Socialiniame tinkle „Facebook“ ir rusiškame „Vkontakte“ pastaruoju metu platinamoje žinutėje pažerta daugybė teiginių, idealizuojančių Sovietų Sąjungos istorinį laikotarpį.
Tačiau taip interneto vartotojus norima apkvailinti – dauguma šių teiginių neatitinka tiesos.
Teiginys: Sovietų valdžia pirmoji pasaulyje įvedė aštuonių valandų trukmės darbo dieną.
Netiesa. Iki XIX a. pradžios darbo laikas nebuvo normuojamas. Darbo dienos ilgumas buvo apie 13–16 valandų. 1832 metais Prancūzijoje pirmą kartą buvo pareikalauta sutrumpinti darbo laiką.
1919 metais priimta tarptautinė 8 valandų darbo dienos konvencija, kurią iki Antrojo pasaulinio karo ratifikavo 25 valstybės.
-
Galimybių pasą prilygino sovietmečio valgykloms: istorikas paneigė mitą
-
30 metų po SSRS griūties: trapią pažangą Rusijoje gožia represijos ir skurdas
-
Rusijos sąmokslo teorija plinta Lietuvoje: ne, CŽV nesugriovė Sovietų Sąjungos
-
Pinigai SSRS: jų buvo, bet kai kurių prekių tekdavo laukti dešimtmečius
-
Sovietiniai inteligentai: ar iš tiesų jie buvo konformizmo liūne įklimpę prisitaikėliai?
-
Arūnas Valinskas: Putino nostalgija Sovietų Sąjungai tapo realybe – Rusija jau ten!
Europos, Amerikos, Australijos žemynuose buvo įvesta 8 valandų darbo diena ir 6 dienų darbo savaitė.
Daugelyje Azijos valstybių tebegaliojo 10–11 valandų darbo diena.
XX a. 4 dešimtmetyje Tarptautinė darbo organizacija priėmė konvenciją dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę (Lietuvoje įsigaliojo 1995 metais) ir rekomendaciją, pagal kurią valstybės, atsižvelgdamos į galimybes, turi siekti nustatyti 40 valandų darbo savaitę.
Teiginys: SSRS pirmoji pasaulyje suteikė apmokamas atostogas.
Netiesa. „Mokamos atostogos visiems“ tapo realybe 1936 metais, kai gegužę Prancūzijos parlamento rinkimuose laimėjo kairiosios jėgos, susivienijusios į Liaudies frontą.
1936 m. birželio 7 dieną Paryžiuje, ministro pirmininko (tuomet Leono Blumo) rezidencijoje, buvo pasirašyti vadinamieji Matignon susitarimai, kurie visiems laikams pakeitė prancūzų darbininkų gyvenimus.
Be kita ko, buvo numatyta mokėti bedarbio pašalpas, padidinti darbo užmokestį įmonėse (vidutiniškai 12 proc.), sutrumpinti darbo savaitę nuo 48 iki 40 valandų, įvesti apmokamas atostogas.
Teiginys: Profesinių ir aukštojo mokslo įstaigų absolventai turėjo teisę į privalomą įdarbinimą – gaudavo paskyrimus.
Trūksta konteksto. Priverstiniai paskyrimai į profesines mokyklas arba darbovietes jau pabaigus studijas mažai ką džiugino.
Vienas baisiausių dalykų tuo metu buvo privalomas ir nepasirenkamas nukreipimas į profesinę mokyklą.
Tai nulemdavo aštuntoje klasėje laikomi egzaminai, po kurių geriau besimokantys mokiniai tęsdavo mokslus mokykloje, o prasčiau mokęsi būdavo nukreipiami į profesines mokyklas.
Sovietmečiu inžinieriai sudarė didžiausią aukštąjį išsilavinimą šalyje turinčių specialistų grupę.
Lietuvos istorijos instituto leidykloje 2019 m. išleistos dr. Sauliaus Grybkausko ir Rūtos Grišinaitės knygos „Inžinieriai pagal planą: techninis mokymas ir specialistų rengimas Lietuvoje 1944–1990 metais“ rašoma apie prievolę atidirbti.
Būtinybė atidirbti trejus metus ne Lietuvoje gąsdino jaunuolius.
