– Kas pastūmėjo pasirinkti mokytojo profesiją? Ar anksčiau įsivaizdavote save tokiu amplua? – klausėme Telšių „Džiugo“ gimnazijos geografijos mokytojo S.Baliutavičiaus.
– Būdamas 8 klasėje susižavėjau mokytojo profesija. Mano įkvėpėja buvo klasės auklėtoja – puiki vokiečių kalbos mokytoja R. Ščeponavičienė. Ji buvo ne tik savo dalyko ekspertė, bet svarbiausia – žmogus, autoritetas. Man dar ir dabar atmintyje likę auklėtojos žodžiai: „Kaip ašaros lašas, kaip duona brangus, būk didelis, būk mažas, bet būki žmogus“. Norėjosi būti panašiu į ją: mylimą vaikų, puikią specialistę, darančią kasdien mažus stebuklus. 10 klasėje supratau, kad noriu tapti būtent geografijos mokytoju, o kai žinai ko nori, belieka siekti. Kol kas labiausiai džiugina tai, kad dar nebuvo nė minutės, jog būčiau nusivylęs savo pasirinkimu.
– Tarp jaunų žmonių ši profesija nėra populiari. Kaip aplinka reagavo ar dabar reaguoja į tokį jūsų sprendimą?
– Mokytojo darbas, pamoka – nėra filmas, kurį pažiūrėjęs 20 min. jau gali nuspėti, kokia pabaiga laukia. Šį rugsėjį mokyklinis skambutis į mokyklą mane, kaip mokytoją, pakvietė jau 12-ą kartą ir visą laiką mane palaikė šeima. Jie ir skatino, ir padėjo. Dar ir dabar nuolatos jaučiu jų palaikymą. Be šeimos, palaiko ir draugai, giminės, klasės draugai. Džiaugiasi, kad darau tai, ką mėgstu. Mato, kad degu šiuo darbu. Nors artimi žmonės, manau, palaikytų bet kurį mano pasirinkimą.
Norėjosi būti panašiu į auklėtoją: mylimą vaikų, puikią specialistę, darančią kasdien mažus stebuklus.
– Kas jus motyvuoja dirbti būtent su vaikais? Koks šio darbo privalumas, žavesys?
– Man mano darbas teikia malonumą, mėgaujuosi dirbdamas jį. Man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis, nepamirštant, kad su jais visada turi būti pasiruošęs netikėtumams ir iššūkiams. Kasdien eidamas į klasę ne tik daliniesi savo dėstomo dalyko žiniomis, bet ir pasisemi iš jų jaunatviškumo, nuoširdumo, nesuvaidintų emocijų.
Kai per pertrauką priėję mokiniai užduoda vienokį ar kitokį klausimą, aš jaučiuosi laimingas. Domisi, diskutuoja, ieško – tai labai svarbu. Nuo klaustuko prasideda tobulėjimas. Kai tu įeini į klasę ir matai šypsenas, tai suveikia kaip „užvedimo raktelis“ darbui. Na, o jei po pamokos priėjęs mokinys padėkoja už įdomią pamoką, tai prilygsta Nobelio premijai.
Juk ne tik mokiniai iš manęs, bet ir aš iš jų mokausi. Esu labai dėkingas likimui ir Dievui, kad turėjau ir turiu puikius mokinius. Tiesa, gal ne visi noriai mokosi geografijos, bet užtai jie visi yra puikūs žmonės.
Darbe žmogus turi jaustis laisvas. Prie puikios atmosferos darbe prisideda ir puikus administracijos požiūris. Turiu labai šaunius, empatiškus, nuoširdžius, dėmesingus vadovus. Jų palaikymas, motyvavimas padeda judėti pirmyn.
– Kas įdomu šių dienų vaikams? Ne retas pasakytų, kad susikalbėti su jais sunku. Kaip sekasi jums, kokias gudrybes naudojate?
