– Kuo jus patraukė programavimas?
– Programavimas man patiko tuo, kad atvėrė mano gyvenimą ir protą naujoms perspektyvoms – aš jame radau dalykų, apie kuriuos nieko nežinojau ir neturėjau jokio supratimo, taigi tai buvo prasmingas ir geras užsiėmimas mano smegenims, nuolatinis ėjimas į priekį tyrinėtojo žingsniais.
Nauja sritis man leido pasijausti savarankiška kūrėja, kuri gali pati sau kelti idėjas ir jas įgyvendinti kompiuteryje. Džiaugiuosi, kad tai padėjo tapti pastovesne ir mažiau priklausoma nuo kitų – šiandien aš pati galiu pasidaryti dalykus, apie kuriuos anksčiau galėdavau tik pasvajoti.
Be to, nauja sritis mažina mano socialinio pažeidžiamumo jausmą – įgijusi programavimo (ir kitų IT sričių) žinių ir turėdama ankstesnę darbo patirtį, jaučiuosi labiau pasitikinti savimi, nes manau, kad iš tikrųjų dabar aš turiu dar daugiau darbo galimybių nei anksčiau: galiu dirbti teisinį darbą, galiu būti programuotoja arba testuotoja, galiu būti ten, kuri reikia visų šių kompetencijų arba tiesiog savarankiška kūrėja. Man tai labai patiko!
Galiu paminėti ir tai, kad prasiplėtė mano socialinis ratas, kadangi besimokydama programavimo ir juo domėdamasi, susipažinau su visiškai kita visuomenės dalimi, su kuria anksčiau mano keliai nesusikirsdavo.
– Ne vienas mano, kad programavimo mokslai itin sudėtingi. O ką galvojate jūs? Papasakokite, kokius mokslus baigėte.
– Pasirinkau programavimą nes labiausiai mane traukė galimybė išmokti kurti tinklalapius. „Vilnius Coding School“ baigiau duomenų analitikos ir WEB kūrimo mokymus. Duomenų analitikos mokymai buvo ir sudėtingi, ir ne – kai kurie dalykai sekėsi puikiai, kai kurie – sunkiau. Tačiau juos baigusi aš supratau, kad noriu truputį kitko – aš noriu išmokti programuoti.
Pasirinkau mėnesio laiko intensyvius WEB kūrimo mokymus. Žiūrėdama iš šiandienos perspektyvos aš matau, kad mokymai buvo tikrai apie elementarius dalykus, kurie yra būtini kiekvienam programuotojui. Tačiau tuo metu aš buvau naujokė programavime ir man tikrai nebuvo lengva. Paplitusi nuomonė, kad programavimas yra ypač sudėtingas, ir teisinga, ir nelabai.
Yra įvairių programavimo lygių – yra nesudėtingi dalykai, yra ypač sudėtingi. Yra labai jautrios ir atsakingos sritys, kur negalima daryti jokių klaidų, yra ne tokios jautrios. Aš manau, kad kiekvienas, kuris nori – tikrai gali programuoti vienokiu ar kitokiu lygiu ar būdu.
Manau, kad kiekvienas teisininkas tikrai turi visus reikalingus loginės sekos dėliojimo įgūdžius, leidžiančius jam mokytis programavimo, jeigu tik jis nori. Galvoju, kad ir priešingai – kiekvienas programuotojas, gali būti teisininku, nes turi tam reikalingų įgūdžių, vėlgi – jeigu tik nori. Noras ir valia yra du esminiai dalykai bet kurioje veikloje. Teisininkai pralaimi bylas, tai yra jų darbo kasdienybė ir dėl to niekas nesako, kad po to jie nebegali dirbti šio darbo, niekas neatiminėja licencijų iš bylas pralošusių advokatų, neatleidinėja prokurorų ar kitų teisės specialistų ir nesako „tai ne tau“ tik dėl to, kad jie patyrė profesinę nesėkmę.
Lygiai tas pats programavime – kažkur tu patiri nesėkmes, užstringi, nesupranti, nerandi sprendimo, bet tai nereiškia, kad nebegali būti programuotoju ir eiti į priekį. Aš manau, kad tai leidžia man tvirtinti, jog programavimas yra kiekvienam, kas nori tuo užsiimti.
– Ar nebuvo gaila pakeisti profesijos, kuriai atidavėte ne vienerius metus?
– Duomenų analitikos mokymus rinkausi dar tuomet, kai nebuvau iki galo nusprendusi keisti profesijos – dar galvojau panaudoti įgytas analitines žinias sename darbe, bet jau besimokydama supratau – nėra prasmės likti senoje pozicijoje – aš ten nerasiu pritarimo savo naujiems įgūdžiams, o turiu tikslą ir noriu eiti į priekį.
Todėl aš nejaučiau gailesčio ir ilgai nelaukiau – dar nesibaigus duomenų analitikos kursams išėjau iš savo senojo darbo ir atsidėjau naujų galimybių tyrinėjimui. Būtent kursų metu supratau, kad daugelis mano darbo rutinų, formų ir turinio tikrai eina į praeitį, o čia pat egzistuoja daugybė sukurtų pažangesnių formų ir metodų tam pačiam tikslui pasiekti. Vėliau baigiau WEB kūrimo mokymus, po jų mokiausi savarankiškai, galų gale, įdėjusi ir savo pastangų ir su "Vilnius Codding School Karjeros centro pagalba, susiradau darbą IT įmonėje.
Galiu neabejodama pasakyti, kad darau šiandien tai, kas patinka – aš esu naujoje rolėje, įdomioje srityje. Rutinos nėra – beveik kiekvieną dieną sužinau kažką naujo, dėl to jaučiuosi tik užtikrintesnė, einu pirmyn, siekiu savo tikslų – tai mano rogės (šypsosi).
