Vieta, kur prieš metus stovėjo Zolitudės „Maxima“, dabar virtusi tikra dykyne. Nukentėjusieji vengia važiuoti pro šalį, didelė stovėjimo aikštelė greta parduotuvės stovi visiškai tuščia, blausiai apšviesta gatvės žibintų.
Anapilin išėję bendražygiai
Šią savaitę Rygoje automobiliai padabinti Latvijos vėliavomis, jas švarkų ar paltų atlapuose segi praeiviai, vėliavos spalvomis apšviestas visas miestas – antradienį Latvija šventė nepriklausomybės atkūrimą.
Tačiau šiemet, atrodo, visas dėmesys krypsta į Zolitudės tragedijos metinių minėjimą, o vėliava simbolizuoja solidarumą ir paramą „Maximos“ griūties aukoms. S.Turokas, praėjus metams po tragedijos, kai jis iš griuvėsių traukė gyvuosius ir susižeidė pats, negali pamiršti penkias dienas trukusios gelbėjimo operacijos.
Pagalbos prašymą ugniagesiai gelbėtojai 2013 metų lapkričio 21 dieną išgirdo praėjus 5 minutėms po stogo griūties – 17 val. 46 min. Pirmasis pagalbos automobilis į vietą nuvyko po 14 minučių. S.Turokas buvo tarp pirmųjų gelbėjimo operaciją pradėjusių pareigūnų, nes tuomet dirbo arti nelaimės vietos.
„Žmonės rėkė, prašė pagalbos, nieko negalvojome, bėgome jų link. Mes neskaičiavome, kiek žmonių išgelbėjome. Tai yra mūsų darbas. Darėme, ką darėme“, – 15min.lt Rygoje pasakojo S.Turokas, prisipažinęs, kad net nespėjo pagalvoti apie savo saugumą.
Po dviejų valandų darbo nugriuvo dar viena stogo dalis, šįkart prispausdama ir gelbėtoją. Nors vyrui pavyko iššliaužti iš po griuvėsių, po jais žuvo du kartu atvykę gelbėtojai, dar vienas, kaip ir S.Turokas, patyrė sunkią traumą.
Žmonės rėkė, prašė pagalbos, nieko negalvojome, bėgome jų link. Mes neskaičiavome, kiek žmonių išgelbėjome. Tai yra mūsų darbas, – 15min.lt Rygoje pasakojo S.Turokas
S.Turokas iki šiol negali dirbti tokio darbo, kurį dirbo. Jo lūžę slaksteliai yra sukabinti varžtais, vyras ilgai gulėjo ligoninėje, gydėsi Jūrmaloje, po to Vokietijoje.
„Ilgiuosi savo buvusio darbo“, – guodžiasi A.Turokas. Dabar vyras yra perkeltas į ramesnį punktą miesto pakraštyje, dirba vadovaujantį darbą ir į gelbėjimo operacijas važiuoja tik išskirtiniu atveju.
„Čia labai ramu. Vasarą žaidžiame krepšinį, kartais kepame šašlykus“, – pasakojo S.Turokas, gelbėtoju Maskavos gatvės gaisrinėje išdirbęs dvylika metų.
Visuomenės solidarumo diena
S.Turokas pasakojo neskaičiavęs, kiek žmonių pavyko ištraukti, – skaičiuoti nebuvo kada. Nors vyras pats dirbo vos dvi valandas, gelbėjimo operacija truko penkias dienas. Tragedija ir ilga agonija ne tik išdraskė šeimas ir sugriovė likimus. Ji bent jau trumpam suvienijo latvius ir vietinius rusus, 15min.lt pasakojo didžiausios Latvijos labdaros organizacijos „Ziedot.lv“ vadovė Rūta Dimanta.
Ji per dvi savaites padėjo surinkti per 1,46 mln. eurų tragedijoje nukentėjusiems žmonėms ir žuvusiųjų artimiesiems. „Maxima“ 24 našlaičiais likusiems vaikams pervedė 1,7 mln. eurų.
„22 dieną, praėjus vos dienai po nelaimės, organizacija pradėjo rinkti pinigus. Žmonės ir įmonės kreipėsi į „Ziedot.lv“, norėdami paaukoti. Per dvi savaites buvo surinkta 1,462 mln. eurų“, – 15min.lt pasakojo R.Dimanta.
Žmonės per dvi savaites paaukojo 1,46 mln. eurų. Palyginimui, „Maxima“ 24 našlaičiais likusiems vaikams pervedė 1,7 mln. eurų.
Ji, kaip ir dažnas latvis, šią savaitę segi mažą Latvijos vėliavą. R.Dimanta pasakojo, kad kelios savaitės po tragedijos buvo labai sunkios – jai teko išklausyti daug nukentėjusiųjų aimanų, pykčio, agresijos, ašarų.
„Buvo sunku, bet mes vis prisimename, kad mes nesame tragedijos aukos, mes esame gyvi, mes matome pasaulį“, – pasakojo ji.
