Vaikai – tokie, kokie esame mes
Tapti mokytoja – tokia svajonė O. Misiukevičienę lydėjo nuo mažens. Pedagogė pasakoja, kad jos troškimą labai palaikė tėvai. „Dėkinga jiems už vertybinius pagrindus ir už tai, kokiu žmogumi šiandien tapau“, – tikino pedagogė.
Dabar O. Misiukevičienė dirba socialine pedagoge, tapo viena pirmųjų, kai 2001 metais buvo pradėti steigti šie etatai.
Pedagogė pripažįsta, kad šių laikų mokykla gerokai pasikeitusi palyginti su ta, kurią lankė ji pati. „Pažvelgus į šių dienų dideliu greičiu vykstančius pokyčius, galiu sakyti, kad šių dienų vaikams ir jų tėvams pokyčiai – kasdienybė. Jų tiek daug, kad stresas ir baimė tampa nuolatiniu palydovu. Atsigręžus atgal į savo dienų mokyklą, be galo ilgiuosi pastovumo, aiškumo, o labiausiai – žinojimo. Mes žinodavome, kas mūsų laukia po poros metų ar jau pabaigus mokyklą, dabar jau kitaip“, – kalbėjo mokytoja.
Pažvelgus į šių dienų dideliu greičiu vykstančius pokyčius, galiu sakyti, kad šių dienų vaikams ir jų tėvams pokyčiai – kasdienybė.
Vis dėlto, anot jos, tie pokyčiai neturi įtakos pedagogui, kuris dirba iš pašaukimo. „Būti geru savo srities specialistu, reikia „pašaukimo“ ir „pajautimo“. Aš – mokytoja nuo vaikystės. Mokytojas, kuris nemyli vaikų, kuris „baisisi“ šiuolaikiniais vaikais, jų nesupranta, mokykloje dirbti negali. Šiuolaikiniai vaikai yra tokie, kokie esame mes, suaugusieji.
Socialiniam pedagogui labai svarbu sugebėti priimti vaikus tokius, kokie jie yra, nors kartais jų poelgiai ir netinkami. Mūsų uždavinys – išmokyti juos pasirinkti, atsirinkti, prisiimti atsakomybę ir kartu nuspręsti, kokį kelią rinksis ateityje. Dar labai svarbu, kokį santykį su vaiku sukursime. Pagarba, pasitikėjimas, sąžiningumas, atvirumas – tai raktiniai žodžiai, kurie lydi mane kiekvieną dieną“, – apie savo misiją kalbėjo socialinė pedagogė.
Mokytojo vaidmuo mokykloje, anot Onos, nepasikeitė iš esmės – mokytojas turi būti MOKYTOJU, bet ne paslaugų teikėju ar kuo nors dar. „Lygiai taip pat, kaip gydytojas turi gydyti, pardavėjas parduoti, o mokytojas turi mokyti ir išmokyti. Nė vienas šių dienų šviesuolis, atsakingas pareigas užimantis žmogus, netapo tokiu besimokydamas pats. Kiekvienas turėjo savo mokytojus, kurie padėjo jiems tapti tuo, kuo šiandien yra.. Mokytojo vaidmuo vaiko gyvenime gali būti labai didelis Tai priklauso nuo mokytojo asmenybės. Socialinio pedagogo – taip pat. Savo žodžiais, poelgiais gali paskatinti, pakylėti, o gali ir sugniuždyti ar sužlugdyti“, – apie pedagoginio darbo reikšmę kalbėjo pašnekovė.
Nustebinti paprastais dalykais
Socialinė pedagogė tikino, kad šiuolaikinį vaiką tikrai yra kuo nustebinti – paprastais, tikrais, žmogiškais dalykais. Ona sutinka, kad vaikas virtualiame pasaulyje gali gauti žinių, informacijos, tačiau negali jo paliesti, užuosti, pajausti. Pojūčius galima patirti tik santykiuose su žmonėmis. Išėję vaikai iš mokyklos, ko gero, neprisimins daugumos formulių, taisyklių, apibrėžimų, tačiau, kaip su jais buvo elgiamasi, kokie buvo santykiai – prisimins visą gyvenimą.
Iššūkis – neprarasti žmoniškumo, nepamesti tikrumo, neišbarstyti tų amžinųjų vertybių, kurias įskiepijo tėvai.
