„Lietuvoje – 3 milijonai švietimo ekspertų. Visi iš didelių ir mažų tribūnų šneka, sukuriamas toks informacinis laukas, kad tai yra visiems paprasta ir suvokiama, tačiau visi tie nuomonių autoritetai tiesiogiai nėra bandę dirbti su vaikais. Kiekvienas gerai pasiruošęs gali pravesti paskaitą įdomiai, bet dirbti 365 dienas per metus švietimo lauke su pačiais vaikais – istorija kiek kita“, – apie klaidingą žmonių požiūrį į švietimo mechanizmą atsiliepė švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vadovo pavaduotoja dr. Rita Dukynaitė.
Reikia daugiau pastangų
Didžiausias skirtumas tarp miestų esančiose mokyklose yra Vilniuje, o kaimuose priešingai – rezultatai ir mokslo pasiekimai – pakankamai tolygūs. Be abejonės, ne tik skirtingi rezultatai tarp klasės vaikų yra būdingi kaimo ir miesto mokykloms, bet ir bendras pasiekimų vidurkis.
Anot R. Dukynaitės, kuo mažesnė vietovė, kurioje mokykla yra įsikūrusi, tuo prastesni rezultatai. Kaimuose vaiko ugdymo galimybės skiriasi su miesto vaikų įvairiais aspektais: „Tiek mokyklos programa, tiek pačių tėvų auklėjimas, visas bendruomenės lygis skiriasi. Taip pat, kaimuose esantiems vaikams kur kas menkesnės galimybės pažinti kultūrą ar užsiimti neformaliuoju ugdymu“, – gyvenamosios aplinkos sukuriamus skirtumus vardino ministerijos darbuotoja.
Dėl šios priežasties, anot švietimo kokybę tiriančios R. Dukynaitės, mokytojai provincijose privalo įdėti kur kas daugiau pastangų tam, kad pavyktų pasiekti bent tą lygį, kuriame yra miesto mokiniai. „Vilniaus vaikas būna daugiau apsišvietęs, o kaimo vaikas neturi tokių finansinių galimybių, kad galėtų būti ugdomi kultūriškai: eiti į teatrą, mugę“, – skirtumus lygino ekspertė.
Atotrūkis gali siekti dvejus metus
Švietimo ir mokslo ministerijoje dirbanti R. Dukynaitė sakė, kad vaikų išsilavinimo skirtumą pagal vidutines normas tarp atskirų vietovių galima įvardyti net metais. „Yra didžiulis atotrūkis tarp mokyklų mieste ir kaime. Vidurkis maždaug siekia apie du metus, o tai reiškia, kad jei vaikas mokosi 8-oje klasėje, kitas tokio paties amžiaus, gali būti ir 6-okas“, – apie tendencijas kalbėjo švietimo ekspertė.
Tiesa, didelę įtaką moksleivių išsilavinimui daro ir pastangos tobulėti namuose, o duomenys jau atspindi bendrą šalies tendenciją. Trys ketvirtadaliai Estijos šeimų namuose turi poezijos knygų, lietuvių šeimose tokių galima rasti vos kas ketvirtuose namuose. Anot specialistės, tai turi tiesioginę įtaką mažo vaiko pasaulėžiūrai.
Knygų turėjimas namuose ir jų disponavimas – tiesioginė įtaka vaikų pasiekimams
„Knygų turėjimas namuose ir jų disponavimas – tiesioginė įtaka vaikų pasiekimams. Dėl šios priežasties estai ir apie mokytojus kalba labai pozityviai“, – apie sąjają pasakojo R. Dukynaitė.
Provincijoje bendruomenė – glaudesnė
Mažai gyventojų turinčiuose miesteliuose nepažįstamų praeivių praktiškai nėra. Štai Vilniuje eidamas siauromis senamiesčio gatvėmis daugiausia prasilenki su žmonėmis, kuriuos matai turbūt pirmą ir paskutinį kartą. Tai atsiliepia ir bendruomenių elgsenai.
