Anot autorių, sąjungininkų lyderiai turi išnaudoti šią progą, kad sustiprintų NATO gynybos ir atgrasymo politiką, kuri iš esmės ir materialiai sustiprintų Europos saugumą ir taiką, pabrėžtų NATO pasiryžimą remti Ukrainą ir pradėtų kurti vientisą ir laisvą Europą, kurioje Ukraina būtų visiškai integruota į transatlantinę bendruomenę, taip pat ir kaip NATO narė.
Pasak I.Brzezinskio ir A.Vershbowo, šio aukščiausiojo lygio susitikimo svarbiausia tema – Ukraina, tačiau ji toli peržengia jos ir dabartinio karo ribas.
„Šių metų liepos mėnesį Vilniuje vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime pagrindinis klausimas bus Aljanso atsakas į grėsmę, kurią kelia brutali ir nepagrįsta Rusijos invazija į Ukrainą, kurios antrieji metai gali būti lemiami“, – rašo autoriai.
Savo viešuose pareiškimuose ir sutarčių projektuose, kuriuos Maskva pateikė Jungtinėms Valstijoms ir NATO prieš invaziją, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas aiškiai parodė, kad jo imperinės ambicijos gerokai peržengia Ukrainos ribas. Šiandien jis tebėra įsitikinęs, kad laikas vis dar jo pusėje, nepaisant vidutiniškų Rusijos kariuomenės rezultatų, ir kad Vakarai netrukus pavargs remti Kyjivą.
„Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai turi užimti nedviprasmišką poziciją Ukrainoje, kur drąsūs šios šalies žmonės yra pirmose fronto linijose, kovodami už savo laisvę, bet taip pat gindami transatlantinės bendruomenės vertybes ir saugumo interesus.
Jei Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės nesiims pakankamų veiksmų, kad Ukraina šiais metais nugalėtų Rusiją, ateityje gali tekti imtis tiesioginės ir daug brangiau kainuojančios intervencijos“, – įsitikinę ekspertai.
Ant kortos pastatyta ne vien Ukraina
Pasak I.Brzezinskio ir A.Vershbowo, daug kas pastatyta ant kortos dėl šio beveik dešimtmetį trunkančio karo, kurį Rusija pradėjo prieš demokratinę Europos valstybę, pirmiausia 2014 m. užgrobusi Krymą ir dalį Rytų Ukrainos, o 2022 m. vasarį V.Putinas jį dar labiau paaštrino bandydamas užgrobti visą Ukrainą, baigties.
Autoriai išskyrė penkias grėsmes, kilusias dėl Maskvos veiksmų.
Ukrainos suverenitetas ir nepriklausomybė
„Ant kortos pastatytas šalies, kaip demokratinės, pliuralistinės ir įvairialypės visuomenės, statusas. Be to, V.Putinas siekia ne tik įgyti teritoriją, bet ir sukurti naują Rusijos imperijos versiją bei atkeršyti už Sovietų Sąjungos iširimą“, – rašo teksto autoriai.
Jei Rusijos agresijai bus leista tęstis, tai bus iš dalies rezultatas to, kad V.Putinas panaudos branduolinę prievartą.
Anot jų, V.Putinas siekia jėga ištrinti ukrainiečių tautos istoriją ir tapatybę bei paneigti jos, kaip tautos, egzistavimą. Šiuo tikslu Rusija vykdo tokio masto žiaurumus, kokių Europoje nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Tarptautinės tvarkos ištvermė
Jei V. Putinui bus leista toliau kontroliuoti Ukrainos teritoriją, tai labai susilpnins po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusios tvarkos taisykles ir normas, kurios ilgą laiką buvo tarptautinės taikos ir klestėjimo pagrindas, teigia I.Brzezinskis ir A.Vershbowas.
Jie įsitikinę, kad tuomet pasaulyje vėl ims dominuoti įtakos sferos, karinė prievarta ir filosofija „galia kuria teisę“. Kitos buvusios sovietinės valstybės ir net NATO narės gali tapti kitais V.Putino agresijos taikiniais, o kiti autokratai, įskaitant Kinijos vadovą Xi Jinpingą, gali būti padrąsinti pasekti Rusijos pavyzdžiu.
Branduolinės prievartos veiksmingumas
„Jei Rusijos agresijai bus leista tęstis, tai bus iš dalies rezultatas to, kad V.Putinas panaudos branduolinę prievartą, siekdamas apriboti tarptautinės karinės paramos Ukrainai, įskaitant Jungtinių Amerikos Valstijų ir jų NATO sąjungininkių pagalbą, mastą ir pobūdį.
