Dulkėtame vieškelyje, šalia apleistų bėgių, stovi Valstybės sienos apsaugos (VSAT) ir policijos automobiliai. Pastarajame, galinėje dalyje už grotų, sėdi keturi ką tik sulaikyti migrantai. Vietos vos užtenka, todėl jiems norint sutilpti tenka stipriai glaustis. Jie neprotestuoja, džiaugiasi gavę galimybę sušilti.
Tai tie patys migrantai, kuriuos matė ir man apie tai pranešė vietiniai gyventojai. Nuo čia iki sienos su Baltarusija – keliolika kilometrų. Tai pirmoji sekmadienį sutikta grupė, kuri pareigūnų nepastebėta kirto Lietuvos sieną.
Trejetas jų vilki lengvais rudeniniais rūbais ir avi sportinius batelius. Ir tik vienas, panašu, pasirūpino tinkama apranga tokiai kelionei. Jis vilki maskuojamos spalvos medžioklinę striukę, avi šiltus turistinius batus, o ant galvos – žieminė kepurė. Apie arabiškos išvaizdos žmones, perkančius Baltarusijos turguose, parduotuvėse šiltus drabužius ir avalynę, „Telegram“ kanalų grupėse praneša patys baltarusiai.
Pareigūnams prisistatau esąs žurnalistas ir paaiškinu, kad noriu užfiksuoti, kaip per sieną atgal į Baltarusiją išstumiami migrantai. Panašu, kad šie labai nustemba. Patikrinę dokumentus, jie mano situaciją aptaria su vadovybe. Netrukus besišypsanti pareigūnė ištaria: „Viskas gerai. Netrukus atvažiuos mūsų mikroautobusas, persisodins migrantus ir galėsite važiuoti paskui mus į užkardą.“
Pasieniečiai sprunka nuo žurnalisto
Vos pajudėjus iškart kyla įtarimas, kad kažkas negerai. Patrulių tamsiai žalios spalvos „Toyota“ visureigis priešais mane juda demonstratyviai lėtai, o priekyje esantis „Renault Laguna“ mikroautobusas su migrantais keldamas sausų dulkių debesis visu greičiu lekia į priekį. Nebelieka abejonių, kad pasienietis vairuotojas bando su migrantais atitrūkti nuo manęs.
Po minutės mikroautobuso, vežančio sienos link migrantus, jau nebematau. Važiuoju tik paskui didelį, nuo žvyruoto kelio pakeltą, smulkaus smėlio debesį. Užmetu akį į greičio rodyklę – ji rodo maždaug 120 km/val. greitį. Kelias daro staigius vingius, bet pasienietis lekia taip, lyg pasprukti būtų gyvybės ar mirties klausimas.
Galines raudonas šviesas dulkių rūke pastebiu tik už kelių kilometrų, kai mikroautobusas šiek tiek pristabdo įsukdamas į drevinę bitininkyste garsėjantį Musteikos kaimą. Tačiau net ir kaimo kelyje, šalia kurio stovi senolių pirkios, pasienietis prašvilpia tikrai ne gyvenvietei skirtu greičiu.
Dokumentus tikrino 40 minučių
Jau buvau beveik patikėjęs, kad pavyko prisivyti pareigūnų automobilį. Veltui. Viduryje kaimo, kelių sankirtoje, manęs jau laukė pasieniečių visureigis su pasiruošusiais pareigūnais. Švyturėliai įjungti, stabdymo lazdelė iškelta. Ir tą akimirką suprantu, kad mano darbas jau baigtas.
Sustabdęs iškart paaiškinu, kad esu žurnalistas, prieš dešimt minučių mane jau patikrino kolegos, pranešė užkardai. Taip pat sakiau, kad važiuoju paskui pasieniečių mikroautobusą. Pareigūnas į tai nesureaguoja, neskubėdamas prašo vienas po kito mano ir automobilio dokumentų, atidaryti bagažinę, kalbasi su užkarda, sako, kad tikrina sistemoje, vėliau ta sistema lyg ir užlūžo...
Šis „eilinis patikrinimas“ užtrunka beveik 40 min. Turbūt panašiai tiek, kiek visi iki šiol buvę mano patikrinimai pasienio zonoje kartu sudėjus per pastaruosius kelerius metus. Per tas keturiasdešimt minučių nė vieno kito automobilio pasieniečių ekipažas nestabdė, o grąžinę dokumentus jie iškart išvažiavo.
15min šaltinių duomenimis, patikrinimas buvo iškart baigtas, kai migrantai buvo išstumti per sieną.
Miškais ir keliais laisvai vaikštantys migrantai
Pasieniečiai sankryžoje atsirėmę į savo automobilį ramiai naršo telefonuose ir laukia, kol užkarda patikrins dokumentus. O aš paprašau pažįstamų vietinių gyventojų pranešti, jeigu pastebės kaimuose įtartinus žmones, kurie gali būti nelegaliai kirtę sieną.
Teko rengti daug reportažų pasienio zonoje, todėl ir draugų ratas platus. Netrukus jau pradedu gauti žinutes, kad keletas migrantų pastebėti maždaug 15–20 km nuo sienos. Pranešus pareigūnams, migrantai buvo sulaikyti. Kita 7–9 asmenų grupė pastebėta einanti per kaimą, nuo sienos nutolusį per 5 km. Ar pareigūnai sulaikė – nežinia. Jiems atvažiavus, grupė jau buvo dingusi.
Dar keletas pranešimų apie pasieniečių jau sulaikytus miškuose migrantus. Ir visa tai įvyksta vos per valandą–pusantros.
