Pirmąja užsieniete Islandijos universiteto Verslo katedroje įgijusia profesorės laipsnį tapusi lietuvė ne tik užsiima aktyvia akademine veikla, bet ir reprezentuoja Lietuvą būdama mūsų šalies konsule Islandijoje.
„Konsulės pareigas labai vertinu ir žiūriu į jas su didele atsakomybe. Reprezentuoti Lietuvą man – privilegija. Stengiuosi dalyvauti visuose renginiuose, į kurios esu pakviečiama kaip garbės konsulė, juose pristatyti Lietuvą ir vystyti pokalbių metu užgimstančias idėjas“, – pasakoja I.Minelgaitė.
Reprezentuoti Lietuvą man – privilegija.
Profesorė taip pat atskleidžia, kad dirbant konsule tenka susidurti ir su mažiau maloniomis situacijomis – priimti dokumentus iš lietuvių, kuriems dėl tam tikrų aplinkybių būna svarbu įgyti Islandijos pilietybę ir pagal dabar galiojančią tvarką – atsisakyti Lietuvos pilietybės.
„Mane pokalbiai su šiais žmonėmis išties labai paveikė. Jų akys sakė, kad jie nenori rinktis tarp dviejų pilietybių, tačiau neturi kitos išeities. Turint Lietuvos pasą jausmas, kad esi šios šalies dalis, vis trauks sugrįžti“, – dabartine situacija dalinasi Lietuvos garbės konsulė Islandijoje.
I.Minelgaitė pasidalino savo mintimis apie akademinės karjeros siekimą užsienyje, santykį su Lietuva ir apie tai, kas užsienio lietuviams svarbu išsaugant Lietuvos, kaip namų, į kuriuos visuomet galima sugrįžti, jausmą.
– Islandijoje gyvenate jau ne vienerius metus. Kas paskatino šioje šalyje siekti akademinės karjeros?
– Akademinė aplinka mane visuomet įkvėpė. Mano manymu, tai terpė, kuri neleidžia užmigti ant laurų, apsnūsti tikru ar įsivaizduojamu žinojimu grįstoje komforto zonoje. Ši aplinka verčia nuolat ieškoti, atrasti, matyti iš įvairių perspektyvų.
Po antrojo sūnaus gimimo nuo verslo praktikos norėjosi pasukti šiek tiek kitu keliu. Akademinis pasaulis, o ypač verslo vadybos sritis, tuo metu atitiko mano augimo poreikį.
– Padarėte tai, ko Islandijos universiteto Verslo katedroje iki tol nebuvo pavykę padaryti nei vienam užsieniečiui – įgijote profesorės laipsnį. Kaip pavyko to pasiekti ir įsirašyti savo vardą universiteto istorijoje?
– Tikslo būti pirma niekada neturėjau. Tai, kad buvau pirmoji užsienietė tapusi profesore – beje, pačia jauniausia katedros istorijoje – sužinojau tik gerokai po šio pasiekimo.
Taip jau nutiko, kad atsidūriau aplinkoje, kurioje dėl įvairių priežasčių užsieniečių buvo mažuma. Toje aplinkoje daug ir sunkiai dirbau, suprasdama savo, kaip užsienietės pranašumus ir trūkumus.
Tikriausiai toje situacijoje sutapo du veiksniai – mano pastangos, kurios buvo pastebėtos ir įvertintos, ir faktas, kad Islandijos universiteto Verslo katedra tuo metu jau buvo pribrendusi samdyti užsienietę.
– Su kokiais iššūkiais būdama užsieniete susidūrėte ir kaip pavyko juos įveikti?
– Dažnai tenka šia tema padiskutuoti. Objektyviam atsakymui reikėtų tapti profesore būnant islande, o tuomet – užsieniete. Tada galbūt būtų galima palyginti. Kai kurie procedūriniai ir biurokratiniai niuansai Islandijoje man atrodo išties painūs.