NATO šalys vieningai sutinka, kad Rusijos agresija nėra vien tik išpuolis prieš Ukrainą, veikiau – išpuolis prieš pagrindinius Aljanso interesus.
Jei šis precedentas bus sukurtas, tai gali paskatinti Kremlių ir kitus branduoliniais ginklais ginkluotus priešininkus imtis panašios prievartos ir kitur, o tai motyvuos kitas šalis taip pat įtraukti branduolinius ginklus į savo karinius arsenalus“, – mano teksto autoriai.
Rusijos, kaip demokratinės valstybės ir tarptautinės veikėjos, raida
Zbigniewas Brzezinskis, buvęs JAV nacionalinio saugumo patarėjas (ir Iano tėvas), pastebėdavo, kad Rusija negali būti demokratija, jei ji ir toliau bus imperija.
Jei V.Putino agresija nebus visiškai sustabdyta, pačios Rusijos perspektyvos tapti konstruktyvesne tarptautine veikėja labai sumažės.
NATO patikimumas
Nuo to, ką NATO padarys ir ko nepadarys, kad paremtų Ukrainą, priklausys Aljanso valstybių narių pasitikėjimas juo ir jo priešininkų pagarba, sako I.Brzezinskis ir A.Vershbowas.
„Daugiausia dėl tvirto JAV vadovavimo NATO sąjungininkės vieningai priešinasi Rusijos agresyviam karui tokiu lygiu, kokio dar nebuvo po Šaltojo karo. Tačiau sąjungininkų parama gali sumažėti, jei karas virs užsitęsusia ir brangiai kainuojančia aklaviete“, – rašo jie.
Rekomendacijos dėl veiksmų, kurių reikia imtis Vilniuje
NATO šalys vieningai sutinka, kad Rusijos agresija nėra vien tik išpuolis prieš Ukrainą, veikiau – išpuolis prieš pagrindinius Aljanso interesus.
Dėl to būsimam NATO viršūnių susitikimui Vilniuje analizės autoriai parengė rekomendacinio pobūdžio veiksmų planą, kuris turėtų padėti sustiprinti visos Europos demokratijų saugumą.
Stiprinti gynybą palei rytinį NATO flangą
Norint atgrasyti Rusiją nuo tolesnės agresijos, svarbu ryžtingiau įgyvendinti 2022 m. Madrido aukščiausiojo lygio susitikime duotą pažadą „ginti kiekvieną centimetrą“ NATO teritorijos, įsitikinę analitikai.
„Madride sąjungininkai nusprendė padidinti NATO priešakinių pajėgų
dislokavimą nuo bataliono iki brigados lygmens junginių, tačiau iš tikrųjų į pafrontės šalis dislokuojami tik brigados lygmens štabai.
Vietoj to, į šias šalis turėtų būti dislokuojami brigados padaliniai, aprūpinti žvalgybos ir stebėjimo, oro ir raketų gynybos technika, kad užtikrintų pajėgumus, galinčius reaguoti į bet kokią Rusijos agresiją ar pasikėsinimą į teritoriją“, – rašo I.Brzezinskis ir A.Vershbowas.
Manoma, kad sąjungininkai turėtų dislokuoti pagrindinius šių papildomų pajėgų elementus iki Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimo ir užsibrėžti tikslą visiškai įgyvendinti tai iki metų pabaigos.
Rusijos agresijos akivaizdoje sąjungininkės nebeturėtų būti saistomos
1997 m. NATO ir Rusijos pasirašytame steigimo akte numatytų apribojimų dėl nuolatinio didelių kovinių pajėgų ar taktinių branduolinių ginklų dislokavimo po Šaltojo karo prie NATO prisijungusių šalių teritorijoje.
Pritarti Ukrainos karo tikslams
Aljanso narės sutaria, kad tik Ukraina gali ir turi apibrėžti savo tikslus Rusijos pradėtame kare. Būsimo susitikimo Vilniuje metu sąjungininkai turėtų pademonstruoti betarpišką savo įsipareigojimą remti Ukrainą, siekiant jai priimtinos pergalės.
Rusijos invazija į Ukrainą parodė, kad NATO gynybos atsargos ir gamybos pajėgumai nėra pakankami nenumatytiems atvejams.
