Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro duomenimis, patyčios tiesiogiai veikia ne tik tuos, kurie tiesiogiai jose dalyvauja (besityčiojančius ir tuos, iš kurių yra tyčiojamasi), bet ir tuos, kurie patyčiose tiesiogiai nedalyvauja, o tik stebi ar apie jas žino.
Šių, taip vadinamų, patyčių liudininkų vaidmenys gali būti įvairūs. Paprastai nebūna taip, kad priekabiautų tik vienas žmogus. Vieną grupę sudaro aktyvūs priekabiautojai, kitą – jų šalininkai. Trečioji grupė priekabiautojų – „palaikomasis“ ratas.
Šiems vaikams patyčios taip pat patinka, tačiau jie to atvirai nesako. Ketvirtoji grupė – neutralūs stebėtojai, kurie mano, kad tai ne jų reikalas, penktoji – potencialūs gynėjai, kurie įsitikinę, kad auką reikėtų apginti, tačiau to nedaro, ir šeštoji – tikrieji gynėjai.
Nerimta? Bet ar tikrai?
„Vaikai dar negeba valdyti konfliktinių situacijų. Vienas kito įžeidinėjimų, šaipymosi, pravardžiavimo, dažniausiai jie nelaiko patyčiomis. Patyčių vaikai dažniausiai nesusieja su psichologiniu smurtu, laiko tai norma“, – atkreipia dėmesį socialinė pedagogė. Jos teigimu, tėvų, mokytojų, socialinių pedagogų uždavinys – paaiškinti, jog toks įžeidžiantis kitų mokinių elgesys nėra tinkamas ir negali būti toleruojamas.
Patyčių vaikai dažniausiai nesusieja su psichologiniu smurtu, laiko tai norma
Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro specialistai pastebi, jog neretai ir suaugę yra linkę nuvertinti žodinio įžeidinėjimo pasekmes, į fizinį veiksmą paprastai žiūrima kur kas rimčiau.
Tačiau įvertinti, kas skaudžiau – smūgis ar nuolat patiriamos patyčios, yra sudėtinga. Po fizinio sužeidimo skaudamą vietą rasti ir gydyti yra gerokai lengviau, tuo tarpu žodžių sukeltą skausmą aiškiai užčiuopti ir užgydyti žaizdą yra labai sunku.
Patyčios yra rizikos veiksnys pačioms įvairiausioms sveikatos, psichikos sveikatos bei elgesio problemoms rastis. Ir tik veikiant įvairiems apsauginiams veiksniams (tinkama intervencija, šeimos ir mokytojų parama, pakankamai geri socialiniai įgūdžiai ir pan.) galima tikėtis, kad pavyks išvengti skaudžių patyčių pasekmių
Nors patyčių problema mokyklose, O.Misiukevičienės teigimu, egzistavo visais laikais, tačiau šiandien mokyklos bendruomenė ir tėvai turi žymiai daugiau įrankių t.y. priemonių, prevencinių programų šiai problemai spręsti, nei prieš keletą dešimtmečių.
Susirūpino ir valstybinės institucijos
Pirmieji prieš daugiau nei 10 metų apie didelį patyčių mastą Lietuvoje ir būtinybę spręsti šią problemą pradėjo kalbėti nevyriausybinių organizacijų atstovai, būtent NVO (VšĮ „Vaikų linija”).
Į patyčių bei smurto problemas atkreipė dėmesį valstybinės institucijos, valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšomis pradėtas vykdyti kryptingas prevencijos programų įgyvendinimas: „Zipio draugai”, „Antrasis žingsnis”, Olweus patyčių prevencijos programos, LIONS Quest gyvenimo įgūdžių ugdymo programa „Paauglystės kryžkelės”.
Patyčios yra rizikos veiksnys pačioms įvairiausioms sveikatos, psichikos sveikatos bei elgesio problemoms rastis
„Tai – sertifikuotos, licenzijuotos, visame pasaulyje pripažįstamos programos, gavusios apdovanojimus už veiksmingą praktiką.
Mokyklų, kurios nori įgyvendinti šias programas, mokytojai, specialistai, kiti bendruomenės nariai dalyvauja mokymuose, kuriuos veda programų instruktoriai. Mokymų dalyviai gauna sertifikatus, reikalingą metodinę medžiagą užsiėmimams ir tik tada jiems suteikiama teisė dirbti“, – pasakoja O.Misiukevičienė.
Socialinės pedagogės pastebėjimu, visos šios programos turi vienijantį bruožą – moko socialinių įgūdžių: kaip bendrauti tarpusavyje, ką daryti supykus, kaip elgtis konfliktinėse situacijose, t.y. kokius konkrečius žingsnius reikia atlikti, susidūrus su patyčiomis ar kitomis smurto formomis.“
Prevencinių programų dėka situacija gerėja
O.Misiukevičienės teigimu, šios programos yra veiksmingos, jeigu yra įgyvendinamos nuosekliai. Mokiniai, išklausę specialųjį kursą, dažniausiai geba turimus socialinius įgūdžius panaudoti konfliktinių situacijų metu.
„Turime tikrai gražių pavyzdžių, kai mokiniai mokytojams, specialistams pasipasakoja, kokius žingsnius, konfliktinės situacijos metu yra išbandę, ir kaip jiems sekėsi susidoroti su iškilusia problema. Iš to sprendžiame, jog programos veikia, ir jų tikrai reikia“, – teigia socialinė pedagogė.
Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro turimais duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje buvo pastebimas patyčių lygio mažėjimas.
Šią tendenciją rodo kas ketverius metus atliekamas Lietuvos moksleivių sveikos gyvensenos tyrimas (Health Behaviour in School-Aged Children – HBSC) ir nuo 2008 m. atliekama pradinė Olweus patyčių prevencijos programą vykdančių mokyklų mokinių apklausa.
Kviečiame lapkričio 21 – 23 d. Litexpo parodų rūmuose vykstančioje mugėje „Mokykla 2014“ padiskutuoti Jums aktualiomis ugdymo temomis bei daugiau sužinoti apie šiuolaikinės mokyklos mokymo priemones ir technologijas.
