Dabar jis – VU Teisės fakulteto partnerystės docentas, vienos pirmųjų advokatų kontorų Lietuvoje bendraįkūrėjas ir vadovaujantis partneris advokatų kontoroje „Bartkus ir partneriai“.
Bekalbant su ilgametę patirtį turinčiu advokatu G.Bartkumi formuojasi naujas teisės vaizdinys – tai nuolat kintanti disciplina, neatsiejama nuo visuomenės gyvenimo ir atverianti plačias galimybes gilintis į įvairias mokslo sritis, o tokią profesiją pasirinkęs žmogus yra nuolatos auganti asmenybė.
– Prisiminkite mokyklos laikus – kuo tada svajojote būti, kas Jums buvo įdomu?
– Mokykloje buvau pradėjęs galvoti apie tai, ką norėčiau studijuoti ir ką galėčiau daryti ateityje. Tuo metu sutikau vieną penktakursį iš VU Teisės fakulteto, kuris visiškai atsitiktinai manęs paklausė, ar jau esu sugalvojęs, ką veiksiu ateityje. Atsakiau, kad dar ne, ir jis paragino mane stoti į teisę, nes ten studentai labai puikūs ir dėstytojai labai geri. Ir nuo tada aš pradėjau galvoti apie šią profesiją.
Tada teisę įsivaizdavau kaip profesiją, susijusią su nusikaltėlių gaudymu, maniau, kad baigęs teisę gausiu ginklą ir gaudysiu tuos nusikaltėlius. Po pirmojo kurso tapo aišku, kad ši profesija skirta visai ne tam.
Giliau susidomėti teise įkvėpė į mūsų mokyklą skaityti paskaitos apie Konstituciją atėjęs advokatas. Atsimenu, kad jis vilkėjo labai ryškų kostiumą ir kaklaraištį, o tai, ką jis kalbėjo, man paliko tikrai didelį įspūdį. Įkvėptas tos paskaitos, aš pradėjau dalyvauti teisininkų olimpiadose.
– Studijuojant teisę reikėjo rinktis specializaciją. Kokią pasirinkote ir kodėl?
– Teisės studijos unikalios tuo, kad atveria labai daug galimybių. Kuria prasme? Studijuojant teisę galima pasirinkti sritį, kurioje norima specializuotis, pavyzdžiui, medicinos teisę, statybų teisę, baudžiamąją teisę, jūrų ar žemės ūkio teisę. Taigi čia yra tam tikras teisės studijų privalumas, kurio turbūt nėra niekur kitur. Jūs galite pasirinkti tokią teisės šaką, kuri jums atrodo įdomi ne tik dėl teisinių dalykų, bet ir dėl to, apie ką ta teisės šaka kalba.
Studijų metu aš pasirinkau ir baigiau baudžiamosios teisės specializaciją. Bet pagal ją niekada nedirbau. Pabaigęs studijas pradėjau dėstyti teisės teoriją, papildomosios mano studijos irgi buvo susijusios su teisės teorija, o vėliau pasirinkau verslo (bendrovių) teisės sritį. Taigi teisininko profesija yra lanksti, jei baigiate vieną jos specializaciją, tai nereiškia, kad visą gyvenimą toje srityje ir dirbsite. Žinau nemažai kolegų teisininkų, kurie per savo karjerą pakeitė specializaciją tris, keturis ar net penkis kartus.
– Kalbant apie studijų VU Teisės fakultete laikotarpį, kokie patys ryškiausi atsiminimai iš jo išliko?
– Patys ryškiausi atsiminimai yra susiję su dėstytojais. Turėjome galimybę klausyti tikrai labai iškilių žmonių, kurie, pavyzdžiui, kūrė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurie kūrė daugelį įstatymų, kurie kūrė visą mūsų šalies teisinę sistemą, ir mokytis iš jų. Tai iš tikrųjų buvo unikali patirtis. Iki šiol atsimenu pirmąją paskaitą, kai atėjęs dėstytojas ant lentos užrašė „VTT = TRM“, mes tada visi pradėjome šaukti, kad nesame matematikai, jūs gal supainiojote auditorijas! O iš tikrųjų tai buvo teisės teorijos kurso pradžia. Tiesa, ką reiškia šita dėstytojo užrašyta formulė, supratau tik baigdamas studijas.
– Kaip Jums sekėsi po studijų, koks buvo Jūsų pirmasis darbas?
– Po studijų aš likau VU Teisės fakultete. Mane pakvietė į Teisės istorijos ir teorijos katedrą dėstyti ir mano pirmasis darbas buvo vesti teisės teorijos seminarus. Tai man buvo gana didelis iššūkis, nes teisės teorija tikrai nėra ta lengvoji teisės šaka, o dargi ką tik pabaigusiam studijas, man teko labai smarkiai paplušėti.
Tuo pačiu metu kartu su vienu iš mano kolegų įsteigėme vieną pirmųjų verslo advokatų kontorų Lietuvoje, kuri šiandien vadinasi advokatų kontora „Ellex Valiūnas“.
