Dabar bet kas gali turėti banko sąskaitą ir laikyti santaupas bet kuria užsienio valiuta, tačiau Sovietų Sąjungoje net vieno dolerio kupiūros turėjimas buvo griežtai baudžiamas.
SSRS Baudžiamasis kodeksas (BK) numatė nuo 3 iki 8 metų kalėjimo už taip vadinamąjį „valiutos operacijų taisyklių pažeidimą“, o kai kuriais atvejais prekeiviams užsienio valiuta net buvo skiriamos mirties bausmės.
Valiutos pirkimas ir pardavimas SSRS buvo griežtai reglamentuotas, o bet koks nukrypimas nuo taisyklių buvo laikomas sunkiu nusikaltimu.
Vykstantis į užsienį žmogus galėjo išsikeisti tik tam tikrą sumą rublių į šalies, kur turėjo leidimą keliauti, valiutą, o grįžęs likutį turėjo grąžinti.
Šias valiutos keitimo operacijas atlikdavo tik oficialios valdžios patvirtintos institucijos.
Suma, kurią buvo galima išsikeisti, buvo ribojama.
Piliečiai, dirbantys užsienyje ir gaunantys atlyginimus užsienio valiuta, negalėjo ja naudotis. Jie turėjo atlyginimus atiduoti „pasaugoti“ valstybei, kuri išduodavo juos atgal kitą kartą keliaujant į užsienį.
Mažų kainų mitas
Populiarioje interneto publikacijoje nurodyti sovietmečio laikotarpio atlyginimai beveik tikslūs.
Nuo 1975 iki 1985 metų studentas gaudavo nuo 30 iki 45 rublių stipendiją.
Jaunas specialistas gaudavo 90–120 rublių atlyginimą, o vidutinis atlyginimas šalyje, įskaičiuojant visus priedus už darbo stažą ir premijas, siekė apie 150 rublių.
Kaip rašoma portale kommersant.ru publikuojamuose sociologo Vladimiro Panuškino atsiminimuose apie uždarbį sovietmečiu, jaunoms šeimoms daugelis dabar įprastų buities dalykų buvo neįkandami.
„Spalvotas televizorius „Rubin 714“ tada kainavo 750 rublių. Mums tai buvo per brangu“, – prisimena V.Panuškinas.
Dabar, matant anų laikų kainas, parašytas kapeikomis, atrodo, kad viskas buvo neįtikėtinai pigu.
Tačiau šis mitas išsisklaido vos palyginus, kiek maždaug tie patys daiktai ar maisto produktai kainuotų eurais.
Skaičiuojant, kad sovietmečiu vidutinis atlyginimas siekė 150 rublių, imame dabartinį vidutinį darbo užmokestį (VDU) Lietuvoje. 2021 metų III ketvirtį jis siekė 1012,4 euro „į rankas“.
Taip, gira, degtukai ir gazuotas vanduo automatuose kainavo pigiau nei dabar.
Tačiau palyginus kitas kainas, sovietinio „pigaus gyvenimo“ mitas ima sklaidytis.
Kalbant apie produktus, svarbu atsiminti, kad jų kaina nereiškia, kad šiuos produktus būtumėte pirkę 1970 metais kada tik panorėję.
Pavyzdžiui, mandarinai kainavo 2,40 rub. Tačiau prie jų visada nusidriekdavo didžiulės eilės. Dažniausiai jų galima buvo nusipirkti tik artėjant Naujųjų metų šventėms.
Remiantis oficialiais šaltiniais, SSRS kilogramas bulvių 1975 metais vidutiniškai kainavo 14 kapeikų. „Konvertavus“ į šių dienų kainas, tai sudarytų maždaug 90 eurocentų.
Prekybos tinkluose šiandien kilogramą bulvių galima įsigyti dvigubai pigiau – vos už 45 eurocentus. Pavyzdžiui, dabar, kai dalis prekybos centrų siūlo nuolaidas, bulvių kaina kartais siekia tik 19 eurocentų.
Pietūs kavinėse ir valgyklose
Socialiniuose tinkluose platinamoje publikacijoje apie sovietmečio kainas minima, kad „dviejų patiekalų pietūs valgykloje su kompotu kainuodavo vieną rublį“. Vadinasi, analogiška tokių pačių pietų kaina dabar siektų 6,74 euro.
Tai – įprasta dienos pietų kaina didmiesčio kavinėse, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į kokybę.
Vilniaus universiteto (VU) docentas dr. Algirdas Jakubčionis kritiškai vertino sovietmečio valgyklas.
„Pirmiausia, tuo laikotarpiu visavertiškai maitintis buvo galima tik namuose.
Jie maitinosi tuo, ką turėjo namuose. Kadangi augino kiaules, neretai jie maitinosi jų mėsa. Aprūpinimas iš esmės buvo skirtas tik miestų gyventojams.
Miestų gyventojai taip pat, kiek galėjo, tiek maitinosi namuose, nes valgyklų ir bufetų buvo nedaug. Juk buvo neįmanoma to meto sąlygomis įsteigti tiek valgyklų“, – paaiškino istorikas.
Pasak A.Jakubčionio, kalbėti apie tai, kad valgyklos buvo vienintelė galimybė gauti kokybiško maisto, būtų keista jau vien dėl to, kad maistas jose nebuvo kokybiškas.
„Apie 1960 metų vidurį buvo atliktas Vilniaus valgyklų patikrinimas, kurio metu atrasta, kad į kotletus buvo dedama apie 40 proc. duonos arba batono.
