800 gyventojų turintis Kuik e Hasan kaimelis įsikūręs Zagroso kalnų papėdėje. Čia 35 metų amžiaus Moadelas Yari kramtydamas lūpas vardina nelaimės metu žuvusių giminaičių vardus: „Aminas, Hajar, Hajinas, Abdellah, Boshra, Ozve, Somronas.“
Netoli Irako sienos gyvenantys iraniečiai yra pratę prie žemės drebėjimų. Jie gyvena regione, išvagotame tektoninių plokščių lūžių linijų, todėl drebėjimo sukelta destrukcija jiems – anokia naujiena.
Vis dėlto nė vienas jų nebuvo pasiruošęs tokio didelio masto nelaimei.
Asgaras Zarei: „Bandau kalbėtis su žmonėmis apie Dievą, juos nuraminti – tai viskas, galiu padaryti. Ir melstis. Visada galima melstis.“
Jau dabar skaičiuojama daugiau nei 530 žuvusiųjų, sugriauta daugybė regiono kaimeliuose ir miestuose stūksojusių pastatų.
Sekmadienio žemės drebėjimas nusinešė daugiau gyvybių nei tas, kuris rugsėjį supurtė Meksiko miestą. Drebėjimas taip pat buvo jaučiamas Turkijoje, Izraelyje, Libane ir Pakistane.
Vienišas šiitų dvasininkas, ant pečių pasikabinęs juodą kuprinę ir susisukęs tradicinį turbaną, vaikšto po su žeme sulygintą kaimą. Iš šventojo Kumo miesto su kitais savanoriais atvykęs dvasininkas Asgaras Zarei jaučiasi sutrikęs.
„Bandau kalbėtis su žmonėmis apie Dievą, juos nuraminti – tai viskas, galiu padaryti. Ir melstis. Visada galima melstis“, – pasakoja jis.
Stebima vyriausybė
Irano vyriausybei, nuolat besistengiančiai įrodyti, kad ji krizės metu gali pasirūpinti ir pasirūpins savo piliečiais, žemės drebėjimas – tikras išteklių ir pajėgumų išbandymas.
Irano piliečiai televizijoje ir socialiniuose tinkluose stebėjo, kaip ieškodami gyvųjų žmonės juodais ekskavatoriais rausiasi po nuolaužas. Tačiau šiame regione gyvenančių žmonių vargai kiek kitokie – daugelis jų glaudžiasi palapinėse ir bando apsiginti šalčio.
Vyriausybė žino, kad yra stebima. Aukščiausiasis šalies lyderis ajatola Ali Khamenei žemės drebėjimą pavadino „dievišku išbandymu pareigūnams ir iraniečiams“, kuris padės nuspręsti, ar „jie gali vykdyti savo pareigas“.
Prezidentas Hassanas Rouhani aplankė regioną ir stabtelėjo labiausiai suniokotame mieste. Čia jis pažadėjo sugriuvusių pastatų kompleksų atstatymui suteikti paskolas su mažomis palūkanomis.
Prezidentas nelaimę pavadino „skausminga visiems iraniečiams“.
Gavęs vyriausybės leidimą aplankyti nelaimės vietą, „The New York Times“ žurnalistas Thomas Erdbrinkas iš Teherano nuskrido į maždaug 426 km nutolusį Kermanšaho miestą. Iš čia – dviejų valandų kelionė kalnų keliais. Pravažiavęs du patikros punktus, jis pasiekė pagrindinį kelią – vienintelį neužverstą griuvėsiais.
Kairėje – įėjimą į tarsi kiaušinio lukštas suskaldytą parduotuvę užblokavęs sunkvežimis. Dešinėje – keletas daugiabučių su nukritusiais balkonais ir išdužusiais langais. Islamo revoliucijos gvardijos kariai sėdi sunkvežimių priekabose. Kartu su jais – iš kitų miestų atvykę savanoriai, kurie atgabeno vandens, antklodžių ir apelsinų skonio sausainių.
Džiaugiasi likę gyvi
„Atvykau į laidotuves, – pasakoja Kamranas Moradi iš arčiausiai Irako sienos esančio miesto. – Niekada nemačiau nieko panašaus.“
Šis regionas pratęs prie tragedijų. Jo gyventojai ragavo viso, kas blogiausia – pavyzdžiui, išgyveno aštuonerius metus trukusį karą su Iraku. Vis dėlto vietiniai tikėjosi, kad bent visada turės savo namus.
„Mačiau visko“, – sakė Mohammadas Nazari, 1980-1988 m. karo veteranas. Jis prisimena sekmadienį į žemės virpesius sureagavęs pavėluotai.
M.Nazari: „Tokiomis akimirkomis mąstai tik apie save, apie išgyvenimą.“
Kiek po 9 valandos vakaro M.Nazari žiūrėjo mėgstamiausią televizijos laidą. Pirmieji virpesiai buvo keistai pažįstami, tačiau neatrodė grėsmingi. Tuo tarpu sargybinis šuo Jackie jau valandą lojo.