Įvykus nelaimei, organizaciją plūste užplūdo gyventojų, įmonių skambučiai – jie klausė, kaip pervesti nukentėjusiesiems paramą.
„Tai yra didžiausia tragedija Latvijos istorijoje nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Tai yra labai didelis kiekis pinigų. Didžiausias, kokį pavyko surinkti per tokį trumpą laiką. Gavome pinigų iš daugiau nei 20 valstybių. Tai buvo kartas, kai latviai ir rusai susitaikė, susivienijo, niekam nebuvo svarbu, kokios tautybės ar kalbos atstovas nukentėjo. Kasdienėse situacijose yra kiek kitaip. Tačiau tuo metu buvo vieninga Latvijos visuomenė“, – pasakojo R.Dimanta.
Ji viliasi, kad nelaimė pakeitė visuomenę į gerąją pusę.
Nuo cento iki dešimčių tūkstančių
Rinkti pinigus „Ziedot.lv“ nustojo praėjus dviem savaitėms po tragedijos.
„Už juos gali nusipirkti kažką, bet tik ne psichologinę sveikatą“, – pasakojo R.Dimanta, per rekordiškai trumpą laiką padėjusi surinkti per 1,462 mln. eurų.
Privatūs asmenys suaukojo beveik 910 tūkst. eurų, dar per 552 tūkst. eurų nukentėjusiesiems paaukojo juridiniai asmenys. Mažiausia skirta auka – euro centas, didžiausia parama – per 142 tūkst. eurų.
Mes matėme visų šių žmonių emocijas – skausmą, agresiją, ašaras. Mes dirbome ir kaip psichologai, ne tik kaip labdaros organizacija, – pasakojo R.Dimanta.
Šie pinigai buvo padalyti žuvusiųjų šeimoms ir traumas patyrusiems žmonėms. Su kiekvienu paramą gavusiu asmeniu labdaros organizacijos atstovai susitiko asmeniškai – pasirašė susitarimus.
Nors Andris Upitis, apie kurį jau pasakojome, džiaugiasi likęs gyvas ir nesiskundžia niekuo, ne visi išgyvenusieji, R.Dimantos teigimu, dabar džiaugiasi gyvenimu.
„Ne visi žmonės laimingi po išgyventos tragedijos. Žmonės yra skirtingi. Kai kurie norėjo labai didelių kompensacijų. Mes matėme visų šių žmonių emocijas – skausmą, agresiją, ašaras. Mes dirbome ir kaip psichologai, ne tik kaip labdaros organizacija. Mes dirbome trise“, – R.Dimanta pasakojo, kad per dieną po tragedijos tekdavo bendrauti su maždaug trimis nukentėjusiaisiais.
Kas kaltas dėl tragedijos, kol kas nėra aišku – praėjusią savaitę nuspręsta pratęsti tyrimą. Tačiau R.Dimanta nieko ir nekaltina – pasak moters, nereikia taikyti kolektyvinės atsakomybės visai valdžiai ar visiems „Maximos“ darbuotojams, nes tai laiko atgal neatsuks ir tragedijos pasekmių nesušvelnins.
Nieko nekaltina ir S.Turokas. Sėdi savo gaisrinėje, retkarčiais pažaidžia krepšinį, kepa šašlykus ir svajoja apie ugniagesio gelbėtojo darbą.
Pavyko išgelbėti ne visus
Kai stogas griuvo antrąkart, S.Turokas su kitais gelbėtojais bandė padėti nuolaužų prispaustam vyrui. Jie buvo atsinešę domkratą, ruošėsi vaduoti nelaimėlį iš spąstų. Bet jiems nepavyko.
„Ir aš nežinau, kas nutiko su juo toliau. Viskas pasidarė tamsu, pakilo dulkės, nebuvo kuo kvėpuoti, galvojau, kaip išsigelbėti pačiam“, – pasakoja S.Turokas.
Po antrojo griuvimo po nuolaužomis liko ir gelbėtojas. Tačiau jam pavyko iššliaužti.
„Išlindau, kurį laiką dar dirbau ir supratau, kad skauda nugarą. Pasirodo, buvo lūžę du stuburo slanksteliai. Atsidūriau ligoninėje, gydžiausi Jūrmaloje, Vokietijoje. Stubure yra varžtų“, – pasakoja S.Turokas.
Gelbėjimo operacija Zolitudėje yra didžiausia, kokioje kada nors jam yra tekę dalyvauti. Dabar, negalėdamas nuolat gelbėti žmonių, vyras liūdi – labiau norėtų ne sėdėti prie biuro stalo, o su švyturėliais skubėti į nelaimės vietą.
Prieš metus Zolitudėje buvo apie 200 ugniagesių automobilių, dirbo 550 gelbėtojų.
„Buvo labai tamsu. Nardėme po griuvėsius su žibintais. Nesitikėjau, kad aukų bus tiek daug“, – kalbėjo jis.