09 25

Privataus gyvenimo apsauga Lietuvoje: žmonės sekami ir kontroliuojami, duomenys kaupiami, tačiau apie tai neinformuojama

Asmens privataus gyvenimo bei duomenų apsaugai Lietuvoje neskiriamas deramas dėmesys. Žmogus gali nė nežinoti, kad yra sekamas arba jo atvaizdas fiksuojamas, o juo labiau – kiek laiko su juo susiję duomenys bus saugomi ir kam bus panaudojami. Privataus gyvenimo akimirkos fiksuojamos kasdien – judant automobiliu ar pėstute miesto gatvėmis, kuriose apstu vaizdo kamerų, lankantis parduotuvėse ir kitose erdvėse. Privatūs pokalbiai kameromis fiksuojami net ir teisėsaugos institucijose, gynėjui privačiai susitinkant su ginamuoju. Slaptų sekimo priemonių reglamentavimas Lietuvoje nėra pasikeitęs nuo sovietmečio.

Apie privataus gyvenimo ir duomenų apsaugą 15min studijoje diskutavo Lietuvos advokatūros narys, advokatas dr. Remigijus Merkevičius, Lietuvos socialinių mokslų centro teisės instituto mokslo darbuotoja dr. Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė ir Lietuvos advokatūros sekretorius Paulius Griciūnas.

R. Merkevičiaus teigimu, Lietuvos advokatūros tikslas kelti į viešumą skaudulius ir bandyti situaciją keisti. Vienas tokių skaudulių – privatumo apsauga, kuri yra tapusi visuomenės grėsme, ypač technologijoms į priekį veržiantis greičiau nei dažnam Lietuvos gyventojui spėjant įgyti žinių, kaip save apsaugoti jų apsuptyje.

P. Griciūnas antrina, kad šiai temai nėra skiriamas pakankamas dėmesys.

„Turime daryti takoskyrą tarp duomenų, kuriuos asmuo atiduoda savo noru, pildymas anketas, užsiimdamas ekonomine veikla, dalyvaudamas platformose, ir tų duomenų, kurie renkami be žmogaus sutikimo, vadinkime, prieš jo valią, jam nežinant. Tai ir yra slaptas sekimas, kurį bandoma įvilkti į naują saldainio popieriuką – kriminalinę žvalgybą. Tai ta pati sovietinė operatyvinė veikla, kurios principai nėra visiškai pasikeitę“, – teigė P. Griciūnas.

Nutekėję duomenys sudaro prielaidas manipuliuoti žmonėmis.

E. Kavoliūnaitės-Ragauskienės teigimu, technologijos lydi žmogų kasdien – vien gatvėse esame kamerų apsuptyje. Surinktus duomenis galima perkelti į veido atpažinimo programas, identifikuoti konkrečius vaizdo medžiagoje užfiksuotus asmenis, nustatyti jo kelionės maršrutą.

„Labai džiaugiuosi, kad advokatūra aktyvi šioje srityje. Užsienyje paprastai nevyriausybinės organizacijos rūpinasi šia tema ir ją plėtoja. Lietuvoje trūksta šiek tiek daugiau dėmesio iš nevyriausybininkų, o pačiam žmogui sunku susivokti, kai technologijų kaita didelė, ypač kai tai pateikiama kaip privalumas, o ne grėsmė“, – teigė mokslininkė.

Anot jos, nutekėję duomenys sudaro prielaidas manipuliuoti žmonėmis.

Egle Kavoliūnaite-Ragauskienė
Egle Kavoliūnaite-Ragauskienė

Fiksuojami ginamojo ir gynėjo pokalbiai

R. Merkevičiaus teigimu, dažnai naudojant įvairias technologijas, tarp jų ir vaizdo kameras, spekuliuojama, jog taip valdžia siekia apsaugoti gyventojus nuo įvairių grėsmių. Visgi, anot jo, kai kuriose srityse ribos peržengiamos. Viena tokių – video kameros, fiksuojančios privačius gynėjo ir ginamojo pokalbius susitikimų kambariuose areštinėse. Motyvuojama, kad advokatas tokiu būdu tampa saugesnis nuo savo kliento.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Advokatas Remigijus Merkevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Advokatas Remigijus Merkevičius

„Pagarbos susitikimui ir tai paslapčiai nėra. Paslaptis yra tokia, kad kai žmogus patenka į baudžiamosios justicijos ratus, ypač areštinėse, jis teturi vienintelį žmogų – gynėją, kuris gali jį išklausyti, suprasti, atjausti. Pateikta informacija advokatui būna labai jautri. Žmogus iš vidinių gelmių, perlipdamas per savisaugos institutus, atskleidžia savo gyvenimą. Ne advokatui reikalinga apsauga, advokatas gali pats save apsaugoti. Reikalinga apsauga žmogui nuo valdžios, o jos nėra“, – teigė advokatas.

