Interviu su A.Monkevičiumi – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“.
– Gera yra žinia, kad patyčių mūsų mokyklose mažėja, vadinasi, ir atmosfera gerėja, bet ar tas mažėjimas, jūsų požiūriu, nėra pernelyg lėtas? Gal mes čia neturime džiaugtis, kad mažėja, bet tokiais mikroskopiniais žingsneliais?
– 1944 metais tyrimo metu patyčių užfiksuota 40 su trupučiu procentų. Dabar yra likę šiek tiek mažiau negu 28 proc., tai džiugina. Džiugina ir tai, kad 2014 metais irgi buvo šiek tiek daugiau. Aišku, turime greičiau mažinti patyčias, bet dinamika yra gera. Bet labiausiai rūpi, kad visgi mes kažkaip sujungtume su bendromis visuomenės pastangomis, nes daugeliu atvejų patyčios yra tam tikras visuomenės atspindys mokykloje.
Mes matome, kaip elgiasi visuomenė, kai kurie žmonės, kokį pavyzdį netgi kai kuriais atvejais daro vadinamasis elitas. Ir tai atsiliepia. Atsiliepia, nes vaikai mato, kas yra internete, mato pavyzdžius. Bet tendencija yra gera.
– Aš dar noriu pakalbėti su jumis apie Žiežmarių įvykį, nes, tiesą sakant, tokių turbūt pasitaiko – nėra jis toks labai vienkartinis. Tas mokytojos tonas toli gražu nedarantis jokios garbės pedagogui. Bet ar mūsų mokyklose vis dėlto egzistuoja toks reiškinys, kai reikia mokytoją tarsi saugoti, ginti nuo mokinių? Aš noriu paklausti, ar mokinių atsakomybės reikalavimas egzistuoja šiais laikais? Ar čia mes visą laiką tiktai giname mokinius ir tarsi pamirštame mokytoją?
– Sudėtingas klausimas. Tikrai bendruomenės kultūra nėra paprastas reiškinys – kaip mokytojams, mokyklos bendruomenei, patiems mokiniams suprasti, kaip kurti emocinę aplinką, kaip kurti gerus santykius. Todėl mes turime padėti mokyklai, mokytojams ir pamatyti, kad kai kurie mokytojai, kurie turi didžiulį krūvį, kurie puikiai dirba, tikrai yra labai daug nuveikę... Ir štai ateina tas metas, kuomet gal ir asmeninės aplinkybės tą žmogų paveikė, tas žmogus, kaip ir perdegęs yra. Tą turėtume matyti ir kolektyve. Tą matydami, padėti tokiam žmogui.
– Galbūt to nesusikalbėjimo priežastis gali būti ir kartų skirtumas, didelis amžiaus skirtumas. Galbūt jie iš dalies dėl to nesusikalba?
– Iš dalies, bet raktų, kaip tai išspręsti, yra. Na, tarkime, Jonas Mekas – jis tapo pasaulio stiliaus simboliu, modernumo, o tai iš esmės – išlaisvinto žmogaus kūrybiškumo simboliu. Ir sugebėjo tą įkūnyti labai sudėtingomis sąlygomis, per karo audras nukeliavęs į Jungtines Valstijas. Lietuvis, kuriam buvo atviros visur durys. Tai, žiūrėkite, jis visas kartas sujungė – 1922-uosius ir dabartį, ir, ko gero, ateitį – parodė, kaip galima būti jaunam širdy. Tai, manau, tas pavyzdys labai įkvepia.
– Ministre, yra sudaryta tokia darbo grupė tirti tai, kas vyksta Žiežmariuose, ir joje yra ir jūsų vadovaujamos ministerijos atstovų. Ar yra kokie nors rezultatai ar bent preliminarios išvados dėl to įvykio?
– Tikiuosi, kad tie rezultatai bus geri, aš kiek žinau. Kažkoks dokumentas, išvados parašytos nėra svarbu. Man žymiai svarbiau yra, kad mokyklos vadovai, mokytojai labai nuoširdžiai pasižiūrėtų į viską, ir mokiniai kartu su tėvais padiskutuotų, pakalbėtų labai nuoširdžiai, kaip būtų galima įvertinti, [kad] neatstumtų šios mokytojos, bet ištiestų jai ranką.
– Tai jūs nelaikytumėte, kad šita mokytoja turėtų būti atleista?
– Nemanyčiau, galų gale yra teisinės aplinkybės, tiesiog negaliu dabar svarstyti, nežinodamas visų aplinkybių. Yra darbo sutartis ir norint nutraukti darbo sutartį šiaip nei iš šio, nei iš to, tai tikrai negalėčiau teigti taip.
– Na, galima sudaryti sąlygas, kad ji pati susiruoštų išeiti.
– Tai būtų pats blogiausias sprendimas. Man atrodo, ji turi grįžti nusiraminusi. Mano galva, ji pati suvokia visas aplinkybes, kad ten toje situacijoje jai nepavyko būti tokia, kokia, ko gero, yra širdyje. Iš tikrųjų aš netikiu, kad mokytoja, nuolat taip elgiasi. Greičiausiai tai buvo tam tikras epizodas, bet reikia jai pačiai irgi pagalvoti, pasitarti, pasišnekėti, kaip ji mato perspektyvą. Ir pati bendruomenė turi labai šiltai visa aptarę išspręsti, koks jos gali būti tolesnis kelias.