Kaip pastebi po Rytų Lietuvos mokyklas keliavusi ir stovyklą „Voratinklis“ koordinuojanti Lina Straukė, kaimo bendruomenės yra kur kas glaudesnės ir yra linkusios viena kitoms padėti bet kokiu atveju – tikras komandinis darbas.
Specialioji pedagogė metodininkė Ana Pavlovič-Jančis iš Vilniaus rajono Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko gimnazijos sutinka, kad neformaliojo ugdymo galimybių mieste yra kur kas daugiau.
Tačiau anot specialistės, itin svarbus yra ir bendruomenės aktyvumo klausimas: „Kai kurių kaimų bendruomenės labai aktyviai palaiko mokyklą: vykdo edukacines išvykas, ekskursijas. Čia susirenka vaikai iš skirtingų socialinių sluoksnių, bet kartu mokosi pažinti“.
Kita vertus, nors ir motyvacijos pažinti kaimo bendruomenės mokiniai gali turėti daugiau, mažiau galimybių sudaro ir mokyklų personalo kiekybė. „Robotikos mokyklos“ direktorius Paulius Briedis pastebėjo, kad neigiamą įtaką daro žmogiškųjų išteklių trūkumas – provincijose mokytojai privalo būti universalesni.
„Mažame miestelyje paprasčiausiai negali dirbti tiek daug mokytojų, kadangi nėra pakankamai mokinių. Tenka vienam pedagogui užsiimti ir dėstyti įvairiausius dalykus“, – apie mažesnes galimybes mažų miestų ugdymo įstaigose atsiliepė P. Briedis.
Skirtingi prioritetai ir požiūris
Stovyklos koordinatorė L. Straukė patikino, kad miestelių ir didelių miestų bendruomenės išties labai skiriasi. „Nežiūrėjome kaip mokosi vaikai, o stebėjome kokie jie yra, kaip bendrauja vieni su kitais. Didžiuosiuose miestuose vaikai ateina su mintimi ką mokysis, kaip mokytojas padės pasiruošti egzaminui – didžiausias dėmesys tam, kokie pasiekimai bus ugdymo prasme“, – savo pastebėjimais po kelionių į mokyklas dalinosi L. Straukė, pridūrusi, kad kaimo mokyklose vaikai ateina su kitais tikslais: „Kai mes kalbame apie mažus miestelius, vaikas į mokyklą iš tikrųjų kartais ateina gauti sriubos“.
Ne tik vaikų prioritetai skiriasi mokyklos atžvilgiu, bet ir jų požiūris. Anot L. Straukės, keliaudama po mokyklas ji pastebėjo, kad kaimo mokyklose po papildomų užsiėmimų vaikas nėra linkęs skubėti namo, o dirbant Vilniuje teko matyti kaip vaikai po pamokų su entuziazmu iškart tekini bėga į namus.
Tačiau organizacijos „Socialinis sufleris“ vadovas Žilvinas Mažeikis teigia, kad ir kokia būtų ugdymo įstaigos lokacija – svarbiausia yra mokinio šeima ir mokytojo gebėjimas bendrauti. „Reikia suteikti ne tik žinias, bet ir ugdyti gebėjimą jas pritaikyti, didinti suinteresuotumą sužinoti ką nors naujo“, – sakė Ž. Mažeikis.
Kai mes kalbame apie mažus miestelius, vaikas į mokyklą iš tikrųjų kartais ateina gauti sriubos
Anot edukacinės programos vadovo, įsisenėję stereotipai apie miesto bei provincijų ugdymo įstaigas klaidina pačią visuomenę. „Nereikia eiti į tą visišką „popsą“ ir sakyti, kad čia kaimas, o čia – miestas. Mieste yra visokių mokyklų, o kaime irgi netikėtai gali atsirasti visiškų jaunųjų šviesulių ir talentų“, – apie galimai klaidingą pirminį įspūdį atsiliepė Ž. Mažeikis.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvos vaikų ir jaunimo centro organizuotą diskusiją