Reikalinga apsauga žmogui nuo valdžios, o jos nėra.

Anot jo, Advokatūros įstatyme numatyta absoliuti advokato profesinės paslapties apsauga. tačiau kriminalinės žvalgybos įstatymo turinyje nesama žodžių „gynėjas“ ar „advokatas“, todėl jie taiko savo įstatymą, o ne Advokatūros įstatymą.

P. Griciūnas teigia, jog sunku būtų įsivaizduoti, jei nuėjus pas gydytoją vaizdo kameros fiksuotų žmogaus nusiskundimus ir pokalbį su mediku arba išpažintį kunigui.

Sunku būtų įsivaizduoti, jei nuėjus pas gydytoją vaizdo kameros fiksuotų žmogaus nusiskundimus ir pokalbį su mediku arba išpažintį kunigui.

„Kodėl ten kunigas ir gydytojas nesaugomas? Nes tam yra kiti klausymosi tikslai. Lietuva nėra ypatingai išskirianti savo idėjom. Teisėsauga turi polinkį visur badyti, sužinoti ir kontroliuoti. Klausimas, kaip reaguoja valstybės institucijos. Duomenų apsaugos inspekcija verta didžiausios kritikos absoliučiai. Norvegijoje, taip pat „saugumo tikslais“ buvo filmuojama, kol policijos vadovui nebuvo uždėta bauda dėl tokių duomenų rinkimo. Tuomet tapo aišku, kad negalima to daryti“, – kalbėjo sekretorius.

Gyventojai lieka nežinioje

Teisės žinovų teigimu, valstybė, kaupdama duomenis apie asmenis, nėra numačiusi tvarkos, pagal kurią pilietis būtų informuojamas, kada ir kokie duomenys apie jį buvo kaupiami, kiek ilgai jie bus saugomi.

„Čia liūdna situacija, nėra ką pridurti. (...) Pagal Konstitucinės teisės doktriną, jei darai nusikalstamą veiką, priešingą teisei (...), valstybė įgauna galimybę tą asmenį kontroliuoti, sekti, bet jei asmuo nieko nepadarė, advokatūros požiūriu, toks asmuo turėtų būti informuojamas pasibaigus sekimui. (...) Lietuvos pilietis Lietuvoje nėra tiek gerbiamas“, – teigė P. Griciūnas.

Advokatūros atstovų teigimu, neinformuojant žmonių apie kauptus duomenis paprasčiausiai nenorima informuoti, kad kai kurių iš jų atžvilgiu buvo taikomas sekimas.

Lietuvos pilietis Lietuvoje nėra tiek gerbiamas.

Anot R. Merkevičiaus, pažengusiose Europos Sąjungos šalyse gyventojai informuojami apie atliktus prievartinius veiksmus, kauptus duomenis, informuojama, kiek ilgai jie bus saugomi ir kada bus sunaikinami.

P. Griciūnas priminė prieš kelerius metus atspindėtą visuomenės nuomonės apklausą, kuri parodė, kad apie 90 proc. lietuvių jautriausiu duomenimi laiko asmens kodą, tuomet pirštų antspaudus, o veido nuotrauka užėmė penktą vietą.

„Manau, tai iliustruoja suvokimą, kuris atsilikęs nuo laikmečio. Asmens kodas yra jautrus duomuo, bet čia turi prieiti prie registro, kad galėtum juo naudotis, asmens kodo nutekėjimas pats savaime nesukelia itin didelio pavojaus. (...) Veidas gali būti nuskaitytas labai dideliu nuotoliu, greit ir masiškai. Įsivaizduokime, kad 5000 veidų gali būti identifikuoti akimirksniu. (...) Nacionalinio saugumo tikslais – taip, nekvestionuoju saugumo, bet kalbame apie perviršį, represijas konkretaus žmogaus atžvilgiu, kuris nepadarė nusikaltimo, bet gali būti kontroliuojamas ir tai duomenimis naudojamasi“, – Paulius Griciūnas.

Anot R. Merkevičiaus, tai tik viena situacijų, kai gyventojas turėtų žinoti, kur duomenys bus naudojami.

„Duomenų surinkimas yra viena, o jų panaudojimas – jau kitas žingsnis. Kažkokios atsitiktinės informacijos visada susirinks, bet turime aiškiai pasakyti, kas yra atsitiktinė informacija ir, kad ta informacija negali būti kaupiama/saugojama neribotą laiką“, – teigė advokatas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis