O.Romanova ironizuoja, kad niekas nežino, kas pirmasis sugalvojo, jog asmens nubloškimas į purvą, šaltį, alkį ir pažeminimą padės jam tapti atsakingu piliečiu ir taikiu visuomenės nariu. „Tačiau tai – Rusijos požiūris į kalėjimą“, – rašo ji.
Pasak autorės, eilinis asmuo – iš tikrųjų prasikaltęs ar ne – išvežamas į pragarą, toli nuo jam įprastų sąlygų. Dabar jis niekada nebegali būti vienas. Šviesa niekada neišjungiama. Bendravimas su artimaisiais – pertraukinėjamas. Asmuo yra nuolat žeminamas.
Kalinys atsiduria itin uždaroje bendruomenėje, kurioje jis praranda individualumą, jam priskiriamas vaidmuo – „aktyvisto“, „nusikaltimų lordo“, „atstumtojo“ ar „melžiamojo“, iš kurio galima išsireikalauti pinigų.
O.Romanova rašo, kad kol vieni įkalintieji bando išgyventi nužmoginantį pragarą, kai kurie jų sugeba susitarti dėl pakenčiamų gyvenimo sąlygų, išskirtinio elgesio ir net VIP paslaugų. Natūralu, kad čia pinigai vaidina svarbų vaidmenį, tačiau jie – dar ne viskas. Pogrindinio pasaulio ryšiai, ekonomika ir politika taip pat yra svarbūs faktoriai.
Įtemptos derybos
Anot autorės, „paprastai rimti žmonės derasi dėl rimtų dalykų“. Gerbiamas nusikaltėlių vadeiva, padedamas tarpininkų iš išorės, su kalėjimo prižiūrėtojais gali sudaryti beveik bet kokį susitarimą.
Pavyzdžiui, atskirtoje kolonijos teritorijoje gali pasistatyti kotedžą su sodu ir tame pastate gyventi. Jis gali turėti sodininką, virėją ir pagalbininkus – tokias paslaugas jam teiks kiti kaliniai. O.Romanova tikina būtent tokias sąlygas regėjusi viename Ivanovo srities kalėjime.
Kalinys taip pat gali įsigyti neįgaliojo pažymėjimą, kad pailsėtų medicininės pagalbos skyriuje. Arba persikelti į atskirą kambarį, skirtą ilgiems vizitams, ir čia sulaukti prostitučių.
Autorės teigimu, intensyviausiose derybose abi pusės gali pademonstruoti savo sugebėjimus. Pavyzdžiui, kalėjimo sargybiniai gali vieną iš „vidaus“ derybininkų uždaryti į vienutę. O šis gali visą skyrių sudeginti iki pamatų.
Be to, šalia pinigų reikia įtikinančių „argumentų“, kurie padės užsitikrinti specialų statusą. Sargybinis demonstruoja, kaip jis gali apsunkinti nusikaltėlių vadeivos gyvenimą, o šis rodo, kaip į tai reaguos.
O.Romanova rašo, kad kalinys specialų statusą gali gauti suteikdamas tam tikras paslaugas. Sargybiniai nenori, kad kaliniai skųstųsi, pavyzdžiui, kreiptųsi į Generalinę prokuratūrą ar padarytų ką nors, dėl ko į kalėjimą užsuktų inspektoriai.
Sargybiniai gali garantuoti ramybę ir tylą sudarydami susitarimą su kalėjimo gaujų vadeivomis, vadovaujančiais pogrindžio pasauliui. Tuomet tie vadeivos užtikrins, kad nė vienas iš kalinių nesiskųstų.
Sargybiniai gali garantuoti ramybę ir tylą sudarydami susitarimą su kalėjimo gaujų vadeivomis, vadovaujančiais pogrindžio pasauliui. Tuomet tie vadeivos užtikrins, kad nė vienas iš kalinių nesiskųstų.
Žinoma, kalėjimo administracijai už tai teks atsilyginti suteikiant kalinių vadeivoms nepertraukiamą mobiliojo ryšio prieigą, narkotikus ir alkoholį. Jei jie norės ikrų, krabų ir merginų, jiems tereikės už tai sumokėti. Visa tai tęsis tol, kol partnerystė bus patikima ir efektyvi.
VIP sąlygos
O.Romanova primena, kad viename naujausių korupcijos ir reketo skandalų vienoje įkalinimo įstaigoje, gerai žinomas nusikalstamos grupuotės narys iš kalinių išsireikalaudavo pinigų, butų ir kito turto.
Šioje schemoje dalyvavo ir įstaigos darbuotojai, paversdavę kalinių gyvenimą nepakenčiamu. Reketininkas darbuotojams atsilygindavo paslaugomis – prižiūrėjo tvarką ir neleido gabenti narkotikų. Jis taip pat susidorodavo su besiskundžiančiais. Manais už šias paslaugas jam buvo leista reketuoti ir už grotų gyventi patogiai.
Anot autorės, vos į kalėjimą sėdę turtingi, tačiau neturintys ryšių nusikalstamame pasaulyje asmenys gerai žino šią situaciją. Dauguma atvejų jie jau perėjo ikiteisminio suėmimo įstaigas, kuriose prokurorai dažnai prašydavo kaltinamajam sudaryti nepakeliamas sąlygas. Tikslas – išgauti reikalingą liudijimą mainais už geresnes sąlygas.
Kai kada pati įkalinimo įstaigos administracija ima daryti spaudimą kaliniams, kad jie per savo advokatus derėtųsi dėl geresnių sąlygų. Gera keturių žmonių kamera Maskvoje per mėnesį atsieina mažiausiai milijoną rublių (12 991 eurų).
