Dvylikos minučių trukmės vaizdo įraše nesuskaičiuojamas kiekis melagienų.
Socialinių tinklų vartotojai raginami „prisiminti, kaip viskas buvo“, o jiems pateikiama įvykių versija, kurią ne vienus metus savo žiūrovams į galvas bruko Rusijos propaganda.
Rusijos tyrimų komitetas pranešė, kad per 8 metus Ukrainos Donecko ir Luhansko srityse suskaičiavo daugiau nei 2,5 tūkst. žuvusių ir 5,5 tūkst. sužeistųjų taikių gyventojų.
KP teigimu, Jungtinės Tautos (JT) suskaičiavo, jog nuo konflikto pradžios per 8 metus šiame regione žuvusių skaičius siekė 42 tūkst. (skaičiai pateikiami iki vasarį įvykusios plataus masto Rusijos invazijos).
Tačiau šie skaičiai – gerokai perdėti. JT skelbia apie gerokai mažesnį civilių mirčių skaičių. Teigiama, kad, įskaičiuojant rusų numušto lėktuvo MH117 aukas, civilių mirčių skaičius iki praėjusių metų pabaigos šiek tiek perkopė 2 tūkst.
Kartu su karinėmis netektimis, skelbiamas mirčių skaičius siekia apie 14 tūkst. aukų.
Rusijai patikęs įstatymas
KP „dokumentinis filmas“ pradedamas pasakojimu, kad nuo 2012 metų Ukrainoje veikia įstatymas dėl „kalbos politikos“, kuris numato, kad rusų kalba Ukrainoje turės regioninės kalbos statusą.
Filme pasakojama, kad įstatymą palaikė dauguma Ukrainos gyventojų.
Iš tiesų, pagal šį įstatymą, regione, kuriame bent 10 proc. gyventojų kalba užsienio kalba, ta kalba galėjo būti vartojama kaip antroji regiono kalba – lygiaverčiai ukrainiečių kalbai.
Itin visuomenę supriešinęs įstatymas padidino rusų kalbos vaidmenį šalyje.
Jis buvo priimtas per pirmąjį skaitymą, kai už jį 450 vietų Aukščiausiojoje Radoje balsavo 234 įstatymų leidėjai, o du balsavo prieš.
Tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius užsitikrino palaikymą 2010 metais vykusiuose rinkimuose, žadėdamas pagerinti santykius su Maskva.
Anuomet jis taip pat žadėjo suteikti svarbesnį vaidmenį rusų kalbai. V.Janukovyčiaus šalininkų pasiūlytas įstatymas išplėtė etninių mažumų kalbų vartojimą, tačiau oficialiai nesuteikė rusų kalbai antrosios valstybinės kalbos statuso.
-
G-7 žada nepripažinti Rusijos vykdomos Krymo okupacijos
-
Rusijos karinių pajėgų telkimas Krymo pusiasalyje: išsami analizė
-
V.Zelenskis: „Krymo platforma“ turi sutelkti pastangas grąžinti pusiasalį Ukrainai
-
„NY Times“: Rusai nenori karo, bet valdžia jų negirdi
-
Rusų propaganda ieško pateisinimo invazijai: suklastojo medalius už Krymo užkariavimą
„Orumo revoliucija“
Filme 2014 metų Ukrainos protestų pabaiga vadinama „valstybės perversmu“ – taip Euromaidano įvykius traktuoja Rusijos propaganda.
2013 m. Ukraina tapo stebėtoja Eurazijos muitų sąjungoje, bet po kelių mėnesių turėjo pasirašyti asociacijos ir laisvos prekybos su ES sutartį. Šie statusai nebuvo suderinami, tad rugpjūtį Rusija sustabdė prekių importą iš Ukrainos. Taip ji tarytum bandė užkirsti kelią sutarčiai, nors esą net netikėjo, kad sutartis gali tapti realybe.
Asociacijos sutarties pasirašymas turėjo įvykti lapkričio 28–29 dienomis ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje.
Tą pačią dieną pirmieji protestuotojai pradėjo rinktis centrinėje Kyjivo Nepriklausomybės aikštėje, vos po kelių dienų juos jau sumušė milicija.
Kai „Berkut“ panaudojo smurtą ir išvaikė taikų studentų protestą Kyjive lapkričio 30 dieną, daugybė supykusių žmonių susirinko į centrinę sostinės aikštę.
Tai įplieskė didžiulius protestus Kyjive, netrukus jie buvo pavadinti Euromaidanu ir tęsėsi kelis mėnesius.
Kulminaciją jie pasiekė 2014 metų vasario antroje pusėje – per kelias dienas, pavadintas Orumo revoliucija, žuvo daugiau nei šimtas protestuotojų.
Galiausiai Kremliaus statytinių režimas Ukrainoje buvo nuverstas, o sutartį su ES pasikeitusi valdžia palaimino.