Sėkmingai pabėgusi migrantų grupė
Siauras miško keliukas veda nuo paskutinio pasienio kaimo link sienos su Baltarusija. Vos pakilus į vieną iš kalnelių, po kuriuo slepiasi žemyninė smėlio kopa, už kelių dešimčių metrų tartum išgąsdinti zuikiai į mišką liuoksi keletas vyrų.
Trys iš jų nuo keliuko nutolę jau per porą dešimčių metrų. Dar pora jų griūna ant samanų. Nekyla abejonių, kad tai dar viena sieną sėkmingai kirtusi migrantų grupė. Tai tamsiai apsirengę vyrai, dalis jų – su nedidelėmis kuprinėmis.
Apie grupę žmonių pranešu užkardai. Savarankiškai vienas vytis 5 vyrų nesiryžtu. Netrukus pro mane nesustodamas pravažiuoja pasieniečių visureigis. Praėjus dar maždaug 10 minučių, neskubėdamas pasieniečių ekipažas palieka teritoriją.
Panašu, kad bent jau šią akimirką migrantams pavyko pasprukti.
Afganistanietis Lietuvos kaime
Į Musteikos kaimo gilumą užsuka retas prašalaitis. Kaimo keliukų sankirtoje stovintis kryžius turėtų simbolizuoti ramybę, tačiau pastaraisiais mėnesiais čia jos trūksta. Štai ir dabar stovi pasieniečių visureigis, o šalia jo – tamsaus gymio neaukštas vaikinas.
Jis prisistato Harunazi iš Afganistano. Sako, kad bando patekti į Vokietiją, nes ten gyvena jo brolis ir dėdės. Per Lietuvos sieną perėjo vienas maždaug šeštą ryte ir sėkmingai pasiekė kaimą.
Mūsų pokalbį nutraukia pareigūnas, atsistodamas tarp manęs ir kameros. Jis pareiškia, kad „apklausti negalima“ ir migrantą pasodina į automobilį. Iš čia jis nuvežamas į Kabelių pasienio užkardą.
Kitą dieną VSAT kasdieniniame pranešime spaudai oficialiai pranešė, kad nė vienas migrantas nebuvo priimtas į Lietuvą. Todėl, jeigu tikėtume pasieniečių duomenimis, afganistaniečiu Harunazi prisistatęs vyras vėliau iš pasieniečių užkardos taip pat buvo nuvežtas prie sienos ir išstumtas į Baltarusiją.
Irakiečių grupė: „Mus atvežė Baltarusijos pareigūnai“
Šiek tiek po aštuonių vakaro. Marcinkonių parduotuvės darbuotoja pasibaigus darbui užrakina stiklines parduotuvės duris. Lipdama laiptais žemyn, atsargiai aplenkia čia jau kone valandą sėdinčius šešiolika vyrų. Tai dar viena grupė, kurie sekmadienį kirto Lietuvos sieną. Vyrai drauge sėkmingai įveikė dvi–tris dešimtis kilometrų, kol juos pamatę vietiniai gyventojai iškvietė policijos pareigūnus.
„Į bet kurią šalį, bet kurią vietą, bet tik ne Baltarusiją...“ – užkimusiu balsu manęs prašo vienas iš grupės narių. Samos vardu prisistatęs vyras teigia, kad jis yra iš Irako. Na, kaip ir visi jo draugai. Paaiškinu, kad esu tik žurnalistas ir negaliu nieko spręsti, bet galiu papasakoti jo istoriją skaitytojams.
„Ketvirtą valandą ryto mus atvežė prie sienos ir liepė eiti per vandenį į Lietuvą. Buvo labai šalta. Iš mūsų paėmė visus daiktus ir pasus. Nieko nepaliko. Tuos, kurie nenorėjo eiti, mušė“, – pasakoja Samos.
Samos taip pat sako, kad Baltarusijoje, jiems atvykus prie sienos iki vietos, kur reikia pereiti į Lietuvą, juos vežė kariškiai automobiliuose po penkiolika žmonių. „Mes matėme daug žmonių. Matėme iš Sirijos, iš Afrikos, iš Irako... ten jų daugybė. Daug grupių“, – pasakojo irakietis.
„Mes galime grįžti į Iraką, tik ne Baltarusiją. Tik ne vėl ten“, – pokalbio pabaigoje manęs prašo Samos.
Oficialioje statistikoje – „neįleisti“ migrantai
Samos ir visos grupės likimas neaiškus. Tikėtina, kad jie buvo grąžinti atgal į Baltarusiją.
Pirmadienį Valstybės sienos apsaugos tarnyba išplatino pranešimą žiniasklaidai, kuriame teigiama, kad „Per praėjusią parą, nuo sekmadienio vidurnakčio iki pirmadienio, pasieniečiai neleistinose vietose neleido iš Baltarusijos įeiti 39 migrantams“.
Ką slepia šie skaičiai – nedetalizuojama. Viešai nepaaiškinama, kiek iš jų buvo patekę į Lietuvos teritorijos gilumą daugiau nei kelis metrus, kiek ir kuriose užkardose bandė patekti migrantai.
Pagal skelbiamus statistikos departamento duomenis, sekmadienį šalyje „neaptikta“ nė vieno migranto. Galima daryti prielaidą, kad prie parduotuvių ar miškuose sutikti migrantai įvardijami kaip „neįleisti“ migrantai. Jei taip ir yra, o statistika tiksli, vadinasi, 15min žurnalistui savo akimis vos per kelias valandas vienoje vietoje pavyko užfiksuoti pusę iš šio skaičiaus.
Arba didelė sėkmė, arba statistika kelia daugiau klausimų. Įvertinant pasieniečių elgesį su žurnalistais, neaišku, kiek šią sėkmę pavyks patikrinti antrą kartą.
