Žinojo, ko nori
„Mano istorija yra, matyt, tipinė. Tapau mokytoju mano autoriteto, mokytojo Jono Janušo dėka. Sukti šios profesijos keliu nusprendžiau būdamas dar 8–9 klasėje ir vėliau to labai nuosekliai laikiausi, – apie ryžtingai dar jaunystėje priimtą sprendimą kalbėjo A.Zmitra. – Pasirinkau mokytis visus būtinus dalykus ir norėjau stoti į pedagoginį, tačiau mane visi labai atkalbinėjo. Ragino nedaryti klaidos ir stoti bent jau į Vilniaus universiteto istorijos studijas, neva į mokyklą spėsiu visada sugrįžti.“
Jaunas pedagogas tikina, kad aplinkinių sprendimu pasinaudojo, tačiau tada jau puikiai žinojo, kad su pedagogika tikrai susidurs, o to ir norėjo. „Vilniaus universitete pasirinkau studijuoti kultūros istoriją, tačiau dar prieš priimdamas sprendimą žinojau, kad nuo tų metų Vilniaus universitete prasidės gretutinės studijos. 12-oje klasėje važiavau į atvirų durų dienas ir išsiaiškinau, kad viena iš gretutinių studijų šakų ir bus pedagogika“, – kaip judėjo savo tikslo link, pasakojo pedagogas.
Sukti šios profesijos keliu nusprendžiau būdamas dar 8–9 klasėje ir vėliau to labai nuosekliai laikiausi.
Pirmoji praktika, atlikta Simono Daukanto gimnazijoje, Arną užkrėtė dar didesniu noru mokytojauti ir po to abejonių jau nebuvo jokių. Ketvirtame kurse jaunas istorikas išvyko į Romos lituanistinę mokyklėlę „Bitutė“, o grįžęs čia po trijų mėnesių jau pavadavo istorijos mokytoją Lietuvos mokykloje.
Vizija – laisvė
Dviejose mokyklose – Šaltinio progimnazijoje ir Jono Žemaičio gimnazijoje – 8-okams ir 11–12-okams istoriją dėstantis Arnas tikina, kad gyvos istorijos – pačios geriausios vaikų mokytojos.
„Mano vizija tokia, kad mes visi turime būti laisvi. Aš toks ateinu į pamoką, tokie yra ir vaikai. Stengiuosi paprastai ir aiškiai bendrauti su mokiniais, bendrauti jų kalba. O istorijos pamokas stengiuosi dėstyti taikydamas įvairiausias patirtis, pasiremdamas savo praktika. Svarbiausia, kad istorija taptų gyva “, – kalbėjo jaunas mokytojas.
Nors Arnas pripažįsta, kad pasitaiko visokių dienų, susikalbėti su jaunąja karta jam nėra sunku. „Galima sakyti, pats esu šios kartos atstovas, o dar ir rašiau bakalauro darbą apie Z kartą. Galiu pasakyti, ji tikrai kitokia – faktas kaip blynas. Tačiau tai nereiškia, kad blogesnė. Tiesiog kitokia“, – dėstė Arnas.
Dažnai ši karta apibūdinama kaip negalinti ilgai išlaikyti dėmesio, labai sparčiai įlendanti į skaitmeninį pasaulį, galbūt labiau susikoncentravusi į save. „Bet šiuos visus dalykus aš žinau ir kaip tik stengiuosi pritaikyti mokslui. Ir su 8-okais, ir su 12-okais turime susikūrę grupes internete, kur bendraujame įvairiais klausimais. Ten įkeliu namų darbus arba parašau, kad dabar rodo, pavyzdžiui, Nacionalinę ekspediciją, ir kas neturite, ką veikti, galite pasižiūrėti, nes kalbama ta tema, kuria patys kalbėsime.
Ir žinokite, dalis pažiūri. Kalbant apie įsitraukimą į medijas, naudoju ir „Snapchat“ programėlę su aštuntokais. Kai susirenku kontrolinius darbus, jie vakare manęs klausia, mokytojau, ar ištaisėte. Nusiunčiu pažymį žinute ir jiems būna labai smagu“, – kaip bendrauja su vaikais, pasakojo jaunas mokytojas.
Kai susirenku kontrolinius darbus, jie vakare manęs klausia, mokytojau, ar ištaisėte. Nusiunčiu pažymį žinute ir jiems būna labai smagu.
Kuo gyvesnis pasakojimas
Arnas atvirauja, kad į mokyklą jį veda noras bendrauti su vaikais ir per istoriją juos ugdyti lojaliais, patriotiškais valstybės piliečiais: „Man smagiausia yra tiesiog bendrauti su vaikais. Aš myliu istoriją, bet mane į mokyklą veda ne noras perduoti būtent jos žinias, o pirmiausia noras per istoriją išauginti lojalius valstybės piliečius. Aš vis sakau jiems, jūs pasijauskite esantys lietuviai. Po pasaulį reikia keliauti, jį pažinti, bet kur bebūtų žmogus, turi nepamiršti savo šaknų, kas jis yra.“
„Aš labai myliu Raseinius, todėl čia ir grįžau. Stengiuosi šitą įskiepyti ir mokiniams. Sakau, važinėsite po pasaulį, būsite su įvairiais žmonėmis, bet niekada nebijokite pasakyti, kas esate ir iš kur. Juk tai labai gražus kraštas. Kartais išsivedu mokinius pasivaikščioti po miestą, jei įmanoma, nuvedu prie objektų, kurie patys pasakoja tą istoriją vaikams. Jei būna tremties tema, bandau prisikalbinti tremtinį ar ką nors kitą, kad ateitų į pamoką ir papasakotų. Vadovėliai paskaitymui yra, bet visada stengiuosi kažkaip tą pamoką praskaidrinti, pagyvinti“, – apie savo mokymo metodus pasakojo jaunas pedagogas.
Arnas tikina, kad vaikams patinka įsimintini faktai ir istorijos. „Pavyzdžiui, kai Holokausto aukų atminimo dieną nuvedi į vietą, kur yra palaidoti 1677 žydai, papasakoji, kad buvo taip, jiems tai įkrinta į galvą. Kaip ir pasakojimai, kad tvarkei didžiausias kapines Sibire „Misija Sibiras“ ekspedicijos metu, kad 8 dienas nesiprausei, dirbai fizinį darbą, beveik nemiegojai, nes buvo poliarinės dienos, kaip prisilietei prie savo istorijos – tokie dalykai jiems įsimena“, – atviravo mokytojas. O galiausiai, atskleidė Arnas, kad, siekiant sudominti mokinius, praverčia ir pasakojimas jų kalba. Pavyzdžiui, pasakymą „bolševikai ėjo iki Vyslos, tačiau ten gavo malkų“ mokiniai labiau prisimins nei tiesiog – laimėjo mūšį ar ne.
lgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą skiriamos 2014–2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.