„Be to, supranti, kad universitete taip pat yra papildomos kultūrinės veiklos, o ne vien tik mokslų kalimas“, – teigia studentė. Austėja, pradėjusi dainuoti ansamblyje, susipažino su daugybe garsių kompozitorių, dirigentų, dainininkų. Su jais kartu ir dirbo. Šiais metais ji pradėjo studijuoti anglų filologiją Lietuvos edukologijos universitete.
„Dabar, kai įstojau į LEU, man yra drąsiau, nes jau pažįstu universitetą, žinau, kur kas yra, ir jau turiu pažįstamų jame. Tai tikrai naudinga“, – sako A. Maskoliūnaitė.
Stojau į LEU, nes noriu būti mokytoja kaip mano mama, senelė ir prosenelė.
Mergina į ansamblį „Šviesa“ atėjo dar būdama moksleivė. Ji sako, kad nuo mažens buvo ugdyta kaip Lietuvos patriotė. Jos pirmosios dainos, kurių išmoko, yra lietuvių liaudies. „Kai ruošiausi muzikos mokykliniam egzaminui, mano muzikos mokytojas pasiūlė dainuoti „Šviesoje“. Turėjau patirties dainuodama chore ir dainų šventėse, todėl iškart sutikau su pasiūlymu“, – prisimena Austėja.
A. Maskoliūnaitė džiaugiasi, kad ansamblio senbuviai ją puikiai priėmė. „Iškart po perklausos važiavau su ansambliu koncertuoti į Lenkiją. Tikrai smagiai praleidau laiką ir dar artimiau su visais susipažinau“, – sako ansamblietė. Studentė tikrai nesigaili, kad besimokydama 12 klasėje (pačiame mokymosi sūkuryje) ir būdama net ne vilnietė sugebėjo suderinti mokslus ir veiklą ansamblyje „Šviesa“.
Stojau į LEU, nes noriu būti mokytoja kaip mano mama, senelė ir prosenelė“, – sako Austėja, užaugusi Jašiūnų miestelyje (Šalčininkų raj.), kuriame lankė Jašiūnų „Aušros“ vidurinę mokyklą ir darželį. O jos mama dar ir dirba mokytoja šioje dabar jau gimnazijoje.
„Pedagogės darbas mane žavėjo jau nuo pat mažens. Pati pasidarydavau dienyną, vaidindavau mokytoją ir tik tada darydavau namų darbus. Manau, kad tai tiesiog genai“, – įsitikinusi mergina.
Buvo labai daug atvejų, kai tiesiog mokydavau klasės draugus įvairių temų, kurių jie nesuprato, išaiškinau daugybę dalykų. Tai padėjo suprasti, kad aš tiesiog sutverta būti mokytoja.
Nei prosenelė, nei senelė, nei mama merginos neskatino rinktis šios profesijos. Austėja sako, kad, kai visiems pažįstamiems ar savo mokytojams pasakydavo, jog studijuos pedagogo profesiją, šie išsigąsdavo. „Aš nuo vaikystės savo nuomonės nepakeičiau nė karto, net nesudvejojau, kuo noriu būti užaugusi. Tiesa, supratusi, kad turiu dainavimo dovaną, norėjau būti dainininke, bet žinojau, kad tai labai sunkus kelias į sėkmę ir populiarumą, todėl tos minties greitai atsisakiau“, – prisimena Austėja.
Mergina nuo pat pirmų klasių buvo pirmūnė, puikiai mokėsi lietuvių kalbą, kuri prasčiau sekėsi kitiems mokiniams. „Nuolat turėjau padėti ruošti namų darbus ir kitas užduotis. Buvo labai daug atvejų, kai tiesiog mokydavau klasės draugus įvairių temų, kurių jie nesuprato, išaiškinau daugybę dalykų. Tai padėjo suprasti, kad aš tiesiog sutverta būti mokytoja“, – sako LEU studentė.
Dirbdamas mokytojo darbą augi kartu su vaikais, tobulėji ir sieki naujų aukštumų. Šis darbas yra neatsibostantis, nes kiekviena diena ir kiekviena pamoka yra kažkuo vis nauja ir neįprasta, nenuspėjama.
A. Maskoliūnaitė tikina, kad pedagogo darbas tuo ir yra prasmingas, nes savo žinias perduodi jaunesnei kartai, suteiki jai naujų žinių. Tavo, kaip mokytojo, dėka, ši nauja karta kažko išmoko naujo, užaugo ir gali eiti drąsiai į gyvenimą. „Tai nuostabus jausmas ir, žinoma, prasmingas darbas“, – sako būsima pedagogė.
Merginos nuomone, dirbdamas mokytojo darbą augi kartu su vaikais, tobulėji ir sieki naujų aukštumų. Šis darbas yra neatsibostantis, nes kiekviena diena ir kiekviena pamoka yra kažkuo vis nauja ir neįprasta, nenuspėjama. Tai padaro pedagogo darbą įdomų ir skatinantį per 1 minutę sugalvoti, kuo pradžiuginti vaikus šį kartą, šią dieną, šią pamoką. „Tokiu būdu mokytojas tik tobulėja ir auga. Taigi šis darbas yra visomis prasmėmis nuostabus, jei jį dirbi su meile ir noru. Tikiuosi, kad man taip ir bus“, – šypsosi LEU studentė.