Šiandien didžiausias iššūkis, socialinės pedagogės teigimu – netapti šiuolaikinio pasaulio brukamo negatyvo, netikrų dalykų įkaitu, marionete. „Iššūkis – neprarasti žmoniškumo, nepamesti tikrumo, neišbarstyti tų amžinųjų vertybių, kurias įskiepijo tėvai. Norėtųsi, kad atsikėlus ryte, pakeliui į darbą, matytųsi kuo daugiau besišypsančių veidų. Gal pradėkime nuo šypsenos?“ – pozityviau nusiteikti ragino pedagogė.
Mokomi pažinti savo jausmus
Mokytoja Ona pasakoja, kad socialinis pedagogas mokykloje atlieka daugybę vaidmenų: konsultanto, tarpininko, patarėjo, švietėjo, tyrėjo ir daugybę kitų: „Tačiau viena iš pagrindinių socialinio pedagogo veiklos sričių mokykloje – vaiko gerovė t.y. vaiko teisių ir teisėtų interesų, saugumo užtikrinimas, tinkama adaptacija ir socializacija.“
Norint užtikrinti vaiko gerovę būtinas visų su vaiku susijusių asmenų glaudus bendradarbiavimas: mokyklos, šeimos, už vaiko gerovę atsakingų institucijų. Taip pat labai svarbus ir pačio vaiko noras veikti kartu, keisti tai, kas jam nepriimtina ir nepatinka. Jei nors viena grandis būna silpna ar nutrūksta, kokybiškai vykdyti savo funkcijas socialiniam pedagogui būna ne itin lengva užduotis.
„Daugiau nei dešimtmetį kartu su psichologe vaikams vedame socialinių bei gyvenimo įgūdžių ugdymo užsiėmimus, įgyvendiname įvairias prevencines programas. Jų metu vaikai mokomi atpažinti savo jausmus, tinkamai bendrauti tarpusavyje, pasakyti „ne“, atsispirti bendraamžių spaudimui, kaip elgtis sudėtingose situacijose, į ką kreiptis pagalbos, kai susiduri su sunkumais ir pan. Tai yra vaikai mokomi dalykų, kurie jiems praverčia kiekvieną dieną“ , – apie socialinio pedagogo vaidmenį kalbėjo Ona.
Pastaraisiais metais, pridūrė ji, vis dažniau tenka diskutuoti apie didesnį šeimos indėlį vaiko auklėjime, apie tai, kad vertybiniai pamatai yra klojami šeimoje. Mokykla tik pastiprina tai, ko vaikas išmoko savo namuose. „Būti gerais tėvais nelengva užduotis. Nemažai daliai tėvų yra sunku „atsiplėšti“ nuo tos auklėjimo patirties, kurią patys įgavo vaikystėje. Taigi, darbas su tėvais, pagalba jiems auklėjant savo vaiką, tai dar viena iš socialinio pedagogo veiklos sričių.“
Vaikai mokomi atpažinti savo jausmus, tinkamai bendrauti tarpusavyje, pasakyti „ne“, atsispirti bendraamžių spaudimui, kaip elgtis sudėtingose situacijose, į ką kreiptis pagalbos.
Pramogos miške
„Po kiekvienų vasaros atostogų, vis sunkiau tampa grįžti į mokyklą. Didžiausias motyvacijos šaltinis – vaikai, kuriais aš vis dar tikiu ir nepaliausiu tikėti“, – tikina Ona.
Socialinė pedagogė pasakoja, kad neretai ir patys mokiniai moko mokytojus. „Vienas iš įsimintiniausių pokštų – tai mano pačios netesėti pažadai. Dvyliktoje klasėje savo auklėjamosios klasės mokiniams buvau pažadėjusi, jog žiemą, kai bus sniego, mes būtinai su visa klase nuvažiuosime į mišką papramogauti. Tais metais, lyg tyčia, sniego beveik nebuvo.
Tačiau mokiniai to tikrai nepamiršo. Besibaigiant mokslo metams, auštant mano dvyliktokų paskutinio skambučio rytui, 5val. nuskambėjo mano namų durų skambutis. Tarpduryje stovėjo mano auklėtiniai. Jie paprašė manęs apsirengti ir ant akių užrišo raištį. Įsodinę į automobilį, užrištomis akimis ne trumpą laiko tarpą kažkur vežė. Kai sustojome, pamačiau, kad esu miške. Iš pradžių nesupratau, kodėl mane čia atsivežė. Tuomet jie man priminė mano pažadą, duotą dar žiemą“, – juokėsi socialinė pedagogė.
Ona tikina, kad dar ir šiandien jiems dėkoja už pamoką, kurią gavo tą dieną – pažadus reikia tesėti.
lgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą skiriamos 2014-2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.