M.Nazari pamanė, kad drebėjimas, kurį pajuto šuo – vienas iš mažų sukrėtimų, kurie tokie dažni į žemės drebėjimus linkusiame Irane. Todėl vyras sugrįžo prie televizoriaus.
Iranietis prisimena, kad neilgai trukus pradėjo drebėti namo sienos. Jis bėgo koridoriumi, jo žmona Sakine – iš paskos. „Tokiomis akimirkomis mąstai tik apie save, apie išgyvenimą“, – sakė jis.
Galiausiai žemės drebėjimo sukelto chaoso metu jį apėmė džiaugsmas. „Aš gyvas, – prisimena tuo metu galvojęs vyras. – Gyvas.“
Piktnaudžiavimas pagalba
Kol Irano vyriausybė tikina, esą, jai nereikia pagalbos iš užsienio, iraniečiai pademonstravo solidarumą. Teherane savanoriai pradėjo internetines kampanijas, kurių tikslas – žemės drebėjimo aukoms surinkti maisto ir antklodžių.
P.Gorji: „Norime užtikrinti, kad tie žmonės gaus reikiamą pagalbą. Mūsų grupė gabena 1 500 tūkst. palapinių ir 3 000 antklodžių. Vyriauysbė nebesusitvarko.“
„Norime užtikrinti, kad tie žmonės gaus reikalingą pagalbą, – sakė H.Rouhani palaikanti gamyklos vadybininkė Pouria Gorji. – Mūsų grupė gabena 1 500 tūkst. palapinių ir 3 000 antklodžių. Vyriauysbė nebesusitvarko.“
„Būkime sąžiningi – neturime tinkamo krizės valdymo, tačiau žmonėms siunčiame daug pagalbos, – tikino žurnalistas Naderas Karimi Joni. – Turime pradėti ruoštis, kaip geriau susidoroti su tokiais siaubingais įvykiais.“
Irano Raudonojo pusmėnulio organizacijos pareigūnas sakė, kad buvo atgabenta 10 tūkst. šeimoms tinkamų palapinių, tačiau jų išsidalijimas virto peštynėmis. Neturintys palapinių ar galimybės prisiglausti kur nors kitur, iraniečiai apkaltino žemo rango pareigūnus ir sukčius, kad šie susigriebia palapines tam, jog vėliau galėtų jas parduoti.
M.Nazari ir jo kaimynai skundėsi jų atstovu parlamente Farhadu Tajari, užaugusiu netolimame kaime. „Kur jis? Kodėl jis ne čia? Mes už jį balsavome ir mums jo dabar reikia“, – piktinosi iranietis.
Kai kurie gyventojai pradėjo ruošis nakčiai. „Miegame automobiliuose, kadangi tai, kas liko iš mūsų namų, pernelyg pavojinga ir nestabilu“, – pasakojo M.Nazari.
Įstrigę po griuvėsiais
Į Kuik e Hasan kaimelį, kuriame M.Yari vardino žuvusių artimųjų vardus, atvyko jo giminaičiai iš Teherano. Kartu su jais – antklodžių ir maisto prikrautas automobilis. Vyro senelė sėdi ant kilimo prieš jų namo griuvėsius. „Vis dar negavome palapinės“, – skundėsi M.Yari.
Kiti kaimo gyventojai taip pat nusivylę, jie tikisi, kad vyriausybė greičiau suteiks pagalbą.
„Jie galėtų pradėti nuo palapinių“, – mano 35 metų amžiaus batų meistras Shahramas Moradi.
Kiek tolėliau ant kilimo sėdi moterų grupelė. Jos tvarkingai sudėliojo žmonių jiems atvežtus vandens butelius, tačiau baiminasi artėjančios nakties. „Mūsų dešimtmetis Armas vis dar po nuolaužomis, – liūdnai sakė garbaus amžiaus moteris. – Šiąnakt miegosime šalia jo.“
Zarrin Jube gedintieji sėdi ant eilėmis išdėliotų geltonų ir žalių plastikinių kėdžių. Keletas jų verkia. Ne tik dėl žuvusio vyro, į kurio laidotuves susirinko, bet ir dėl to, kad prarado namus.
„Jis buvo puikus ir nesavanaudiškas vyrukas, – pasakoja Zahra Eskandari, prisimindama po griuvėsiais rastą pusbrolį Cyrusą Piri. – Jis padėdavo žmonėms kai tik galėdavo.“
Prieš žemės drebėjimą C.Piri buvo tas žmogus, į kurį kreipdavosi laidojant mirusiuosius. Jis pasirodydavo kaimynų laidotuvėse ir siūlydavo nemokamas giesmes. Šiose laidotuvėse nėra kam giedoti.