– Kalbant apie advokatų kontoros įsteigimą – praktinis darbas tikriausiai skyrėsi nuo teorijos, kurios mokėtės universitete. Ko naujo išmokote?
– Praktiniame darbe visada būtinos ir teorinės žinios, be to niekaip negalima pajudėti. Tačiau teorija be praktikos irgi ne tokia naudinga. Aš manyčiau, kad šios dvi dalys negali efektyviai veikti viena be kitos. Viena vertus, būtina žinoti teisės paradigmas, o kita vertus – praktika vienaip ar kitaip jas keičia, koreguoja. Bet būna ir atvirkščiai.
Universitetas man visų pirma davė tą teorinį pagrindą. Ir tai yra labai gerai, nes nuo to prasideda praktika. Kai kas dabar kartais sako – štai mums reikia labiau praktinių dalykų. Man kaip tik praktiniame darbe dažniausiai trūksta teorinių dalykų.
– Kokios žinios, įgūdžiai labiausiai vertinami teisinės karjeros kelyje?
– Žmogus, kuris nori būti geras teisininkas, turi būti smalsus, siekti žinių. Tai pirmas dalykas. Geras teisininkas visų pirma yra intelektualas ir inteligentas. Tai reiškia, kad būtina domėtis ne tik teise, bet ir visuomeniniu gyvenimu, būti aktyviam visuomeniniame gyvenime, domėtis ir politika, ir kitais dalykais. Teisėje svarbu ne tik įstatymai, bet ir jų interpretacija, svarbus bendražmogiškųjų dalykų suvokimas, gebėjimas juos paaiškinti, gebėjimas pažvelgti giliau, pamatyti prasmę, slypinčią už teisės normų. Tai, mano supratimu, yra būtina kiekvienam teisininkui.
– Teko skaityti ne vieną Jūsų straipsnį, kuriame aiškinate įvairius su teise susijusius klausimus, pavyzdžiui, Europos Sąjungos sankcijas Rusijai, teisės vaidmenį suvaldant agresorių, MG grupės bylą. Kaip manote, ar visuomenėje trūksta supratimo apie teisės ir įstatymų veikimą ir kuo svarbus šiuo atveju yra teisininko vaidmuo?
– Visuomenėje labai trūksta supratimo apie teisinius dalykus. Manau, kad mes daug geriau suvokiame ekonomiką ir daugiau apie ją žinome. Norėčiau, kad viešojoje erdvėje būtų tiek daug straipsnių apie teisę, kiek jų yra parašoma, pavyzdžiui, apie infliaciją, apie mokesčius, ekonomikos tendencijas, įvairius ūkio sektorius. Nesuvokdami teisės prigimties ir jos ribų, mes dažnai bet kokią problemą sprendžiame taisydami įstatymus, įsivaizduodami, kad įstatymai išspręs visas problemas. Teisė nėra visagalė, kad ir kaip to norėtume.
– Jau ilgą laiką dirbate teisinį darbą. Kaip jaučiatės savo profesiniame kelyje?
Mano karjera prasidėjo nuo dėstymo universitete, nuo to laiko praėjo jau beveik 30 metų. Ir kuo ilgiau dirbu teisinį darbą, tuo jame jaučiuosi vis geriau. Teisė yra kaip menas – begalinis dalykas, kuriame visą laiką atrandi kažką naujo.
Teisė yra kaip menas – begalinis dalykas, kuriame visą laiką atrandi kažką naujo.
– Galbūt galėtumėte pasidalinti savo profesiniais planais? Kokių ambicijų turite?
– Norėčiau skirti daug daugiau laiko visuomenės teisiniam švietimui, kad visi, tiek kiekvienas iš mūsų, tiek įstatymų leidėjai, suprastų, ką teisė gali ir ko ne.
– Kokiu savo kaip teisininko, advokato pasiekimu didžiuojatės, džiaugiatės labiausiai?
– Vieną kartą mano kolega iš Amerikos man užsiminė, kad laiko mūsų teisininkų bendruomenę laimingais žmonėmis, nes turėjome unikalią galimybę kurti nepriklausomos Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurti Lietuvos civilinį kodeksą ir panašius svarbius šalies dokumentus. Kai prieš 20 metų tas darbas buvo atliekamas, jis neatrodė toks ypatingas, bet dabar galvoju, kad iš tikrųjų turėjau unikalią galimybę prisidėti prie fundamentalių teisės aktų sukūrimo Lietuvoje. Tuo tikrai labai didžiuojuosi.
– Nuo pat studijų metų palaikote glaudžius ryšius su VU Teisės fakultetu. Koks jausmas ar santykis Jus sieja su universitetu ir kuo jis jums svarbus?
– Man labai malonu tai, kad turiu galimybę sugrįžti į universitetą kaip dėstytojas. Kiekvieną kartą aš to laukiu ir kitiems linkiu neužmiršti ir norėti grįžti į Alma Mater. Kviečiu kolegas jungtis prie Teisės fakulteto Alumni draugijos veiklos ir vėl patirti tą nuostabų pažinimo virpulį, prisidėti prie naujausių tyrimų ir idėjų įgyvendinimo.
