestatoma toliau.

– Mohammedai, atvykus į Palestiną jau pirmąjį viešnagės vakarą teko peržiūrėti jūsų filmą, kuriuo susidomėjo daugybė vietos gyventojų. Ar jūs manote, jog Palestina yra aklavietėje?

– Nuoširdžiai tikiu, kad palestiniečiams nieko nebeliko, išskyrus tarptautinę teisę. Įvertinant Izraelio galimybes ir JAV dalyvavimą bei galią, mes negalime kovoti, mums liko tik tarptautinė bendruomenė. Tai buvo didžiausia motyvacija kurti šį filmą. Norėjosi nušviesti tarptautinį sprendimą, kurį priėmė 14 teisėjų ir tik vienas buvo prieš mus, amerikietis. Ir nepaisant to, nieko neįvyko.

Pagrindinė filmo žinutė – kad turime gerbti tarptautinę teisę, bet negerbiame. Kaip sakė vienas teisėjų mano filme, nevykdant sprendimo alternatyva yra tik chaosas ir tai gerai matome visame regione. Pažiūrėkite, kokia suirutė Vidurio Rytuose. Įsivaizduokime, jog tarptautinė teisė būtų įgyvendinta, būtent Izraeliui būtų pritaikytas tarptautinis sprendimas. Kodėl gi ne, kodėl taip nėra? Ar Izraelis yra aukščiau visų sprendimų? 14 teisėjų prieš vieną, priimtas aukščiausias sprendimas ir nieko neįvyko...

VIDEO: BROKEN Trailer

Pagrindinė priežastis, kodėl neįvyko – amerikiečiai aklai remia Izraelį ir Europai nėra jokio noro stovėti tarp JAV ir Izraelio. Europa turi saitus ir istoriją su Izraeliu bei žydų tautybės gyventojais, bet manau, kad laikas kalbėti apie žmogaus teises ir kodėl jos nėra ginamos.

– 2006 metais esate sukūręs filmą „Geležinė siena“ („Iron Wall“), ar tuomet, kurdamas šią dokumentiką, buvote optimistiškiau nusiteikęs nei dabar?

– Aš buvau daug optimistiškiau nusiteikęs, kai buvo statoma „Geležinė siena“. Tuo metu tikėjau, kad vilčių dar yra, o dabar manau, kad nebėra, viskas baigta. D.Trumpas su savo kalbomis likviduoja Palestinos likučius. Neturime valstybės – gabalas Gazoje, dalis Vakarų Krante, tad viena dalis turėtų atitekti Jordanijai, o Gaza – Egiptui ir viskas, pamirškime Palestinos valstybę.

Man 56 metai, didžiąją dalį gyvenimo praleidau spręsdamas šią problemą, tad jei tai nėra nusivylimas dėl savo tautos, tai yra didelis asmeninis nusivylimas. Žinau, kad aš jau niekada nepamatysiu Palestinos valstybės savo gyvenime.

J. Andriejauskaitės / 15min nuotr./Mohammedas Alataras
J. Andriejauskaitės / 15min nuotr./Mohammedas Alataras

– Kaip jūs tiems, kurie nematė jūsų filmo, apibūdintumėte situaciją šiuo metu Palestinoje?

– Gal skambės aštriai, bet kai pagalvoji, tai tiesa – mes skundžiamės, mes kaltiname, puolame, įtarinėjame, tokiais tapome. Aš turiu JAV pasą, bet keliaudamas Europoje visuomet ir visur jaučiu dvejonę dėl to, kad jame įrašytas vardas Mohammedas ir dėl to, kad taip atrodau.

Iš tiesų, labai pavojinga situacija, nes palestiniečiai neteko vilties, o tokių, kurie nebeturi vilties, reikia saugotis, jie gali padaryti bet ką.

Aš dėstau universitete, klausausi studentų, bet negaliu motyvuoti jų, kai atrodo, kad visas pasaulis prieš mus. Bet mes nepaliekame savo krašto ir ketiname kovoti iki mirties. Tai tarsi Masada istorija. Mes tarsi savižudžiai.

Asmeninio arch.nuotr./Mohammedas Alataras
Asmeninio arch.nuotr./Mohammedas Alataras

– Ar jaučiate pavojų, manote, kad kažkas gali nutikti?

– Visuomet yra pavojus. Esu tas, kuris nieko nebijo, bet būsiu sąžiningas: kai esu ties Izraelio siena, jaučiuosi įbaugintas, nes jie sprendžia, ar galiu būti savo šalyje, ar ne.

Neturiu palestinietiškos tapatybės kortelės. Nepatikėsite, kodėl – nes tokią kortelę išduoda Izraelis, ne Palestina. Taigi jos neturiu, keliauju su JAV pasu, namo vykstu su turisto viza, visai kaip jūs. Visuomet lieka mįslė, ar įvažiuosiu į šalį, ar bus nutraukti ryšiai su mano šeima visam gyvenimui. Tai siaubingas jausmas.