Kaip atrodo VIP kamera? O.Romanova rašo, kad joje nėra nieko ypatingo. Tame kambaryje neleidžiama rūkyti, stovi geras televizorius ir šaldytuvas, teikiami švarūs patalynės apvalkalai, yra atskiras vonios kambarys. Be to, leidžiama dažnai pasivaikščioti.
VIP kaliniams leidžiama užsisakyti maisto iš už įstaigos ribų, juos siuntiniai pasiekia beveik be jokių apribojimų. Žinoma, jiems leidžiama turėti mobiliuosius.
Tiesa, mobilieji – viena pigiausių prekių draudžiamų daiktų sąraše, todėl telefonus dažnai turi ir kiti kaliniai.
Tiesa, mobilieji – viena pigiausių prekių draudžiamų daiktų sąraše, todėl telefonus dažnai turi ir kiti kaliniai.
Pasak O.Romanovos, po teismo turtingų nuteistųjų advokatai gali sumokėti už perkėlimą į gerą įkalinimo įstaigą. Advokatai žino, kad tokios derybos yra beprasmės – juk už pinigus visi kalėjimai gali pasiūlyti pakenčiamas sąlygas, tačiau jie nesiginčija su klientais.
Toks perkėlimas kainuoja mažiausiai 150 tūkst. rublių (apie 2 000 eurų). Sumos riba priklauso nuo pareigūnų apetito.
Susitarimai veikia ne visada
O.Romanova rašo, kad ikiteisminio ar trumpalaikio sulaikymo įstaigose tokie susitarimai ne visada gerbiami: juk kalinys greitai išvyks, todėl administracija gali paprasčiausiai apie jį pamiršti. Tačiau tol, kol jis bus kalėjimų sistemoje, jis neatsikratys „melžiamojo“ statuso.
Tokie „melžiamieji“ paprastai yra pasiturintys asmenys, pavyzdžiui, bankininkai ar verslininkai. Jie turi ryšių išoriniame pasaulyje, tačiau neturi statuso tarp nusikaltėlių.
Ikiteisminio sulaikymo įstaigos sargybinis „melžiamąjį“ perleidžia į kalėjimą kaip dovaną tenykščiams sargybiniams.
Ikiteisminio sulaikymo įstaigos sargybinis „melžiamąjį“ perleidžia į kalėjimą kaip dovaną tenykščiams sargybiniams. Taip nuteistasis atsiduria tarp profesionalių reketininkų: yra verčiamas statyti naujus barakus, mokėti už kelių rekonstrukciją, statyti kotedžus kalėjimo administracijai.
Pasak autorės, tokie „melžiamieji“ neturi jokių svertų kriminaliniame pasaulyje, todėl negali suorganizuoti kalėjimo riaušių ar net individualaus protesto už tai nesulaukdami nusikaltėlių vadeivų bausmės.
Vis dėlto, Federalinės kalėjimų sistemos pareigūnai su jais elgiasi gana atsargiai: juk „melžiamuosius“ lanko advokatai iš Maskvos, o kalėjimams nereikia papildomų problemų.
Nesvarbu, kiek pinigų turi „melžiamasis“, jis greičiausiai nebus į laisvę paleistas anksčiau. Jis už ankstesnį paleidimą gali net susimokėti, tačiau, galiausiai, kas nors tokiems planams užkirs kelią parašydamas neigiamą charakteristiką ar oficialų prieštaravimą.
Kodėl administracija norėtų prarasti gamybos sutartis ir pinigus naujiems barakams ar remontui?
Žinoma, yra ir išskirtinių atvejų. Pavyzdžiui, Gynybos ministerijos pareigūnė Jevgenija Vasiljeva, įkalinta už korupciją, buvo paleista anksčiau. Tačiau tai nutinka tik tada, kai asmuo yra ne tik pasiturintis, bet ir turi prieigą prie administracijos resursų.
O.Romanova rašo, kad tokia privilegija džiaugiasi aukšto rango regioninės valdžios pareigūnai ar verslininkai, turintys ryšių vyriausybėje. Taip pat jų vaikai.
Kartais pinigai nepadeda
Pasak autorės, politinių atspalvių turinčiose garsiose bylose pinigai ir ryšiai negelbsti. Pavyzdžiui, už korupciją įkalintas buvęs Kirovo gubernatorius Nikita Belychas ar buvęs ekonomikos ministras Aleksejus Uliukajevas išskirtinėmis sąlygomis nesidžiaugs. Tiesa, nebus ir ypač skriaudžiami.
Šiuos kalinius atidžiai stebės ir lankys advokatai bei šeimos nariai, o tai apsaugos juos nuo žalingo elgesio už grotų. Tas pats galioja politiniams kaliniams, kuriuos oficialiai pripažino žmogaus teises ginanti organizacija „Memorial“.
Federalinės kalėjimų sistemos pareigūnai itin rūpinasi konfidencialumu. Kai buvo nutekintos nusikalstamos grupuotės nario Viačeslavo Cepoviazo nuotraukose, kuriose jis kalėjime puotauja valgydamas ikrus ir krabus, tarnybos atsakas buvo iškalbingas. Ji pareiškė, kad papildomi valgiai kalėjime yra leidžiami, tačiau nelegalu tai fotografuoti ir paviešinti.
O.Romanova rašo, kad sistema labiau nerimauja dėl žinių apie korupciją paskleidimo nei dėl pačios korupcijos. Todėl Federalinė kalėjimų sistema taip aršiai priešinasi visuomenės dėmesiui.
Nors kalėjimų sistema turėtų pataisyti trūkumus žmogaus prigimtyje, tai nėra Rusijos sistemos tikslas. Ji skirta bausmių vykdymui.