Tačiau pasikalbėjusi su kolegėmis islandėmis suprantu, kad ir jų vietinėmis akimis – tai sunkiai įveikiamos džiunglės. Tad sunku pasakyti, ar tam tikri barjerai kyla dėl to, kad esi užsienietis, ar tai yra bendri sunkumai, kurių savame kelyje neišvengia visi.
Siekiant tapti profesore kartais iššūkių kėlė reikiamos informacijos paieška.
Be abejo, žvelgiant iš užsieniečio perspektyvos kalbos nemokėjimas, kultūros nepažinimas ir socialinio tinklo neturėjimas gali būti kliūtimis, kurios apsunkina problemų sprendimą ar tam tikrų tikslų siekimą. Siekiant tapti profesore kartais iššūkių kėlė reikiamos informacijos paieška ir kai kurie kiti praktiniai aspektai.
Visgi bendrai, Islandijos universitete yra mechanizmai, kurie užtikrina, kad paaukštinimai ar tam tikri laipsniai būtų suteikiami pagal žmogaus nuopelnus, o ne kilmę.
Tad jei yra nuopelnai – bus ir įvertinimas. Beje, užsieniečiai susiduria ne tik su barjerais, bet ir su išties daug geranoriškos pagalbos. Būtent dėl to, kad esate užsienietis, daugybė žmonių bus pasirengę jums padėti, paaiškinti ir nuoširdžiai džiaugsis, kai jums pasiseks.
– Ką galbūt patartumėte kitiems akademikams ar profesionalams, siekiantiems karjeros užsienyje – ypač, jei jie žengia nepramintais takais?
– Norintiems save išbandyti multikultūriškoje aplinkoje pirmiausiai siūlyčiau sau atsakyti į klausimą, kodėl apskritai toks iššūkis traukia ir realiai įsivertinti savo galimybes ir norą jį įveikti. Taip pat, mano manymu, labai svarbu įsitikinti, kad naujasis karjeros etapas atneš įdomių ir augti padedančių patirčių.
– Esate ne tik Islandijos universiteto profesorė, bet ir Lietuvos garbės konsulė Islandijoje. Ką jums reiškia šios pareigos? Ar sunku reprezentuoti Lietuvą kitoje šalyje?
– Šias pareigas labai vertinu ir žiūriu į jas su didele atsakomybe. Ir iki užimdama jas per įvairias iniciatyvas ir veiklas stengiausi dirbti Lietuvos labui. Tačiau Lietuvos garbės konsulės pareigos šias pastangas padarė dar labiau apčiuopiamas ir nukreipė į tam tikras specifines veiklas.
Šias pareigas labai vertinu ir žiūriu į jas su didele atsakomybe.
Reprezentuoti Lietuvą man nėra sunkumas – tai privilegija. Nuo pat atvykimo į Islandiją mano garderobe visuomet buvo drabužių su Lietuvos simbolika – net sporto salėje mėgstu žmonėms priminti apie Lietuvą.
Stengiuosi dalyvauti visuose renginiuose, į kurios esu pakviečiama kaip garbės konsulė, juose pristatyti Lietuvą ir vystyti pokalbių metu užgimstančias idėjas.
– Kitąmet Lietuvoje vyks referendumas dėl LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris atvertų galimybę kitos šalies pilietybę įgyjantiems lietuviams išsaugoti ir Lietuvos pasą. Šiuo metu, išskyrus tam tikras išimtis, to padaryti negalima, todėl daug lietuvių Lietuvos pilietybės netenka. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Man asmeniškai Lietuvos pilietybė yra labai svarbi. Jau prieš penkiolika metų galėjau įgyti Islandijos pilietybę, tačiau tai būtų reiškę, kad turiu atsisakyti Lietuvos pilietybės. Tad pasirinkau lietuvišką pasą ir tuo džiaugiuosi.