Kerštas – aneksuotas Krymas
2014 metų vasarį Ukrainos Aukščiausioji Rada, pirmuoju nutarimu po ką tik įvykusios Maidano revoliucijos, atšaukė regionų kalbų įstatymą.
Tai suteikė galimybę Kremliaus propagandai kiršinti vietos rusus aiškinant, esą Ukrainoje rusakalbiai nuo šiol bus persekiojami. Iš tiesų Ukrainoje niekas nepersekiojo rusakalbių, niekas nedraudė viešumoje ar valstybės įstaigose kalbėti rusiškai, spaudos leidiniai ir interneto portalai leidžiami ir veikia ir ukrainiečių, ir rusų kalbomis.
Ypač aktyviai ši dezinformacija buvo nukreipta į Krymo, Donecko ir Luhansko regionų rusakalbius gyventojus.
KP sukurtame filme aiškinama, kad tai papiktino Ukrainos gyventojus ir jie „stojo į kovą ginti rusų kalbos“.
Naktį iš vasario 22-osios į 23-iąją V.Putinas situaciją aptarė su saugumo struktūrų vadais.
Jau paryčiais, baigiantis susitikimui, jis esą davė nurodymą: „Turime pradėti dirbti, kad Krymą sugrąžintume Rusijai.“
Po kelių valandų Sevastopolyje keli tūkstančiai mitinguotojų paskelbė norį prisijungti prie šios šalies. Vasario 27 dieną būriai Rusijos karių be skiriamųjų ženklų užėmė Krymo parlamentą ir strateginius pusiasalio miestus.
Tai leido į valdžią ateiti prorusiškai Sergejaus Aksionovo valdžiai, paskelbti autonominę Krymo respubliką ir surengti vadinamąjį referendumą.
Kovo 16-ąją surengtame vadinamajame referendume daugumai jo gyventojų esą pritarus, Krymas kartu su Sevastopoliu tapo Rusijos federaliniais subjektais.
Laikinai okupuotos žemės
Netrukus jį Maskva net pripažino suverenia valstybe ir ėmėsi pusiasalio aneksijos.
Šie įvykiai tarptautiniu mastu buvo kritikuojami daugelio pasaulio lyderių ir oficialiai vadinami nelegalia Ukrainos teritorijos aneksija.
Tuo tarpu Rusijos nuomone, taip buvo įvykdyta daugumos Krymo gyventojų nuomonė, išreikšta referendume – noras prisijungti prie Rusijos – ji atkartojama ir KP filme.
Aukščiausioji Rada netrukus paskelbė, kad Krymas su Sevastopoliu yra laikinai okupuoti Rusijos kariuomenės, bet išlieka neatskiriama Ukrainos dalimi, kurioje galioja šios šalies įstatymai.
2014 metų kovą ir balandį Rytų Ukrainoje nuvilnijo protestų banga, o Donecko ir Luhansko sritys buvo paskelbtos apsišaukėliškomis „liaudies respublikomis“.
KP „dokumentiniame filme“ kartojamos senos klišės – esą Doneckas ir Luhanskas „jau nebenorėjo nei minute ilgiau likti Ukrainos sudėtyje“ – tvirtinama, kad tai buvo ne Rusijos vykdyta teritorijų aneksija, o vietinių žmonių laisvos valios išraiška.
Po pseudoreferendumo Donbaso regione prasidėjo ginkluoti susirėmimai tarp prorusiškai nusiteikusių separatistų ir Ukrainos karių. Per pastarųjų metų konfliktus šalies rytinėje dalyje žuvo apie 13 tūkst. ukrainiečių karių ir civilių gyventojų.
2014 metų rudenį Ukrainos vyriausybė ir apsišaukėliškos Donecko liaudies respublika (DLR) bei Luhansko liaudies respublika (LLR) pasirašė paliaubas, bet tai kovų nenutraukė.
KP propagandiniame „dokumentiniame filme“ nurodoma, kad Ukrainos gyventojai neva stojo „ginti rusų kalbos“, o Donecko gyventojai norėjo „išspręsti nesutarimus taikiai“. Tai nėra tiesa.
Rusija visomis pastangomis siekė išlaikyti įtaką šiuose regionuose.
Prorusiški separatistai 2014 m. balandžio 7 dieną, po Krymo krizės bei administracinių pastatų užgrobimo paskelbė nepriklausomybę nuo Ukrainos. Netrukus rytų Ukrainos miestus ir gyvenvietes pradėjo užiminėti gerai ginkluotos neaiškios karinės formuotės, kurių didelę dalį sudarė vadinamieji iš Rusijos atvykę savanoriai. Labiausiai tuo metu išgarsėjo iš Rusijos atvykęs buvęs GRU karininkas Igoris Girkinas-Strelkovas, kuris su savo būriu užėmė Slovjansko miestą.
2018-ųjų pradžioje Aukščiausioji Rada įstatymu paskelbė teritorijas, užimtas DLR ir LLR, „laikinai okupuotomis Rusijos“, o šią pavadino agresore.