Aš turiu galvoti apie sienas, patikrinimo postus. Šita siena tapo tarsi metafora, mes gyvename gete. Ir tarp palestiniečių galime pajusti geto psichologiją, geto mentalitetą, kai imi ir išjungi savo mąstymą, netenki logikos, kai gyvenimas tiesiog teka pasroviui tarsi stovyklavietėje. Tai tas pats, kaip būti koncentracijos stovykloje Lenkijoje, kur buvo įkalinti žydai. Nesakau, kad čia koncentracijos stovykla, bet formuojasi mentalitetas, jog visi yra prieš mus. Vyksta vidinė kova. Palestiniečiai kovoja už viską, nes jaučia, kad niekas jų neklauso. Galiausiai visi gyvena vidinėje baimėje. Tai vadinu geto mentalitetu.

Tai tas pats, kaip būti koncentracijos stovykloje Lenkijoje, kur buvo įkalinti žydai. Nesakau, kad čia koncentracijos stovykla, bet formuojasi mentalitetas, jog visi yra prieš mus. Vyksta vidinė kova. Palestiniečiai kovoja už viską, nes jaučia, kad niekas jų neklauso.

– Kaip įsivaizduojate, koks bus kitas jūsų filmas?

– Šis filmų verslas reikalauja daug darbo ir pinigų. Jei filmas neturi žinutės, kuri padėtų žmonijai vystytis tampant geresne, tai yra laiko švaistymas, pinigų taip pat. Suprantu, jog filmas yra pramoga, bet kartu esu tikras, kad jis turi skleisti žinią. Žmogaus teisės man daug svarbiau nei filmas. Kai buvau nominuotas apdovanojimui už kovą dėl žmogaus teisių, man tai buvo kažkas ypatinga, tarsi gauti Oskarą. Nors man tikrai nerūpi oskarai, man rūpi žmonės, jų teisės.

Tiesą sakant, jau turiu mintyse naują idėją apie krikščioniškąjį sionizmą (angl. Christian Zionism). Tai tikėjimas, pagrįstas tiesa, kad mesijas sugrįš, kai visi žydai užvaldys visą šventos žemės teritoriją, ją kontroliuos. Tai bizarinė teologija, bet JAV ji dominuoja. Kasmet Jeruzalėje vyksta festivalis, šie žmonės atvyksta iš viso pasaulio. Tokie žmonės netiki žmonių teisėmis, nekalba, kas gera ar bloga, jie tiki, kad taip nori Dievas. Įsivaizduokite, jų manymu, milijonai žmonių turėtų mirti, kad Jėzus Kristus sugrįžtų. Tai siaubinga teologija, tačiau yra daugybė žmonių, kurie tuo tiki.

– Gyvenate tarp Palestinos ir JAV, tai kur yra jūsų namai?

– Būdamas jaunas studijavau JAV, pragyvenau apie 18 metų, tapau JAV piliečiu. Stengiuosi būti Palestinoje, santykis yra maždaug keturi mėnesiai per metus JAV, likę – čia. Mano žmona čia dirba, dėsto universitete, turime ketverių mergytę. Nežinau, atsikeliu, galvoju, ką čia darau, per daug vargina buvimas čia.

Štai šįvakar mano labai geros mokyklos draugės vestuvės, bet negaliu vykti į Izraelį net su JAV pasu, nes jame yra antspaudas su įrašu – tik Vakarų krantas. Negaliu rizikuoti, mane gali sučiupti.

– Gyvenate JAV, kurios palaiko Izraelį, tačiau esate palestinietis. Ko gero, dėl savo tautybės JAV sulaukiate daug klausimų dėl situacijos tarp abiejų valstybių.

– JAV yra tolygu Izraelis. Taip, sulaukiu daug klausimų. Sunkiausias amerikietiškas ginklas yra ignoravimas to, kas vyksta už jų ribų. Kai pasakau amerikiečiams, kad Palestinoje irgi gyvena krikščionių, jie sako, ne, ten žydai. O aš sakau, ne, krikščionys, jie gyvena Ramaloje, Betliejuje ir kitur. Jie nežino net esminių dalykų apie šią šalį, nežino, kas priima sprendimus.

Izraelio spauda šiuo klausimu yra daug objektyvesnė nei JAV. Galime aptikti įdomių straipsnių „Al Jazeera“, kurių JAV nerasi, taip pat dokumentikos.

Mano vienas filmų buvo pagamintas JAV. Kompanijos atstovė sakė niekada nėra gavusi tiek laiškų, kiek gavo po mano filmo. Visi jie buvo „mieli“.

Labai keista situacija... Izraelis sulaukia milijonų dolerių kasdien... Anksčiau tokios keistos situacijos nebuvo. Jie gauna daugiau finansavimo nei visa Afrika sudėjus kartu. Jiems nerūpi, ką galvoja pasaulis, Europa. Įvertinkime balsavimą, apie kurį kalbėjome, bet vis tiek niekas nevyksta. Gal turėčiau jūsų paklausti, kodėl niekas nevyksta mūsų šalyje?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų