Anot jos, pastebima tendencija, kad į Lietuvą sugrįžta užsienyje studijavę jaunuoliai ar jaunos šeimos, todėl mokyklinukų ateityje gali ir daugėti. „Po truputį žmonės pradeda matyti – jeigu visi dirbtume taip atsakingai ir tiek daug, kaip užsienyje, čia turėtume rezultatą ne tokį prastą, kokį turime šiandien“, – LRT RADIJUI sako ministrė.
– Galima išskirti vieną labai aiškų dalyką, kalbant apie kaimo mokyklas, – kaimo mokykloje, būna, sėdi ir keturi vaikai, o miesto mokykloje – 30. Tai – didžiulės žirklės. Kaip jas sumažinti?
– Tai yra mūsų, Lietuvos, specifika šiandien. Guodžia tik tai, kad šį rugsėjį startuojame su mažiausiu „minusu“ nuo 2004 m., kai mūsų mokinių skaičius mažėdavo po 20 tūkst. Šiais metais mes džiaugiamės – turime tik 7 tūkst. sumažėjusi mokinukų skaičių. Praėjusiais metais šis rodiklis siekė apie 10 tūkst.
– Ar yra uždarytų mokyklų?
– Uždarytų mokyklų šiemet turime gana nedidelį skaičių – šešios mokyklos iš 60 savivaldybių. Turime džiugią žinią, kad mes, ministerija, atidarėme darželį Vilniaus rajone. [...] Dar yra atidaryti daugiafunkciniai centrai su ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėmis. Tai nedideli skaičiai, bet tai jau yra tie spindulėliai, kurie nuteikia pozityviai, kad mūsų visuomenėje, Lietuvoje demografinė situacija, panašu, stabilizuojasi, traukiasi ta didelė problema.
Pirmokų antri metai nemažėja. Jų skaičius kaip tik auga. Daugiau kaip 30 tūkst. pirmokėlių šią rugsėjo 1-ąją ateina į mokyklas. Daugiau kaip 30 tūkst. vaikų ateina į priešmokyklines grupes. Pirmokų skaičius ne sumažėjo, o padidėjo.
– Naujovė – privalomas priešmokyklinis ugdymas. Ši naujovė įsigaliojo nuo šių metų.
– Taip, džiaugiuosi, kad vis dėlto Lietuvos Seimas ryžosi ir patvirtino privalomą priešmokyklinį ugdymą. Esame viena iš valstybių, kuri labai ilgai delsė, labai daug svarstėme, metų metais ieškojome susitarimų su įvairiausių interesų grupėmis, bet šiemet visa tai pasisekė padaryti.
Esu labai laiminga, kad taip yra, nes tarptautiniai tyrimai rodo, kad kokybiškas institucinis ugdymas ankstyvame amžiuje turi įtakos, kuri išryškėja paauglystėje ir netgi vėliau, kai jaunas žmogus išeina į savo kelią ir pradeda dirbti. Tokio žmogaus sėkmė daug didesnė negu to, kuris nelankė darželio.
– LRT RADIJO klausytojai nuogąstauja, kad vaikų skaičius po kelerių metų vėl bus sumažėjęs, nes daug žmonių po ekonominės krizės emigravo iš Lietuvos. Be to, buvo panaikintos kai kurios socialinės garantijos, kurios taip pat galėjo turėti įtakos.
– Iš tikrųjų tai yra tiesa. [...] Bet mes matome ir kitus skaičius – grįžta užsienyje studijavęs jaunimas, šeimos su vaikais. Nevyksta vien tik judėjimas iš Lietuvos. Po truputį žmonės pradeda matyti – jeigu visi dirbtume taip atsakingai ir tiek daug, kaip užsienyje, čia turėtume rezultatą ne tokį prastą, kokį turime šiandien.
– Bet kokiu atveju aišku, kad tas mokyklų uždarymo procesas bus neišvengiamas ir ateityje?
– Manau, kad dar apie ketverius metus [mokinių mažėjimas] bus.
– Pereikime prie kitos temos – viena mokslo metų naujovių – bus skiriamas didelis dėmesys, siekiant mažinti pamokų paleidinėjimą. Bandysite suvaldyti šią problemą, kad mokiniai eitų į pamokas. Kaip tai darysite?
– Praleidinėjimas, pamokų nelankymas yra tik vienas iš segmentų. Pagrindinis tikslas – kiekvieno individuali pažanga ir kokybinio ugdymo skirtumų tarp mokyklų mažinimas. Tai pagrindinis mūsų šių metų prioritetas. Per rudens švietimo konferenciją net pristatėme tyrimais paremtus duomenis, kokią įtaką mokiniui daro penkių ar daugiau pamokų praleidimas.
– Kokią įtaką tai turi?
– Didžiulę. Tai prilygsta metams dalyko nesimokymo, taip galėtume paprastai pasakyti. Praleidinėjimas, nedalyvavimas pamokose yra rykštė, labai opi problema mūsų šalyje. [...] Europos Sąjungoje didžiausia vertybė yra lankyti mokyklą. Didžiausia bausmė mokiniui ir šeimai – nušalinimas nuo pamokų dienai ar dviems, nes kiekvienas suvokia – tos dvi dienos yra spraga, kurią reikė likviduoti. Tai nėra taip paprasta.
– Bet kaip jūs priversite vaiką ateiti į pamoką?
– Nekalbame apie prievartą. Žinoma, kiekviena mokykla turi savo strategiją. Kviečiame kiekvieną mokyklą kelti ambicingus tikslus, susitarti. Jei tokie susitarimai jau yra, juos reikia įgyvendinti. Reikia dirbti ir jausti atsakomybę kiekvienam pagal savo darbo apimtis. Ir valytoja, ir mokytas, ir ministras – visi turime prisiimti atsakomybę dėl rezultato. Manau, kad tikrai bus mokyklų, kurios sau parengs pamokų praleidinėjimo mažinimo strategijas. Kai sutelktas dėmesys, atsakingai atliekami numatyti veiksmai, rezultatas atsiranda.
– Tai pačios mokyklos turi imtis iniciatyvos? Jūs tiesiog iškėlėte idėją?
– O kaip jūs įsivaizduojate, kad ministras turėtų kiekvieną pavėlavusį atvesti į mokyklą? Kai kuriuos galėčiau atvesti, bet visų – nepasiseks.
– Turiu galvoje, gal yra kažkokios gairės, rekomendacijos? Ar tai palikta kiekvienos mokyklos fantazijai – ministerija liepė, o jūs sukitės?
– Žinote, yra daugybė metodų, daugybė patirčių, kurias gali panaudoti mokyklos. Didžiausia patirtis – susitarimai su vaikais, kalbėjimasis, mokyklos kultūra. Yra daugybė patikrintų metodų. Juos tik reikia atrasti iš naujo ir taikyti.