„Pagal Ukrainos prezidento, šalies parlamento ir piliečių nustatytas sąlygas, „pergalė“ Ukrainai reiškia Rusijos pajėgų išvijimą iš okupuotų šalies teritorijų ir visišką Ukrainos teritorijos atkūrimą, apimantį 1991 m. tarptautiniu mastu pripažintas šalies sienas, įskaitant ir Krymą.
Tai – vienintelė pergalės forma, visiškai atitinkanti taisyklėmis grindžiamos tvarkos principus“, – įsitikinę ekspertai.
Tikėtina, jog bet koks sąjungininkų išreikštas dviprasmiškumas dėl šių tikslų galėtų pakenkti Ukrainai ir sustiprinti V.Putino ryžtą galiausiai įgyvendinti savo maksimalistinius užmojus, dar net neprasidėjus deryboms.
Išplėsti ekonomines sankcijas Rusijai
Transatlantinė bendruomenė turi vadovauti pastangoms gerokai padidinti ekonominius nuostolius, kuriuos Rusija patiria dėl tarptautinės bendruomenės spaudimo.
Tarptautinio valiutos fondo prognozė, kad Rusijos 2023 m. ekonomika iš tikrųjų augs, yra akivaizdus rodiklis, identifikuojantis, kad dabartinės Europos Sąjungos taikomos sankcijos yra neveiksnios. Labiau žeidžianti sankcijų strategija turės tam tikrą ekonominį
poveikį ir sąjungininkų ekonomikai. Tačiau nesugebėjimas iki galo pasinaudoti Vakarų ekonominiais svertais kelia pavojų, kad toliau bus finansuojama V.Putino karo mašina ir konfliktas užsitęs.
Manoma, kad griežtesnės JAV ir ES sankcijos turėtų apimti papildomus veiksmus, skirtus sumažinti Rusijos pajamas iš eksporto, įvedant intensyvesnius eksporto į Rusiją apribojimus, ypač technologijų sektoriuje, bei užtikrinti platesnio masto sankcijas Rusijos įmonėms, kurios jų bando išvengti.
Padėti padidinti valstybių narių gynybos pajėgumus
Analizės autoriai įsitikinę, kad NATO iniciatyva padidinti valstybių narių gynybos pajėgumus būtina, norint pasiekti pergalę šiuolaikiniame kare.
Rusijos invazija į Ukrainą parodė, kad NATO gynybos atsargos ir gamybos pajėgumai nėra pakankami nenumatytiems atvejams. Tai įrodė poreikis ilguoju laikotarpiu tiekti ginklus ir amuniciją Ukrainai.
Vilniuje vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime sąjungininkų lyderiai, anot ekspertų, turėtų patvirtinti dvejų-trejų metų trukmės terminą, per kurį būtų išplėsti NATO gynybos poreikiams svarbių ginklų sistemų ir šaudmenų gamybos pajėgumai, ir tuo pačiu įsipareigoti aprūpinti Ukrainą jai būtina įranga, kad šalis galėtų atremti invaziją ir atgrasyti Rusiją nuo ketinimų įsiveržti trečią kartą.
Išplėsti ir institucionalizuoti NATO karinę paramą Ukrainai
Pasak teksto autorių, sąjungininkams pavyko padėti Ukrainai susigrąžinti daugiau nei pusę teritorijos, kurią Rusija užėmė po plataus masto invazijos pradžios, ir išvengti, kad karas virstų tiesioginiu NATO ir Rusijos konfliktu.
Tačiau tai buvo pasiekta sąjungininkių, kurios dėl Rusijos branduolinio šantažo atrodo atgrasomos suteikti Ukrainai viską, ko jai reikia, kad ji nugalėtų, sąskaita.
Todėl I.Brzezinskis ir A.Vershbowas mano, kad Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikime NATO turėtų imtis kelių veiksmų šioje srityje.
Pirmiausia, paskelbti naują karinės pagalbos paketą, skirtą paremti 2023 m. planuojamą Ukrainos kontrpuolimą, kuris, tikėtina, bus vykdomas aukščiausiojo lygio susitikimo metu.
„Šis paketas turėtų panaikinti sąjungininkų pačių nustatytus puolamosios ginkluotės apribojimus ir tiekti ilgesnio nuotolio sistemas, pavyzdžiui, ATACMS, kurios leistų Ukrainai atimti iš Rusijos pajėgų galimybę pasislėpti ir vykdyti atakas prieš Ukrainos civilius gyventojus bei ypatingos svarbos infrastruktūrą.