Visgi tai apriboja mano galimybes Islandijoje. Tikrai norėčiau turėti ir islandišką pasą, kuris leistų gyventi pilnavertiškesnį pilietinį gyvenimą šioje šalyje, kartu neprarandant tokios galimybės Lietuvoje. Gimtinėje praleidžiu beveik penkis mėnesius per metus ir jau 18 metų tiesiu tiltus tarp abiejų šalių.
Aktyviai seku Lietuvos aktualijas ir „sergu“ už mūsų šalies ateitį, auginu vaikus, kurie save laiko lietuviais. Tačiau šiandien turiu rinktis – viena arba kita. Jei to daryti nereikėtų, būtų dar daugiau prasmės, motyvacijos ir galimybių veikti.
– Ar esate susidūrusi su tam tikromis problemomis, kurios kilo dėl to, kad pagal dabartinę tvarką negalima turėti Lietuvos ir kartu kitos šalies pilietybės?
– Situacijų ir problemų būna įvairių – tai ir paveldėjimo bei kiti turtiniai klausimai, pilietybių suteikimas vaikams ir panašiai. Visgi, mano nuomone, svarbiausia yra ne praktiniai dalykai, o su šalimi palaikomas emocinis ryšys, kuris šiame laikinumo ir svetimėjimo pasaulyje yra svarbus mūsų išlikimui. Mažoms šalims būtina galvoti apie tokio ryšio išlaikymą.
Viena Kolumbijoje gimusi mano draugė turi net penkis pasus ir penkias šalis laiko savo namais. Labai svarbu, kad tie, kurie turi lietuviško kraujo, kurie nori būti Lietuvos dalimi, žinotų, kad Lietuva yra jų namai. Galbūt ir keista, bet tas raudonas pasas su Vyčiu rankoje turi galią tai priminti.
Vien per praėjusį pusmetį teko priimti dokumentus iš trijų lietuvių, kurie atsisakė Lietuvos pilietybės, nes dėl tam tikrų aplinkybių jiems buvo svarbu įgyti Islandijos pilietybę. Mane pokalbiai su tais žmonėmis išties labai paveikė. Jų akys sakė, kad jie nenori rinktis tarp dviejų pilietybių, tačiau neturi kitos išeities.
Turint Lietuvos pasą jausmas, kad esi šios šalies dalis, vis trauks sugrįžti. Sugrįžti norės ir tie, kurie svetur bus pasisėmę žinių, sukaupę resursų. Pilietybė yra tai, kas jau minėtai mano draugei suteikia „čia mano namai“ jausmą. Noriu, kad kuo daugiau lietuvių taip pat išlaikytų šį jausmą.
Ačiū už pokalbį!
Dėl pilietybės išsaugojimo rengiamas referendumas
Kitų metų gegužės 12 d. kartu su prezidento rinkimais vyksiančio referendumo metu bus siūloma keisti Konstitucijos 12 straipsnio nuostatą, kuri – išskyrus įstatymų numatytas išimtis – draudžia Lietuvos piliečiui turėti ir kitos šalies pilietybę.
Ji būtų keičiama nauja formuluote: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką“.
Pritarus siūlomam pakeitimui, iš Konstitucijos būtų išbrauktas teiginys: „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Tokiu pakeitimu iš pagrindinio šalies įstatymo būtų pašalintas draudimas Lietuvos piliečiams turėti ir kitų šalių pilietybę.
Sprendimas dėl Konstitucijos nuostatos keitimo būtų laikomas priimtu, jei tam pritartų daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių ir į rinkėjų sąrašą įrašytų Lietuvos piliečių – tai yra, apie 1,2 mln. gyventojų.
Pilietybės išsaugojimo tvarką reglamentuotų LR pilietybės konstitucinis įstatymas. Seime užregistruotame įstatymo projekte numatyta, kad Lietuvos pilietybę galėtų išsaugoti europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių šalių pilietybę įgyjantys lietuviai.
Tokius kriterijus atitinka Europos Sąjungos (ES) ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarime dalyvaujančios valstybės bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės. Taip pat išskirtos valstybės, kurios tokių kriterijų neatitinka.
