„Nesakyčiau, kad esu didvyris, kuris atidarė sieną – tiesą sakant, aš veikiau mėgindamas išsaugoti VDR (Vokietijos Demokratinę Respubliką)“, – sakė 80 metų Guenteris Schabowski.
G.Schabowski, kuris anuomet buvo Rytų Vokietijos valdančiosios Komunistų partijos Centrinio komiteto atstovas spaudai, 1989 metų lapkričio 9 dieną apie 19 val. per spaudos konferenciją iš kišenės išsitraukė popieriaus lapą ir perskaitė dekretą, kad visiems VDR piliečiams, norintiems laikinai ar visam laikui išvykti iš šalies, vizos bus išduodamos be kliūčių. „Nuo kada?“ – paklausė vienas italų žurnalistas. G.Schabowski šiek tiek sutriko, o tada ekspromtu atsakė: „Kiek žinau... nuo dabar.“
Ta spaudos konferencija buvo tiesiogiai transliuojama per televizijas ir po kelių minučių pasirodė skubūs naujienų pranešimai, skelbiantys, jog „Berlyno siena griuvo“.
Tūkstančiai Rytų Berlyno gyventojų ėmė rinktis prie perėjų, vedančių į Vakarų Berlyną, o suglumę Rytų Vokietijos pasieniečiai, nežinantys kaip elgtis, telefonu vis reikalavo valdžios instrukcijų. Minioms dar labiau padidėjus, vienas užtvaras buvo pralaužtas, ir iš džiaugsmo apsvaigę komunistinės šalies gyventojai, kuriems šią sieną buvo draudžiama kirsti 28 metus, pradėjo plūsti į Vakarų Berlyną.
Tačiau G.Schabowski visiškai nesiekė, kad įvykiai taip susiklostytų. „Lapkričio 9-ąją dar buvau ištikimas komunistas, – lygiai po 20 metų pasakojo jis žurnalistams. – Sienos atidarymas buvo ne humanitarinis, o taktinis sprendimas, priimtas spaudžiant visuomenei.“
„Pats VDR išlikimas kabėjo ant plauko. Kasdien į užsienį (per Čekoslovakiją ir Vengriją) pabėgdavo 300–500 žmonių. Mes kraujavome. Turėjome kažko imtis, kad susigrąžintume populiarumą“, – aiškino jis.
G.Schabowski prisiminė, kad sieną buvo nuspręsta atidaryti po to, kai 1989 metų spalio 17-ąją Komunistų partijos politinis biuras atstatydino konservatyvų režimo lyderį Erichą Honeckerį.
„Komunistų partijos generalinis sekretorius paprastai nenuverčiamas – generalinis sekretorius paprastai pasitraukia arba miršta, bet nebūna nuverčiamas“, – sakė buvęs to režimo pareigūnas.
Dėl masinių demonstracijų Rytų Vokietijoje buvo kilusi didelė įtampa, todėl „politinis biuras tada paprašė vyriausybės parengti įstatymą, leidžiantį laisvai keliauti“.
Priėmėme patį neįtikimiausią sprendimą atidaryti sienas, tačiau jis buvo sutiktas masinėmis demonstracijomis! – G.SchabowskiŠis teisės aktas buvo sukurtas per kelias savaites, o žinia apie jį buvo paskelbta lapkričio 6 dieną. Tačiau vienas šio įstatymo sakinys buvo netinkamai suformuluotas – iš jo buvo galima suprasti, kad bus sukurta nauja vizas išduodanti institucija, todėl visuomenės protestai dar labiau sustiprėjo, sakė G.Schabowski.
„Mums buvo sunku tuo patikėti. Priėmėme patį neįtikimiausią sprendimą atidaryti sienas, tačiau jis buvo sutiktas masinėmis demonstracijomis! Tai buvo tikrai buvo tarsi iš (Franzo) Kafkos romanų“, – pasakojo jis.
Pasak jo, padėtį reikėjo skubiai taisyti „vyriausybės dekretu“, kurį ministrų taryba suderino lapkričio 9 dienos rytą. G.Schabowski paėmė popieriaus lapą su šio dokumento tekstu ir įsikišo į kišenę.
Jis sakė, kad buvo siekta „per spaudos konferenciją paskelbti tai kiek įmanoma vėliau, kad būtų išvengta klausimų“.
Tačiau paskelbus šią žinią žmonių srauto nebebuvo įmanoma sulaikyti. G.Schabowski, kuriam buvo suversta kaltė dėl Berlyno sienos griuvimo, 1990 metų pradžioje buvo pašalintas iš Komunistų partijos. 1997 metais jis buvo nuteistas kalėti už dalyvavimą priimant ankstesnį potvarkį, kuriuo Berlyno sieną saugojusiems pasieniečiams buvo nurodyta šaudyti į žmones, mėginančius pabėgti į Vakarų Vokietiją. 2000 metais G.Schabowski buvo suteikta malonė.
G.Schabowski yra vienas iš nedaugelio buvusių aukštų Rytų Vokietijos pareigūnų, pasmerkusių komunistinį režimą. „Lapkričio 9 dieną viskas galėjo baigtis kraujo praliejimu. Mums labai pasisekė, – sakė jis. – Prisimenu, kaip vienas „Stasi“ (VDR slaptosios policijos) narys priėjo prie manęs ir tarė: „Drauge Schabowski, siena atidaryta. Nėra apie ką raportuoti.“