Iki 1959 m. svarbiausios aukštosios mokyklos tiesiogiai buvo pavaldžios SSRS AM ministerijai, kuri sudarinėjo jaunųjų specialistų paskirstymo planus pagal visos Sovietų Sąjungos organizacijų poreikį.
Pagal dar 1938 m. kovo 4 d. priimtą VKP (b) CK nutarimą, aukštąsias mokyklas baigiantieji turėjo būti paskirstyti į būsimo darbo vietas likus 6 mėnesiams iki studijų baigimo.
Dalis KPI studijas baigusiųjų buvo siunčiami į toli nuo Lietuvos esančias darbovietes. Jaunuoliai, žinoma, buvo nepatenkinti tokiu įdarbinimu, todėl ieškojo būdų, kaip išvengti šios „tremties“.
Antai KPI komjaunimo vadovai kritikavo absolventus, kurie išsisukinėja, laikosi „buržuazinio nacionalizmo“ nuostatų ir vengia atlikti savo „internacionalistinę pareigą“ įsidarbindami pagal paskyrimą kitose respublikose“.
Toks „internacionalistinės pareigos“ trūkumas siekiant išvengti paskyrimo dirbti už respublikos ribų KPI absolventams buvo būdingas iki pat 6-o dešimtmečio vidurio, kai galiausiai SSRS Aukštojo mokslo ministerija šios praktikos atsisakė ir leido jauniesiems specialistams pasilikti Lietuvoje.
Pavyzdžiui, 1953 m., mirus J.Stalinui ir pasklidus gandams, kad studijas baigusieji gali darbintis Lietuvoje, daugelis ir suskubo tai padaryti. Tačiau pats KPI rektorius Kazimieras Baršauskas pareikalavo, kad absolventus įdarbinusios organizacijos atšauktų savo sprendimus, o absolventai būtų išsiųsti į darbovietes ten, kur ir numato sąjunginis jaunų specialistų paskirstymo planas.
Kaip matyti iš KPI 1953 m. pavasarį baigusių absolventų paskirstymo komisijos protokolo, studijas baigė ir paskyrimus gavo 315 studentų, iš jų net 88 specialistai – už Lietuvos ribų.
Daugelis ne Lietuvoje dirbti paskirtų jaunų inžinierių stengėsi išvengti darbo kitose respublikose. Antai LSSR Ministrų Tarybai atsiųstame KPI tais metais baigusiųjų ir į „broliškas respublikas“ neišvykusiųjų sąraše net 76 pavardės, tarp jų ir dirbti Murmansko srities Kandalakšos mechanikos gamykloje paskyrimą gavusio inžinieriaus, vėliau – žymaus istoriko Edvardo Gudavičiaus pavardė.
Teiginys: SSRS pirmoji pasaulyje įvedė nemokamą mokslą – vidurinį ir aukštąjį.
Netiesa. 1940–1954 metais mokslas SSRS, pradedant nuo 8 klasės, buvo mokamas.
1852 m. JAV Masačusetso valstijoje priimtas pirmasis privalomo pradinio mokslo įstatymas (iki 1918 m. šis įstatymas įtvirtintas visose valstijose).
XIX a. susiformavo valstybinių mokyklų sistema, apimanti aštuonmetį pradinį mokslą, keturmetį vidurinį ir dvimetį arba keturmetį aukštąjį mokslą.
Niujorke Townsendas Harrisas 1847 metais įkūrė pirmąją nemokamą viešąją aukštojo mokslo įstaigą – Laisvąją Niujorko miesto akademiją (šiandien – Niujorko miesto koledžas). Čia nemokamai aukštąjį išsilavinimą galėjo įgyti miesto vargšų ir emigrantų vaikai.
Teiginys: lopšeliai ir darželiai buvo nemokami.
Trūksta konteksto. Į nemokamus darželius ir lopšelius visiškai nebūdavo vietų.
1944 metų rudenį Lietuvoje veikė 119 vaikų darželių.
Jų darbo laikas buvo gana patogus dirbantiems tėvams, t. y. 7–12 val.
1947 m. Lietuvoje veikė 192 vaikų darželiai, kuriuos lankė apie 7500 vaikų.
Nors ši įstatymo priemonė buvo taikoma visoms be išlygų vaikus auginančioms šeimoms, daugmaž visuotinis vaikų aprūpinimas lopšeliais ir darželiais Lietuvoje nebuvo įgyvendintas iki pat 9 dešimtmečio vidurio.
