Pagalbos centre teikiama trumpalaikė kompleksinė pagalba, apimanti ir ikiteisminio tyrimo procedūras (teisinę vaikų apklausą bei teismo medicinos eksperto apžiūrą), jei jos konkrečiu atveju reikalingos.
Esant poreikiui, vaikai gali gauti ir nakvynės paslaugas, tai aktualu iš kitų regionų atvykstantiems vaikams. Ikimokyklinio amžiaus vaikai čia gali būti apsigyventi ir su lydinčiu asmeniu.
Vaikams atliekamas psichologinis įvertinimas dėl galimai patirto seksualinio smurto, sudaromas tolimesnės ilgalaikės pagalbos planas.
-
Seksualiniai nusikaltėliai – kas jie tokie ir kodėl kai kurie tvirkina net vaikus (1)
-
Žvilgsnis į uždaras seksualinių nusikaltimų bylas – kokios pozicijos laikosi prievartautojai? (2)
-
Seksualinis smurtas Lietuvoje: palieka ne tik fizines, bet ir psichikos žaizdas
-
Matote tėvų purtomą vaiką: reikėtų įsikišti ar tai tik auklėjimas?
– Jūsų interneto svetainėje teigiama, kad vaikų seksualinio išnaudojimo mastas yra didelis. Tačiau teko matyti ir viešai skelbiamą statistiką, kad teismą pasiekia nedaug tokių bylų.
– Į mus kreipiasi tie vaikai ar jų atstovai, kurie galimai nukentėjo nuo seksualinės prievartos. Toliau procese mes nedalyvaujame ir nežinome, kiek bylų patenka į teismą.
Vaikas pas mus būna tris dienas, o teisminis procesas gali trukti trejus metus ir ilgiau. Tai mes žinome iš to, kad mūsų psichologai po tiek laiko būna kviečiami į teismo apklausas. Vadinasi, procesas dar tebesitęsia. Tai ilgi procesai, sudėtinga įrodyti ir tai užtrunka.
Kitas niuansas, yra pakankamai daug vaikų, kurie niekur nesuskaičiuoti, nepatenka į jokią statistiką, tai – latentiniai atvejai, dėl kurių niekas nesikreipia, o ir patys vaikai neišdrįsta pasakyti. Kartais apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą žmonės išdrįsta papasakoti tik būdami suaugę. Tikrasis tokių nusikaltimų mastas nėra išmatuojamas.
– Sakote, kad nuo seksualinės prievartos nukenčia vienas iš penkių vaikų. Kas yra po šiais skaičiais? Kokie tai vaikai, koks jų amžius?
– Nuo seksualinio smurto gali nukentėti bet kokio amžiaus, lyties vaikas. Didžioji dalis mūsų paslaugų gavėjų mažamečiai – vaikai iki 14 metų.
Darbo praktikoje matome, kad patenka ir labai maži vaikai, patenka kūdikiai ir dvejų, trejų metų vaikai. Todėl nėra amžiaus, nuo kurio seksualinė prievarta gali prasidėti.
Tai – vaikai ir iš gerų šeimų, todėl nėra vieno modelio, vieno paveikslo, kad galėtume kalbėti apie tai, kas patiria didesnę riziką.
Keliame tokią prielaidą, kad mažamečiai yra pažeidžiamiausi, dažniausiai jie nesupranta, kad tai, kas su jais vyksta, yra netinkamas, nusikalstamas elgesys.
Svarbu neturėti tokių rėmų, nes tada dalis vaikų lieka tarsi už mūsų suvokimo ribos: mes galvojame, kad jis negali nukentėti, kad jo šeima labai gera ir kad smurtas nevyks.
Lygiai taip pat ir smurtautojas – jis gali būti bet kuris asmuo.
Keliame tokią prielaidą, kad mažamečiai yra pažeidžiamiausi, dažniausiai jie nesupranta, kad tai, kas su jais vyksta, yra netinkamas, nusikalstamas elgesys. Jie labai priklauso nuo savo aplinkos ir dažnai smurtas vyksta jų artimoje aplinkoje.
Tarkime, šešių metų vaikas būna su žmonėmis, kuriuos jis pažįsta, vienas jis niekur neina. Smurtautojas dažniausiai yra jam gerai pažįstamas asmuo.
Tada, kai smurtas patiriamas artimoje aplinkoje, tai yra sudėtingiausi atvejai. Viena, kai vaikas yra užpuolamas, bet jis grįžta į saugią aplinką. Kitas dalykas – ilgalaikis traumavimas šeimoje ir žmonės, kurie turėtų juo pasirūpinti, su vaiku elgiasi netinkamai. Tai paveikia vaiką, jo pasaulio matymą ir visus kitus dalykus.
– Ar sudėtinga tokius vaikus prakalbinti?
– Dažnai jie vengia kalbėti, pasako po truputį, stebi suaugusiojo reakciją. Kartais sako, kad tai – ne apie jį, o jo draugą ir stebi, kaip reaguoja suaugęs žmogus.
Atsiskleidimo procesas yra ilgas, būna, kad vaikai dėl to jaučiasi kalti, jaučia aplinkos spaudimą ir kartais pakeičia ir savo parodymus. Sako, kad išsigalvojo, nors iš tiesų yra prigąsdinti. Labai sudėtingas procesas.