Paprastai kalbant, ta „pusiau mėsa“ buvo taip sumaišoma, kad virtuvės darbuotojai mėsos likutį galėtų parsinešti į namus – parduoti kam nors ar suvartoti patys. Sakyti, jog valgyklose buvo kokybiškas maistas, būtų visiška nesąmonė“, – aiškino istorikas.
Dešra, degtinė ir termosai
„Daktariškos dešros kilogramas – beveik tris rublius (2,90). Nepigi būdavo ir degtinė – 5 rubliai už butelį“, – rašoma socialinio tinklo populiariame straipsnyje.
1975 metais vidutinė degtinės ir stipriųjų alkoholio gėrimų kaina SSRS siekė ne 5 rub., kaip nurodyta publikacijoje, o 7,14 rub. už litrą. Išvertus į dabartines kainas, degtinės ar stipresnio gėrimo butelis kainuotų 48 eurus.
Kilogramas mėsos gaminių (įvairių dešrų) vidutiniškai kainavo 2,31 rub. už kilogramą. Šiais laikais tai prilygtų 15,5 euro už kilogramą.
Populiariame straipsnyje prie dešrų ir degtinės kainų nurodoma ir dar viena prekė – termosas, kurią buvo galima įsigyti už mažesnę nei 10 rublių sumą.
„Žygių mėgėjai turėjo pakloti 8,50 rublio už puikų kinų gamybos termosą“, – skelbiama straipsnyje. Dabar ši suma siektų maždaug 55 eurus.
Čia taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į kokybę. Kinų gamybos prekės sovietmečiu nebuvo laikomos kokybės etalonu. Pavyzdžiui, termosai laikė gėrimus ar maistą šiltus vos kelias valandas, be to, dėl savo struktūros dažnai duždavo.
Dabar populiarioje Lietuvos interneto parduotuvėje metalinį nedūžtantį termosą galima įsigyti vos nuo 13 eurų.
„Itin populiarūs moteriški kvepalai „Klima“ buvo parduodami už 25 rublius, dviratis „Ereliukas“ – 40 rublių“, – rašoma publikacijoje.
Visų pirma, reikia suprasti, kad nei populiarių moteriškų kvepalų, nei dviračio neįmanoma buvo nusipirkti tiesiog nuėjus į parduotuvę.
Dėl tokių prekių deficito atsirado „blato“ sąvoka – rinkoje trūkstamų prekių gavimas per pažintis arba kyšius.
Analogiška tų kvepalų kaina Lietuvoje dabar siektų 168 eurus. Už tokią sumą galima rinktis iš daugybės rūšių kvepalų, o ne pirkti vienintelius rinkoje.
Dviratis „Ereliukas“, konvertavus į eurus, dabar kainuotų maždaug 270 eurų. Šios sumos pakaktų, kad būtų galima įsigyti neblogą naują dviratį.
„Aprengti vaiką į mokyklą kainuodavo 35–45 rublius. Būtent tiek kainuodavo mokyklinė uniforma“, – rašoma publikacijoje.
Dabar ši suma siektų nuo 236 iki 291 euro vienam vaikui.
Dabar populiarioje uniformų siuvykloje naują švarką galima įsigyti už 49 eurus, merginos sijoną už 25 eurus, kelnes už 32 eurus. Taigi naujas uniformos komplektas šiuo metu kainuotų maždaug 80 eurų, neskaičiuojant maždaug 5 eurų kainuojančios mokyklos emblemos.
Baudžiama prekyba
Populiarioje publikacijoje nurodoma, kad sovietmečiu vyko ne tik oficiali prekyba.
„Iš spekuliantų už 100–150 rublių buvo galima įsigyti madingų džinsų“, – rašoma tekste.
Be to, kad madingos kelnės kainavo vidutinį mėnesio atlyginimą, nepaminėta.
Atsižvelgiant į tai, kaip tuometinės teisėsaugos struktūros vertino spekuliacijos apimtis, už tai galėjo būti baudžiama nuo 1 iki 7 metų laisvės atėmimo bausme, taikant turto konfiskavimą (RSFSR BK 154 straipsnis).
Pirkėjai dažniausiai nesulaukdavo tokių rimtų bausmių, kaip SSRS retų, iš užsienio atgabentų prekių pardavėjai, tačiau galėjo sulaukti nemalonumų iš vietinių valdžios organų. Pavyzdžiui, „pagautas“ perkantis iš spekuliantų prekes asmuo jau nebegalėjo tikėtis „malonės“ ir gauti leidimą išvykti į užsienį.
Ratuota prabanga
Rusijos istorikas, politologas Dmitrijus Savinas 15min atskleidė, dėl ko Sovietų Sąjungoje nauji automobiliai neretai kainuodavo pigiau, nei „iš rankų“ pirktos panaudotos transporto priemonės.
„Žmonės nesupranta paprasto dalyko, tai juk fizikos dėsnis – kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Valstybė neturi stebuklingos „spintutės“, iš kurios galėtų traukti pinigus, butus, automobilius“, – pabrėžė pašnekovas.
Jis paaiškino, dėl ko dėvėtų automobilių rinkos paklausa sovietmečiu buvo didesnė nei naujų.
„Valstybė nustatydavo kainas viskam, todėl dėl šios priežasties atsirasdavo gana iškreiptų reiškinių. Pavyzdžiui, 10 metų senumo automobilis galėjo kainuoti dvigubai daugiau nei naujutėlaitis.
Dėvėtą buvo galima nusipirkti iš karto, o štai norint įsigyti naują eilėje tekdavo laukti dešimtmečius“, – pasakojo D.Savinas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
