Neseniai baigėte studijas. Organizuojate susitikimus su studijų laikų draugais?
Su studijų metų draugais susitikimų nedarome, tačiau su klasės draugais tokius organizuojame iki šiol. Paskutinįkart su jais buvome prie jūros, išsinuomojome gražų namą su pirtim ir pasibuvom.
O pokštus universitete krėsdavote?
Nemanau, kad skyrėmės nuo kitų studentų, kurie buvo prieš ir po mūsų. Visi juk kažką nuveikdavo. Asmeniškai vienas nieko iškrėtęs nesu – tai vykdavo organizuotai, kai grupė žmonių nuspręsdavo papokštauti. Atsimenu tokį matematikos dėstytoją, kuris labai mėgdavo su savimi atsinešti grafiną vandens. Prieš egzaminą mes į tą grafiną esame pripylę degtinės. Tada buvo gana įdomu – jis mums paskirstė užduotis, visi kibo į darbus, o jis, eilinį kartą, pasiėmė tą grafiną, įsipylė, paragavo, susiraukė, pastatė stiklinę ir išbėgo iš auditorijos. Mes nusigandome, galvojome, kad dabar tai jau bus. Po kokių penkių minučių jis grįžo su savo kolega, pasiėmė tą grafiną ir sako, maždaug, „už pusvalandžio grįšiu, nenusirašinėkit.“ Tokių pavyzdžių yra daug, tačiau jie tokie niekadėjiški, kad nenorėčiau pasakoti.
Propogavote nusirašinėjimą?
Galbūt nuskambės keistai, tačiau gyvenime nesu nusirašinėjęs. Vis dėlto, esu davęs nusirašyti kitiems. Negailėjau to nei per egzaminą, nei šiaip konspektais dalintis. Yra buvę taip, kad praleidi milijoną paskaitų arba apskritai ateini į egzaminą ir dėstytojas sako „o, ir jūs čia mokotės?..“ Pasitaiko juk.
O kaip vertinate tuos, kurie nusirašyti neduoda?
Nenoriu jų vertinti, teisti. Kiekvienas yra toks, koks yra. Dėl Dievo meilės, jei jam su tokiu elgesiu gyventi geriau – valio. Tokį elgesį vadinu amerikonišku. Amerikoje, pavyzdžiui, dėstytojas per egzaminą gali išeiti drąsiai, palikti studentus net kelioms valandoms ir žinoti, kad niekas, absoliučiai niekas neduos nusirašyti. Tai – amerikonizmas.
Tai gal čia į gera? Mes juk norime būti panašūs į Vakarus…
Valio, aš, pavyzdžiui, visiškai nenoriu būti panašus į amerikoną. Nelabai patinka man ten, nors esu daug kartų buvęs ir net gyvenęs ten.
Kaip vertinate savo studijų kokybę?
Netgi labai gerai vertinu. Sakykime, aš mokiausi taikomosios matematikos, kuri, manau, buvo labai stipri netik europiniu, bet ir pasauliniu mastu. Dar mokiausi ekonomikos, tai ten galbūt truputį ir nusivyliau. Muzikos akademija – be kalbų yra aukščiausias lygis lyginant su analogiškomis užsienio specialybėmis.
Jei rinktumėtės specialybę dabar, kur stotumėte?
Nežinau, laiko mašina, kad grįžčiau atgal, dar neišrasta. Vidurinėje, prisipažinsiu, ilgą laiką svajojau ir norėjau būti architektu. Tam specialiai ruošiausi – lankiau dailės mokyklą.
Kodėl persigalvojote?
Pabijojau, kad neįstosiu, o jei taip būtų nutikę mane iškart būtų paėmę į Sovietų armiją. Taigi stojau ten, kur savo įstojimu buvau šimtu procentu tikras.