Svarbu, kad vaikas savo aplinkoje turėtų suaugusi asmenį, kuriuo jis galėtu pasitikėti, papasakoti.
Norėčiau pabrėžti, kad tie vaikai, kurie dabar nukenčia nuo seksualinės prievartos, negauna pagalbos, nesužino – yra tikimybė, kad toks apleistas vaikas užaugs į suaugusį, kuris smurtaus prieš kitus.
Kartais smurtas, kuris ateina iš suaugusio, ateina iš jo vaikystės kančios. Tai, be abejo, nėra joks pateisinimas.
Dažnai jie vengia kalbėti, pasako po truputį, stebi suaugusiojo reakciją. Kartais sako, kad tai – ne apie jį, o jo draugą.
Todėl dirbdami su vaikais galvojame, kad jei sistema, sauganti nuo seksualinio smurto veiks, jei mes sugebėsime apsaugoti vaikus, jie kuo mažiau nukentės – tikimybė, kad pasikeitus kartai tokių nusikaltimų bus mažiau.
– Bendraudama su vaikais, girdėdama jų istorijas pagalvojote, ko reikia – kokių įrankių, sistemos mechanizmų – kad pavyktų sumažinti seksualinio smurto mastelius?
– Tai, ką ir mes darome – labai svarbu. Svarbu, kad vaikai mokėtų atpažinti netinkamą elgesį ir tam yra organizuojami užsiėmimai. Nes kai vaikas supranta, kad kitas žmogus prisilietė prie intymių kūno vietų, sulaužė apatinių rūbelių taisyklę – atsiranda tikimybė, kad jis kažkam apie tai pasakys. Kartais, kai smurtautojas įtaria, kad atvejis gali būti atskleistas – jis liaujasi, kartais to užtenka, kad smurtas baigtųsi.
Labai svarbu, kad veiktų visa pagalbos šeimai sistema. Tas ir yra daroma. Be to, visa ši priešsmurtinė politika juk nėra jau tokia sena. Prisiminkime, kad dar ne taip seniai buvo galima mušti vaikus. Man atrodo, kad dirbama intensyviai, kad tokių atvejų būtų mažiau.
– Kokias žymes palieka tokios vaikystės patirtys?
– Kiekvienas atvejis individualus. Faktas, kad seksualinė prievarta paliečia visas vaiko funkcionavimo sritis: psichikos ir fizinę sveikatą, tarpasmeninius santykius, gali atsirasti miego, mitybos sutrikimai, gali būti sunkiau mokytis.
Pasekmės yra ilgalaikės ir jei pagalba yra savalaikė, efektyvi – vaikas yra saugioje aplinkoje – turime lūkestį, kad jos bus juntamos mažiau.
Seksualinė prievarta paliečia visas vaiko funkcionavimo sritis: psichikos ir fizinę sveikatą, tarpasmeninius santykius, gali atsirasti miego, mitybos sutrikimai, gali būti sunkiau mokytis.
– Kokius jausmus patiria vaikai, kalbėdami apie tokias patirtis?
– Gėda, baimė. Jie nežino, kaip bus, kas bus. Labai stiprus yra kaltės jausmas. Vaikas mato pasaulį egocentriškai. Kuo jis mažesnis, tuo labiau jam atrodo, kad jis yra kaltas dėl to, kad taip įvyko.
Jei smurtautojas yra vaikui artimas asmuo, gali būti, kad jis bus linkęs jį teisinti ar savyje matyti problemų.
Būna, kad vaikui užkraunama neadekvati atsakomybė, kai, norint jį motyvuoti kalbėti, sakoma: jei tu papasakosi, jis atsisės į kalėjimą, jį nuteis. O kartais vaikui užtenka pamatyti išsigandusius artimuosius, ir jis nenori apie tai kalbėti.
Jei smurtautojas yra vaikui artimas asmuo, gali būti, kad jis bus linkęs jį teisinti ar savyje matyti problemų.
– Kaip elgtis, jei įtariame, kad kažkur mūsų aplinkoje vaikas patiria seksualinį smurtą?
– Pirmiausia įkvėpti drąsos, nes sureaguoti yra labai baisu. Dažniausiai keliamas klausimas, kad vaikas galbūt fantazuoja, meluoja, sako netiesą. O kas bus, jei aš pranešiu, jei man bloguoju baigsis? Bet gal aš esu vienintelis žmogus, kuris gali užkirsti kelią, padaryti pradžią?
Pradžia ir yra svarbiausia, kada mes apskritai įtariame, kad vaikas galbūt nukentėjo. Priklausomai nuo situacijos, reiktų kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją ar skambinti Bendruoju pagalbos numeriu 112.
Jei kyla klausimų, kas nors neaišku – visada galima skambinti į mūsų centrą, nes svarbu perduoti žinią žmonėms, kurie su tuo dirba ir nesiimti patiems vykdyti tyrimo, apklausti tėvų, brolių ar mokytojų. Taip galima padaryti žalos ikiteisminiam tyrimui, jei jis bus pradėtas.
Tačiau nelikti abejingiems labai svarbu.
- Vilniuje įsikūręs vienintelis Lietuvoje globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras yra valstybės įstaiga, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei veikianti pagal islandų Barnahus modelį;
- Vienas pagrindinių centro principų yra paslaugų teikimas vaikams ir jų šeimos nariams „po vienu stogu“, taip siekiant sumažinti antrinio traumavimo riziką.