– Kokias emocijas jums sukėlė nauja patirtis, naujų dalykų mokymasis?
– Kas patiko moksluose? Visų pirma, nuolatinis pažinimo džiaugsmas, endorfinai, kai pavyksta sėkmingai pritaikyti žinias; graužatis ir palengvėjimas, kai nesiseka ir kažkieno pagalba ar palaikymas tau padeda; žinių perdavimas kitiems, pasitikėjimas savimi ir džiaugsmas, kad esu dabar ten, kur išdrįsau ateiti ir ieškoti; džiaugsmas, kad apskritai pavyko.
Be to, dabar esu neabejotinas autoritetas savo vaikų akyse – aš esu programuojanti mama. Mano programavimas namuose sudomino vieną mano vaikų mokytis programavimo pačiam – jis pats susirado internete pamokas ir kartais kai turi laiko programuoja su „Unity“ nesudėtingus žaidimus. O kai užstringa, ateina manęs klausti patarimo – aš galiu patikrinti savo vaiko sukurtą ir neveikiantį kodą bei atrasti galimai neteisingai sudėtus kablelius ar kitas programavimo klaidas. Apie šį dalyką eidama mokytis į Vilnius Coding School aš net nepagalvojau – atradau tai jau vėliau, kaip džiuginančią pasekmę.
– Ar ieškantis darbo teko įdėti daug pastangų? Daugelis žmonių mano, kad darbą susirasti paprasta ir jis puikiai apmokamas.
– Programuotojų darbo rinkoje trūksta – tai faktas, tereikia pasižiūrėti darbo skelbimus. Bet tai negarantuoja, kad problemų nebus arba kad tenkins atlyginimas – nes tai labai individualus dalykas.
Aš darbo ieškotis visiškai nemokėjau, tad naudojausi įdarbinimo specialistų paslaugomis ir visiškai pasiklioviau jų patarimais. Ne, aš ne apie tai, kad nemokėjau internete pagal raktažodžius ieškoti pozicijų ir išsiųsti savo CV, tą kiekvienas moka. Pasirodo, tavo CV turi būti kitoks, jeigu tu nori jį siųsti IT specialistui.
Reikia turėti ne šiaip paprastą LinkedIn paskyrą, o sudėliotą pagal tam tikrus kriterijus, kad atkreiptum IT įmonių dėmesį. Skyriau laiko ir lėšų konsultacijoms ir rimtam pasirengimui, o po to ieškojau kelis mėnesius darbo ir galiausiai pavyko įsidarbinti IT įmonėje.
Manau, perduoti dalį šio nelengvo darbo į specialistų rankas buvo teisingas sprendimas: pirma, tu gauni gerų įžvalgų iš šalies, o antra, tavo sėkme tampa suinteresuoti daugiau žmonių, ir tu nebesi vienas paieškose.
– Kokiais patarimais pasidalintumėte su tais, kurie nori keisti savo profesiją, bet bijo?
– Svajojantiems kardinaliai keisti savo gyvenimą ir profesiją, bet nedrįstantiems patarčiau taip – susidarykite savo veiksmų planą ir jį įvykdykite. Taip bus lengviau žengti pirmą žingsnį. Plane būtinai nusimatykite finansines ir emocines „pagalvėles“, prisijaukinkit ir nebijokite „visiško pravalo“ – tam padės planų B, C, o jei išeina – net ir D turėjimas.
Ir susiraskite bendruomenę arba bent kelis kontaktus, kurie jus palaikytų ir padėtų. Summa summarum: 1) finansinės ir emocinės „pagalvės“, 2) planai B, C ir D. 3) bendruomenė/kontaktai. Trys kolonos jūsų sėkmei. O pagrindas – noras ir valia, leiskite jiems subręsti ir ... pirmyn.
– O jūs pati – ar nebijojote žengti į atrodytų nepažintą žemę?
– Mane labiausiai gąsdino nežinia. Aš tada dar nežinojau, kad nežinia iš tikrųjų kartu ir labai smagus bei naudingas dalykas kelyje į pokyčius. Nežinia tau suteikia laisvės – tu nesi pririštas prie kažkokio konkretaus rezultato. Aš tai supratau, kai jau buvau kelyje į pokyčius ir nuo tada nežinią išnaudojau kaip lankstumo įrankį – ėjau į tikslą pagal aplinkybes, kartu tą tikslą truputį keisdama ir modeliuodama (jei reikėdavo). Taip dar smagiau. Bet kai to nežinai – esi išsigandęs ir tada reikia tiesiog drąsos – tai yra bijoti ir padaryti.
Labiausiai nuo pirmojo žingsnio stabdė nepilnas supratimas ir nepraplėstas akiratis. Kai tik mano akiratis prasiplėtė tiek, kad pamatyčiau dalykus kitoje šviesoje – man nebeliko jokių abejonių, kad elgiuosi teisingai. Tada beliko tik įveikti nežinios baimę ir tą nežinią vėliau prisijaukinti.
– Matosi, kad ypatingą dėmesį skiriate ir emociniam intelektui. Kuo jis padėjo mokantis programavimo?
– Emociniu intelektu aš susidomėjau prieš gerus dešimt metų. Kai atsirado mano vaikai, natūraliai buvo atėjęs metas pasimokyti psichologijos. Esu perskaičiusi daug psichologijos knygų, tarp jų ir apie emocinį intelektą bei praktiškai taikiusi žinias. Šiandien galiu pasakyti, kad tos žinios man padėjo ne tik auginant vaikus, bet ir mokantis programavimo: lengviau buvo išsigryninti savo motyvaciją, nepasiduoti negatyvioms nuomonėms ir vertinimams, žiūrėti į viską pozityviai ir nuosekliai siekti savo tikslo.
