– Lietuvos Švietimo ateities forumas (LŠAF) ir jo prezidentė Vilija Targamadzė pakvietė diskutuoti, kas yra geras mokytojas. Ko siekiate šia diskusija?
– Pedagogai jau ne kartą atkreipė dėmesį, kad jie nepakankamai dažnai dalyvauja panašiose diskusijose, todėl atrodo, kad ne jie nusprendžia, koks turėtų būti geras mokytojas. Vienas iš LŠAF tikslų – aktyviai diskutuoti ir su pačiais pedagogais bei mažinti jų nusivylimą.
Prestižas – abstrakti sąvoka, egzistuojanti mintyse. Vien todėl, kad šią profesija pavadinsime prestižine, ji tokia netaps.
Diskusijos dalyviai – ir mokiniai bei jų tėvai. Kiekvienas į situaciją žvelgia iš savo varpinės: tėvai mokytoją įsivaizduoja vienaip, o mokytojai ar moksleiviai – kitaip. Tačiau vis tiek yra bendrų sąlyčio taškų, kurie veikiausiai ir yra tai, nuo ko turėtume pradėti.
LŠAF kaip vieną opiausių šiandienos problemų įvardija būsimų mokytojų ruošimą. Tikimės, kad diskusija bus naudinga ir pavyks „nutapyti“ tam tikrą gero mokytojo portretą, tad kai kalbėsimės su institucijomis, kurios ruoš būsimus pedagogus, galėsime atkreipti jų dėmesį ir akcentuoti, kas turėtų būti pagrindas, nuo kurio galima atsispirti.
– Mokytojas būtinai turi jausti pašaukimą?
– Manau, kad pašaukimas mokytojui yra labai svarbus, tačiau vien jo ir meilės vaikams nepakanka. Ne mažiau svarbu ir profesionalumas. Mokytojas turėtų būti žmogus, kuris turi gilų išmanymą apie tai, koks yra XXI a. švietimas.
– Kaip manote, kokių pedagogų šiandien reikia ir kokie yra pagrindiniai gero mokytojo portreto štrichai?
– Vienam žmogui į šį klausimą atsakyti sunku. Sakoma, mokytojas yra tiek geras, kiek stipri jo kompetencija. Labai svarbu, kokias kompetencijas turi mokytojai ir kodėl jie ateina į mokyklas. Pastebiu, kad pastaruoju metu mokytojai Lietuvoje sako: „Esu matematikos mokytojas.“
Aš visada noriu atkreipti dėmesį, kad pirmiausia pedagogas ateina ne mokyti dalyko ar išdėstyti ugdymo programos, visų pirma jis – vaiko mokytojas, kuris mokinius ugdo per matematiką, per geografiją, per lietuvių kalbą ar diegdamas pilietiškumo pagrindus. Taip pat mokytojas turi būti labai komunikabilus, nes jis turi bendrauti ne tik su mokiniais, bet ir su jų tėveliais, savo kolegomis.
Aš manau, kad ne mažiau svarbu mokytojui geras humoro jausmas. Vaikams turi būti smagu ir jie turi suprasti, kad kartais klysta ir suaugusieji, ir profesionalai. O suklydę jie mokosi iš savo klaidų, geba sau atleisti ir moka iš savęs pasijuokti bei judėti toliau.
Paminėjau tikrai ne viską, tačiau tai pirmiausia šauna į galvą.
– Kaip manote, kodėl mokytojo profesijos prestižas krinta? Kodėl vis dažniau girdime, kad pastaraisiais metais mokytojai nėra pakankamai gerbiami, o už savo darbą gauna per mažą atlyginimą?
– Prestižas – abstrakti sąvoka, egzistuojanti mintyse. Vien todėl, kad šią profesija pavadinsime prestižine, ji tokia netaps. Įvairios nuostatos formuojasi ilgą laiką. Manau, kad ši situacija labai susijusi su pačių mokytojų pozicija. Iš tiesų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse nemažai diskutuojama, kodėl mokytojo profesijos prestižas nėra labai aukštas.
Esu įsitikinusi, kad atlygis tikrai ne visada yra paaiškinimas. Žinoma, tai viena svarbiausių sudedamųjų dalių, tačiau taip pat svarbu, kaip mokytojas kalba apie savo profesiją. Jei mokytojas iš esmės didžiuojasi savo darbu ir tą pasididžiavimą bei savo darbo prasmę geba perteikti klasei, kaip tai daro misionieriai, vyksta teigiami procesai ir užsisuka vadinamasis gerasis ratas.
Nors neretai kalbame apie tai, kad, pavyzdžiui, medikų algos turėtų būti didesnės, nemanome, kad šios profesijos prestižas krito. Taip yra todėl, kad niekas nekvestionuoja mediko darbo svarbos. Patys gydytojai taip pat. Kalbant apie pedagogus situacija yra kiek kitokia.
– Minėjote, kad būsimų pedagogų rengimas šiandien yra opi problema. Ar ji taip pat susijusi su profesijos prestižu?
– Tarkim, Suomijoje visiems žinoma, kad baigti pedagogikos studijas – ne juokas, todėl baigusieji šią specialybę yra trokštami darbuotojai ne tik mokykloje. Jei ir Lietuvoje galėsime pasiūlyti būsimiems pedagogams rimtas studijas, manau, užsisuks „gerasis ratas“ – jaunuoliai norės studijuoti edukologiją, bus pritraukiami išmanūs ir smalsūs studentai, atsiras sveika konkurencija.
Taip keisis visuomenės nuostatos, o mokytojo profesijos prestižas išaugs. Kaip minėjau, mes patys esame atsakingi už tai, kaip žiūrima į mūsų profesijos atstovus.