Jaunyste švytintis mokytojas-menininkas nė iš tolo neprimena griežto pedagogo, kuris, iš pažiūros, turėtų dirbti vaikų socializacijos centre. Tačiau ne griežtumas, o vidinė branda, kūrybiškumas bei gilus savo dalyko išmanymas – savybės, leidžiančios dirbti net ir ypatingai sudėtingomis sąlygomis.
Nuo 19-os metų pedagoginį darbą dirbantis M.Turolevičius pasakoja, jog iki tol pedagoginės patirties jis sėmėsi meno mokykloje ir progimnazijoje. Tačiau nusprendęs išmėginti save kiek kitokioje ugdymo atmosferoje, pasitaikius progai, jis įsidarbino Vėliučionių vaikų socializacijos centre, kur dirba jau net 4-rius metus.
Nelaiko savęs standartiniu mokytoju
Paklaustas, kas yra pedagogas vaikų socializacijos centre, M.Turolevičius atsako, jog tai mokytojas, kuris pirmiausia turi būti išradingas bei gebėti prisitaikyti prie situacijos čia ir dabar.
„Kai dirbi tokioje įstaigoje, turi turėti daug atsarginių planų, galinčių išgelbėti pamoką. Būna taip: ateini su viena idėja, išeini su kita. Tačiau jeigu neturi jokio atsarginio plano, tavo pamoka gali virsti visiška katastrofa“, – juokaudamas pasakoja mokytojas.
turi turėti daug atsarginių planų, galinčių išgelbėti pamoką
Kadangi socializacijos centre vaikai ne tik mokosi, bet ir gyvena, čia pasitaiko nemažai tarpusavio konfliktų, kurie sukelia bendrą neigiamą emociją pamokų metu.
„Būna, kad tiesiog blogai išsimiega, ir tuomet per pirmas 3-is pamokas jų nuotaika būna prasta. O jeigu kas išvakarėse įvyko, koks grupės persiskirstymas, vidiniai konfliktai, tai tas juntama ir pamokos metu.
Tuomet reikia keisti pamokos ritmą – įtraukti juos į žaidimą arba, priešingai, pradėti nuo ramesnių darbų“, – teigia pedagogas.
Sudominus atsiranda ir kontaktas
Pasakodamas apie savo darbo metodiką, M.Turolevičius teigia, jog mokinius į savo pusę siekia patraukti per susidomėjimą: „Mano sritis labai dėkinga – dailė ir technologijos, čia visuomet yra erdvės kūrybai. Kitiems mokytojams turėtų būti sunkiau. Tačiau kad ir kokio dalyko mokytojas esi, turi būti tos srities specialistu.“
„Jeigu aš tą patį dalyką dėstyčiau pagal vadovėlinį variantą, kaip kad mokiausi universitete, tai greičiausiai sektųsi prastai. Kadangi savo sritį išmanau per praktinę pusę – mano hobis ir laisvalaikis yra keramika, medžio darbai ir kiti menais, tad tai, ko mokau pamokų metu, dirbu kiekvieną dieną“, – papildo pašnekovas.
kad ir kokio dalyko mokytojas esi, turi būti tos srities specialistu
Pedagogas teigia, jog visuomet siekia atrasti santykį su vaikais, išsiaiškinti, ko jie patys nori išmokti jo pamokų metu. Tiesa, jis pastebi, jog iš pat pradžių sunkiau sudominti būna vyresniuosius paauglius, kurie, paprastai nenori imtis darbo teptis rankų ir mieliau sėdi sudėję rankas.
Tokiems mokiniams pedagogas palieka laisvę nieko neveikti, tačiau po keleto pamokų paprastai jų abejingumas išnyksta: „Nenori dirbti – neverčiu. Lai sėdi sau, būna. Tačiau praeina viena, antra, trečia pamoka, o kai ir aš pats pradedu dirbti, jie pamato procesą ir natūraliai susidomi.
Tarkime, kai per vieną pamoką nulipdau puodelį, per antrą jį išdeginu, o jau per trečią pamoką iš jo geriu arbatą, jie pakyla nuo stalo sako: ir aš taip noriu! Štai tada, reiškia, jog mano darbas atliktas. Įvyko persilaužymas“, – darbine praktika dalijasi pedagogas.
Pasitaikė neįtikėtinų atvejų
M.Turolevičius taip pat prasitaria, jog per šiuos 4-rius darbo metus yra pasitaikę tikrai išskirtinių atvejų, kuomet problemiški mokiniai parodė nepaprastą susidomėjimą jo mokomu dalyku.
„Buvo toks mokinys, kurio pavardę išgirdę mokytojai susiimdavo už galvos. Pirmuosius metus ir man su juo buvo sudėtinga, jis nenorėjo nieko dirbti.
Po metų išėjęs į laisvę jis vėl buvo sugrąžintas į centrą, o mes tuo metu jau užsiiminėjome su keramika. Kai jis įsitraukė į darbus, tai negalėjau jo „atsikratyti“ (juokiasi) – visus būrelius jis lankė pas mane“, – su šypsena prisimena mokytojas.
Jo teigimu, vaikino pastangos buvo labai didelės, ir jis sutardavo su kitais mokytojais padirbėti dvigubai intensyviau tam, kad galėtų pamoką papildomą praleisti keramikos užsiėmimuose.
„Vieną syki ruošiausi parodai ir negalėjau atvykti į būrelį, tad atsiprašiau iš darbo. Kadangi nebuvo mano dalyko pamokos, mokinys labai supyko. Teko su juo pasikalbėti ir sutarti, jog kitą sykį atidirbsime daugiau. To momento gyvenime nepamiršiu“, – pasakoja M.Turolevičius.