Vadovaujant Jungtinėms Amerikos Valstijoms, reikia pradėti NATO sąjungininkų diskusijas dėl kolektyvinės gynybos garantijos, panašios į 5 straipsnį, suteikimo Ukrainai visoje jos kontroliuojamoje teritorijoje tuo metu, kai baigsis karo veiksmai su Rusija.
Jei rusai nebegalės nebaudžiamai smogti iš okupuoto Krymo ar per Rusijos sieną, mažiau tikėtina, kad jie eskaluos situaciją, ir labiau tikėtina, kad jie rimtai imsis derybų“, – mano analizės autoriai.
Anot jų, pagalbos paketas turėtų apimti platesnį Ukrainos pajėgų mokymą NATO šalyse, įskaitant pilotų mokymą skraidyti moderniais vakarietiškais naikintuvais, ir NATO instruktorių dislokavimą neginčijamose Vakarų Ukrainos vietose.
I.Brzezinskis ir A.Vershbowas siūlo peržengti 2008 m. Bukarešto aukščiausiojo lygio susitikime paskelbtą dviprasmišką formulę dėl Ukrainos narystės NATO, kuri pasirodė esanti destabilizuojanti Europą.
„Vilniuje NATO vadovai turėtų aiškiai pareikšti, kad, kaip teigė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris, Maskvos agresija reiškia, jog Europos saugumui užtikrinti reikia Ukrainos, įsitvirtinusios NATO. Tai reiškia narystę ir tarpinius žingsnius siekiant šio tikslo“, – rašo teksto autoriai.
Jie išskiria konkrečius žingsnius, kurie turėtų būti padaryti.
Pasak ekspertų, pirmiausia būtina sukurti naują NATO ir Ukrainos atgrasymo ir gynybos partnerystę. Remiantis Ukrainos, kaip sustiprintų galimybių partnerystės programos narės, statusu, naująja partneryste būtų siekiama stiprinti Ukrainos ilgalaikius gebėjimus gintis ir atgrasyti nuo bet kokios būsimos Rusijos agresijos.
Be to, reikalingas sąjungininkų įsipareigojimas apginkluoti, apmokyti ir aprūpinti Ukrainos pajėgas, kol jie bus pasirengę priimti Ukrainą visateise NATO nare.
„Ši partnerystė turėtų būti siūloma kaip alternatyva NATO Narystės veiksmų planui, tačiau, kaip ir veiksmų plano, jos tikslas būtų palengvinti Ukrainos pasirengimą galimai narystei Aljanse. Tokia programa atvertų duris tiesioginei Ukrainos narystei, kaip buvo pasiūlyta Suomijai ir Švedijai.
Dabar Ukraina turėtų būti pakviesta dalyvauti Šiaurės Atlanto Tarybos posėdžiuose taip, kaip Švedija ir Suomija iki visiško įstojimo. Tai būtų svarus Aljanso įsipareigojimo ženklas“, – mano analitikai.
Jie taip pat siūlo įsteigti nuolatinę 54 valstybių Ukrainos gynybos kontaktinę grupę, kuri būtų priemonė koordinuoti trumpalaikę karinę pagalbą Ukrainai, kol tęsiasi karas, ir kurti ilgalaikę Ukrainos atgrasymo poziciją pagal atgrasymo ir gynybos partnerystę.
Kontaktinę grupę galėtų sustiprinti aktyviausių Ukrainos rėmėjų iniciatyvinė grupė, siekianti užtikrinti Kyjivui naujausias technologijas.
„Vadovaujant Jungtinėms Amerikos Valstijoms, reikia pradėti NATO sąjungininkų diskusijas dėl kolektyvinės gynybos garantijos, panašios į 5 straipsnį, suteikimo Ukrainai visoje jos kontroliuojamoje teritorijoje tuo metu, kai baigsis karo veiksmai su Rusija.
Iš pradžių tai galėtų įgyvendinti norinčiųjų koalicija (pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija ir Lenkija), tačiau geriausia, kad tai darytų visos sąjungininkės, nes jos dalytųsi ta pačia rizika“, – reziumavo I.Brzezinskis ir A.Vershbowas.
Ianas Brzezinskis yra „Atlantic Council“ vyresnysis bendradarbis ir buvęs JAV gynybos sekretoriaus padėjėjo pavaduotojas Europos ir NATO politikai.
Alexanderis Vershbowas yra „Atlantic Council“ garbės bendradarbis. Jis yra buvęs JAV ambasadorius NATO, Rusijoje ir Pietų Korėjoje, JAV gynybos sekretoriaus padėjėjas tarptautinio saugumo reikalams ir NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas.