– Mokytojo darbas yra labai atsakingas, nes jis yra viena iš sudedamųjų dalių, kuri padeda formuoti jauną asmenybę. Tik nuo paties mokytojo priklauso, klausys tavęs mokiniai ar ne, gerbs, mylės ar ne. Tai – kaip dėlionė: turi pataikyti reikiamą detalę, antraip paveikslėlio nebus. Galima prisibelsti prie kiekvieno mokinio, bet tam reikia pastangų. Mes, stovėdami prieš klasę, matome, kuris liūdi, kuriam įdomu, kuris sėdi klasėje, nors mintimis „vaikščioja“ neaišku kur, o kuris pilnas energijos. Štai čia jau prasideda išmonės ir fantazijos labirintai, nes tave išgirsti turi kiekvienas. Vienintelio vaisto ir metodo nėra. Tai – ieškojimų kelias.
– Koks, jūsų nuomone, turi būti šių dienų pedagogas? Kokios svarbiausios savybės šiandien?
– Lietuva nėra Š. Korėja ir mokinių „dresuoti“ nereikia, su jais reikia bendrauti. Mokytojas visada turi būti atviras pokyčiams ir naujovėms. Mokinys mokytoju turi tikėti ir pasitikėti. Labai svarbu turėti charizmą, laisvumą, puikiai komunikuoti ir būti nuoširdžiam. Niekada nebijau pripažinti nei sau, nei mokiniams, kad kažko nežinau. Tai yra normalu. Pasaulis taip greitai keičiasi, kad ne visada suspėji viską sužinoti, bet visada priduriu, kad kitai pamokai galiu pasidomėti jiems rūpimu klausimu.
Tarp mokytojo ir mokinio neturi būti pastatyta siena, bet jie negali tapti ir tavo „draugeliais“. Trapi riba. O išbalansuoti privalai. Mokytojas turi turėti humoro jausmą, nebijoti ir iš savęs žaismingai pasijuokti. Tik nuoširdumas stipriną ryšį tarp mokinių. Man reikia, kad mokinys puikiai jaustųsi tas 45 minutes. Man reikia, kad jis neišsineštų namo klausimo, kurio neišdrįso paklausti.
– Kokiais metodais mokote geografijos? Gal galite pasidalyti kelių pamokų idėjomis?
– Nebijau sau kelti iššūkius ir eksperimentuoti su savimi. Žinau, kad sugalvoti metodai gali ir nepavykti. Gali neišeiti taip, kaip noriu, bet bandau. Geriau bandyti ir mokytis iš klaidų, negu visai nieko nedaryti. Man patinka vesti pamokas netradicinėje aplinkoje arba netradicines integruotas pamokas. Kai 8 klasėje mokomės apie Škotiją, į pamoką atėjau su tautiniu škotų sijonu (kiltu), kai kalbėjome apie persų įlankos šalis, buvau apsivilkęs šeicho drabužiais, prieš Kalėdas visą dieną dirbu pasipuošęs nykštuko apdaru. Nuotaika. Spalvos. Intriga – štai ko reikia.
Mokytojas turi turėti humoro jausmą, nebijoti ir iš savęs žaismingai pasijuokti.
Pamokas vedu ir už mokyklos ribų. Kai kalbame apie Kinijos gyventojus, tada vykstu į kinų restoraną ir kartu su virtuvės šefu aiškiname pamoką. Šefas papasakoja, kokios tautos tradicijos, žmonių gyvenimo būdas. Mokiniai užduoda jiems rūpimus klausimus. Kalbant apie Italiją, pamokas vedžiau Luokės bendruomenės kepyklėlėje, kur aiškindamiesi temas dar gaminome ir tradicines Itališkas picas.
2015 m. su trimis mokiniais apvažiavome Lietuvos teritoriją dviračiais – 1713 km. Šią kelionę skyrėme Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui bei etnografijos metams. Metuose kartą organizuoju ir edukacines išvykas mokiniams į kaimynines šalis.
lgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą skiriamos 2014–2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.