KP filme kartojama dar viena propagandinė klišė – esą Ukraina „tarnauja“ Vakarams. Prokremliška propaganda nuolat demonizuoja NATO plėtrą, Donecko ir Luhansko sričių gyventojams buvo aiškinama, kad Ukrainai įstojus į NATO prieš juos bus „vykdomas genocidas“.
Tai V.Putino žodžiai, įdėti į KP filmą. Jame kalbama ir apie būtinybę „apginti“ šių separatistinių respublikų gyventojus.
Pernai V.Putinas sustiprino pastangas užkirsti kelią Kyjivui judėti ES ir NATO link.
Jis garsiai reikalavo „saugumo garantijų“, – kad NATO atitrauktų pajėgas iš Rytų ir Vidurio Europos šalių. V.Putinas taip pat reikalavo įsipareigoti, kad Ukraina niekada nebus priimta į NATO.
Kruvinos kovos Odesoje
Propagandinis „dokumentinis filmas“ žiūrovams primena kruvinus įvykius Odesoje. Pasakojama, kad tuo metu iš niekur atsiradę „futbolo aistruoliai“ užpuolė esą taikiai prieš Euromaidaną protestuojančius prorusiškus aktyvistus.
Tačiau viskas buvo ne visai taip.
2014-ųjų gegužės 2 dieną, Odesą sudrebino nuožmūs ukrainiečių ir prorusiškų miestiečių susirėmimai.
Per kruvinus gatvių mūšius žuvo 48 žmonės, o 42 iš jų sudegė ar užduso Profesinių sąjungų rūmuose.
2014 metų gegužės 2-oji Odesos uostamiestyje prasidėjo gana ramiai – žygiu už Ukrainos vienybę, kurį surengė futbolo aistruoliai ir vietos gyventojai, palaikę Maidano revoliuciją Kyjive.
Vis dėlto netrukus šie aktyvistai susidūrė su „Antimaidano“ protestuotojų kolona. Įtampa netruko pakilti iki maksimumo, ir pasigirdo šūviai.
Policija buvo bejėgė ir nesugebėjo sustabdyti kautynių, per kurias buvo nušauti šeši naujosios valdžios Kyjive šalininkai.
Vaizdo įrašuose matyti, kaip prorusiški demonstrantai nukreipia automatinių šautuvų ugnį į Ukrainos vėliavomis apsigaubusius aktyvistus.
Persekiojami „Antimaidano“ aktyvistai buvo priversti slėptis Odesos profesinių sąjungų rūmuose. Pastatas iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis buvo padegtas. 42 žmonės žuvo – vieni sudegė gyvi, kiti užduso, treti šoko pro langus ir užsimušė.
Kremliaus žiniasklaida iškart puolė kaltinti „fašistus“ ukrainiečius, bet piktinosi bei gedėjo ir jie.
Pranešusi, kad tokių kruvinų įvykių uostamiestis nematė jau 100 metų, Odesos valdžia paskelbė trijų dienų gedulą.
Vėliau atlikus tyrimą, prokuratūros paskelbtoje ataskaitoje skelbiama, kad chaosas prie Profesinių sąjungų rūmų kilo dėl abiejų pusių kaltės: „Abi pusės viena prieš kitą naudojo padegamuosius skysčius, taip pat ir pastato viduje. Tai sukėlė gaisrą.“
Aiškių atsakymų ir kaltųjų teisiamųjų suole taip ir nebuvo sulaukta.
Priemonė tikslui pasiekti
Kaip skelbia Rusijos hibridinio karo analitikas Evgenas Dykyi, vienas iš pagrindinių „priverstinio postūmio į „rusų pasaulį“ metodų yra separatizmo imitavimas ir Rusijos kontrolės įvedimas pirmiausia regionuose, kurių nacionalinės valdžios pozicijos silpnesnės ir geriau parengta dirva įsiveržti rusams.
Pagal šį scenarijų vyko Rusijos agresija prieš Moldovą (sėkmingas projektas „Padniestrė“ ir ne toks sėkmingas – „Gagaūzija“), Gruziją (sėkmingi projektai „Abchazija“ ir „Pietų Osetija“, nesėkmingas – „Adžarija“) ir Ukrainą (sėkmingas projektas „Krymas“, nesėkmingas – „Naujoji Rusija“, iš dalies sėkmingi projektai „Donecko liaudies respublika“ ir „Luhansko liaudies respublika“).
Reikia suvokti, kad atskirų teritorijų atplėšimas nė vienu iš šių atvejų nebuvo galutinis Kremliaus tikslas, o tik priemonė galutiniam tikslui pasiekti – t.y. galimybei visiškai kontroliuoti šalis, tapusias Kremliaus agresijos aukomis.
Skirtingi separatistinių teritorijų integracijos į Rusiją laipsniai yra išimtinai techninės detalės, susijusios su pasiektomis skirtingomis stadijomis įgyvendinant galutinį tikslą – visos posovietinės erdvės visišką integraciją į Rusiją.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
