„Sveikam žmogui skiepai nereikalingi, o susirgusiam – kenksmingi“, – šia tariamai I.Mečnikovo citata pastaruoju metu dalijasi daugybė skiepų priešininkų.
I.Mečnikovo nuotrauką lydi tekstas lietuvių kalba, kuriame akcentuojamas mokslininko autoritetas – pabrėžiama, kad jis yra „Nobelio imunologijos medicinos“ premijos laureatas, tačiau už pasiekimus tokioje srityje garsioji premija nėra teikiama.
Prestižinis apdovanojimas
Nobelio premija yra kasmet nuo 1901 metų skiriama žmonėms ar organizacijoms už svarbius pasiekimus mokslo, literatūros ar visuomeniniame gyvenime.
Nobelio premijos fondas įkurtas vykdant švedo Alfredo Nobelio, dinamito išradėjo, pomirtinę valią.
Skiriamos šios premijos: fizikos, chemijos, medicinos ir fiziologijos, literatūros, taikos ir nuo 1969 metų skiriama premija už pasiekimus ekonomikos srityje.
Garsus mokslininkas
Daugiau nei per 100 metų Nobelio premijas gavo daug skirtingų mokslininkų ir visuomenės veikėjų ar organizacijų.
Ją 1908 metais gavo ir melagienoje minimas I.Mečnikovas – rusų fiziologas, mikrobiologas, laikomas vienu imunologijos ir gerontologijos pradininkų.
I.Mečnikovas gavo Nobelio premiją už tai, kad atrado probiotikus.
Be kitų pasiekimų, jis laikomas ląstelinio imuniteto teorijos tėvu, vienu iš imunologijos pradininkų.
Jis nemanė, kad skiepai yra neveiksmingi ar pavojingi.
1886 metais šis mokslininkas Odesoje įkūrė Bakteriologijos institutą, iki 1888 metų buvo jo direktorius.
Institutas vadovavosi prancūzų mokslininko, skiepų nuo pasiutligės ir juodligės išradėjo Louiso Pasteuro idėjomis ir specializavosi skiepų kūrime.
1888–1916 metais I.Mečnikovas Paryžiuje vadovavo Pasteuro instituto laboratorijai, nuo 1905 metų buvo šio instituto direktoriaus pavaduotojas.
Pavojingoji pasiutligė
Jis daug rašė apie L.Pasteuro bandymus atrasti optimalią ir saugią žmogui vakcinos prieš pasiutligę dozę.
Savo prisiminimuose I.Mečnikovas pasakoja, kaip atradus vakciną nuo pasiutligės dėjo pastangas siekdamas įrodyti jos būtinybę ir naudą.
Jis mini vieną atvejį, kuomet į Odesos laboratoriją mama skiepui nuo pasiutligės atvedė savo dukrą.
„Jūs turite paaiškinti savo vaikui – jei ji nenori mirti, tegul ateina pas mus laiku, mes jos neskriausime. Negalima juokauti įkandus šuniui su pasiutlige.
Reikia skubėti, kol nuodai nepasiekė smegenų.
Vakar jūs neatėjote, dar pora dienų ir niekas negalėtų jos išgelbėti. O injekcijos nereikia bijoti“, – taip mokslininkas savo prisiminimuose aprašė, kaip ramino mergaitės mamą, kviesdamas ją atvesti vaiką pilnam vakcinų kursui.
Be darbo laboratorijose ir tyrimų centruose, I.Mečnikovas per savo gyvenimą paskelbė keletą mokslo darbų.
Juose jis taip pat kalba apie imunizacijos naudą.
Vakcinaciją minėjo raštuose
Tarp svarbiausių jo veikalų – „Lyginamosios patologijos paskaitos“ (pranc. Leçons sur la pathologie comparée de l’inflammation,1892), „Atsparumas infekcinėms ligoms“ (pranc. L’immunité dans les maladies infectieuses, 1901) ir „Žmogiškosios prigimties etiudai“ (pranc. Études sur la nature humaine 1904).
„Žmogiškosios prigimties etiuduose“ jis išsamiai aprašo vakcinos nuo difterijos atradimą ir tai, kad šis skiepas išgelbėjo nemažai gyvybių.
I.Mečnikovas vartoja terminą „serumas“ vakcinai apibūdinti.
„Naudojant serumą nuo difterijos, mirtingumas nuo difterijos sumažėjo nuo 50 ar net nuo 60 procentų iki vos 12–14. Atsižvelgiant į tai, kiek vaikų buvo išgelbėta tokiu būdu, skaičius tikrai įspūdingas“, – rašo I.Mečnikovas.
Tame pačiame veikale jis aprašo vakciną nuo stabligės.
„Kariuomenėje buvo daug stabligės atvejų, nes į žaizdas dažnai patekdavo žemių ar mėšlo. Tačiau pradėjus visuotinį sužeistų karių skiepijimą, stabligės atvejų skaičius iš karto reikšmingai sumažėjo. Itin paplitusi karo pradžioje stabligė, vėliau tapo retu susirgimu“, – vakcinacijos naudą pabrėžia mokslininkas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle.