– Ką galvojate apie tai, kad prestižinė mokytojo profesija turi tapti 2025 metais. Šitą idėją globoja pati prezidentė. Ar jūs manote, kad tai yra realus ir pasiekiamas dalykas iki 2025 metų?
– Manyčiau, kad jeigu mes tikrai rimtai, atsakingai sieksime šito tikslo, gali įvykti lūžis. Gali įvykti lūžis ta prasme, kad bus suprasta visuomenėje, kokį vaidmenį mokytojai atlieka visuomenėje, o dar tiksliau pasakius, kokią vertę kuria, nes nuo mokytojų priklauso kokia karta, su kokiomis savybėmis ateina į mūsų šalį kaip piliečiai. Tai šia prasme jų didžiulė atsakomybė ir jų sėkmingas darbas turi didelę vertę.
Ir kitas dalykas, nukreipdami dėmesį ir finansiškai skatindami tuos žmones, kurie ir dabar dirba ir kurie ateis į mokytojo kelią, jeigu mes šitaip pažiūrėtume, tai tikrai tas mokytojų darbo užmokesčio kėlimas, neatrodytų išlaidavimas.
– Tai jūs matote tokią galimybę, kad jau 2025 metais mes galėsime pasakyti, kad mokytojo profesijai pas mus prestižinė?
– Aš ir galimybę matau, ir aš tiesiog labai degu tokiu troškimu viską padaryti, kad per šitą savo darbo laiką ta kryptimi būtų labai rimtai pajudėta, gal negrįžtamai.
– Kai jūs pradėjote kalbėti apie mokytojo atlyginimą, tai aš prisiminiau, kad jūs esate sakęs, kad reikėtų netgi nacionalinį susitarimą pasiekti dėl to mokytojų darbo užmokesčio.
– Toks nacionalinis susitarimas politiniame lygmenyje, manau, tikrai turi prasmę. Ir manau, kad, jeigu aš tą klausimą jau konkrečiau, bandysiu siūlyti, turėčiau sulaukti ir premjero, ir politinių jėgų palaikymo.
– Tai jūs jį siūlysite?
– Aš siūlysiu, tik, matote, aš dabar nesu jokios partijos atstovas, esu ministras. Aš būtinai tą siūlysiu, bet tik nieko negaliu garantuoti.
– Baigiant mūsų pokalbį, aš noriu jūsų paklausti apie bendrojo ugdymo programas, nes dabar tarsi jų atnaujinimo viešieji pirkimai yra sustabdyti nuo rudens, vadovas tos institucijos, kuri tą turėjo daryti apskritai, darbo netekęs, ir aš žinau, kad ministerijoje vyko pokalbis apie tai, nes mokytojai iš tiesų yra labai sunerimę ir netgi kažkuria prasme pikti, kad nėra tų ugdymo programų, neaišku, kaip tai daryti. Tarsi jie turi ugdyti ateities mokinį, bet nelabai žino, nuo ko pradėti. Tai ką jūs sutarėte?
– Vis tiek čia turėtų būti nacionalinis projektas, ir tie žmonės, kurie šias gaires turėtų iki galo išgryninti – kiek įmanoma bendresniu matyti šalies paveikslą: kokią mes ją įsivaizduojame, gerovės valstybę, kokie pagrindiniai tos valstybės gerovės bruožai ir koks tas žmogus, pilietis – kokių kompetencijų turi turėti – ar jis bus pigi darbo jėga, ar bus intelektualus žmogus, ar mes matytume Lietuvą kaip labai progresyvią inovacijų šalį.
Iš to plaukia, kokią asmenybę matom, koks mokytojas, kokie metodai, koks turinys ir kaip mokytojas bus įgalintas tą turinį realizuoti. Tai labai buvo įdomi diskusija, sutarėme, kad iki naujų mokslo metų pradžios mes subursime štai tokią intelektualią grupę žmonių, kurie su aiškiomis idėjomis galėtų pabaigti šitą darbą, gaires, kurios būtų ir filosofija, ir koncepcija, ir vertybės.
– Anoji ministrė sakė, kad jau 2020 metais turėtų pradėti veikti atnaujintos ugdymo programos, tai dabar jūs tikrai nukeliate tuos 2020 metus, šiek tiek nusikels vėliau?
– Žinot, ką pasakysiu – aš galvoju, kad pačiu greičiausiu būdu tą darau, nes jeigu kas nors įsivaizduotų, kas tai yra, ir dirbtų toje srityje, suprastų, kad čia skubėjimas yra kelias į aklavietę. Jeigu mes nežinome, kokią valstybę kūrėme, mes nežinome, kodėl dabar vyksta tokie reiškiniai, emigracijos, labai didžiulė atskirtis ir taip toliau.
Mes tada klaidžiosime nežinodami, kur mes einame. Jeigu šiandien mes galvojame, kad čia nupirksime pirkimą ir kažkokie laimėjusieji ekspertai bet kokią paslaugą gali atlikti, mes paklysime. Mes turėsime susipriešinimą ir blogą rezultatą.