Darželių nuolat trūko ir sovietinė spauda neslėpė šio visiems žinomo fakto.
1947 m. Kaune, antrame pagal dydį Lietuvos mieste, veikė tik 5 vaikų lopšeliai su 260 lovų.
Tuo tarpu tais pačiais metais Kaune buvo registruotos 2349 motinos, turinčios teisę į vienkartinę ir mėnesinę pašalpą po gimdymo (t. y. vienišos arba daugiavaikės motinos, turinčios tris ir daugiau vaikų).
Padėtis nesikeitė ir vėliau. 1954 m. pagrindiniame Lietuvos komunistų partijos laikraštyje „Tiesa“ buvo rašoma, kad respublikos kolūkiuose vaikų darželiai apskritai beveik nesteigiami.
Teiginys: Butai buvo nemokami.
Trūksta konteksto. Butai taip ir nepereidavo juos „gavusių“ nuosavybėn, jų nebuvo galima pirkti ar parduoti, be to, už „nemokamus“ butus gyventojai sumokėdavo patys – daug metų gaudami gerokai mažesnį atlyginimą, nei būtų gavę įprastos rinkos ekonomikos sąlygomis.
SSRS piliečiai gavo tik nedidelę dalį savo realaus atlygio – tik apie ketvirtį, tačiau už tai mainais gaudavo iš valstybės tai, kas buvo jiems brukama kaip nemokamas mokslas, nemokama medicina ir nemokami butai.
Netrukus po bolševikų atėjimo į valdžią visas gyventojams priklausęs nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas. Todėl galima sakyti, kad valstybė duodavo butus, tačiau reikia suprasti, kad juos prieš tai ta pati valstybė ir atėmė.
Rusijos istorikas, politologas Dmitrijus Savinas atskleidžia, ką iš tiesų reiškė „gauti nemokamą butą“.
„Visų pirma, reikia pabrėžti, kad SSRS visą gyvavimo laikotarpį niekada neskirstė butų. Buvo skiriamas gyvenamasis plotas.
Tai galėjo būti dalis komunalinio buto kambario, bendrabučio kambarys. Jei pasisekdavo, galėdavo būti ir atskiras butas.
SSRS skiriamo gyvenamojo ploto normatyvas dažniausiai būdavo 8 kv. m vienam gyventojui. Tai reiškė, kad 36 kv. m plote galėjo talpintis 4 asmenų šeima, ir tai buvo normalu.
Žmonės neturėjo teisės rinktis, kur gyvens, – galėdavo tik imti, kas siūloma, arba atsisakyti.
O štai eilėse to gyvenamojo ploto tekdavo laukti po 10–15 metų“, – paaiškino istorikas.
Teiginys: Medicina buvo nemokama.
Trūksta konteksto. 1944 metų liepą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą šalis pajuto visą nemokamos medicinos „džiaugsmą“.
Iš lietuvių atimtuose namuose pradėjo veikti kolūkio kontoros ir ambulatorijos.
Tuo metu žemių ir namų savininkai buvo vežami į Sibiro lagerius.
Per operacijas „Vesna“, „Priboj“, „Osen“ buvo ištremta daugiau kaip 130 tūkst. žmonių. Šių žmonių sveikata ir gyvybė sovietams nerūpėjo.
Sovietmečiu labai bijota infekcijų, švirkštai ir kiti įrankiai ligoninėse virinti tūkstančius kartų, bet ir tada egzistavo didelė galimybė iš vizito pas ginekologą ar odontologą parsinešti hepatitą B.
Elektra SSRS buvo laikoma daugelio ligų – nuo šizofrenijos iki nemigos – gydymo metodu.
Medicinos technologijos neveikė tinkamai, o medicininių medžiagų, vaistų stigo.
Insuliną diabetikai pirkdavo patys. O sunkiai sergantys pacientai pirko ir nuskausminamuosius vaistus – jie nebuvo kompensuojami.
Sovietmečiu žmonės mirdavo ne tik nuo insultų, bet ir nuo ligų, kurios šiandien lengvai kontroliuojamos ir nesunkiai gydomos – bronchito, pankreatito, astmos, nuo anginos ar paprasto sužeidimo.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
