Apie jūrinę archeologiją
– Pakalbėkime apie jūrinę archeologiją, ar tai Lietuvai įkandama sritis?
– Buvęs Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus yra sakęs, jog mes nepasiruošę laivo iškėlimui ir kol kas tegalime lokalizuoti ir juos saugoti, su kuo irgi turime nemažai problemų, nes entuziastų narų, kurie norėtų pasiieškoti vertingų daiktų, netrūksta. Ir tai yra beprotiškai brangūs projektai, kurie vien tik laivo iškėlimu nesibaigia. Netgi ekonomiškai stipri Švedija turi problemų su iškeltu Vazos laivu, nors tam įrengtas specialus muziejus. O ką reiškia iškelti laivą? Pavyzdžiui, kada Roskildėje buvo iškelti XI a. vikingų laivai, teko užtvenkti ir nusausinti viduryje jūros didelį plotą, keliasdešimt jūros kvadratų, ir tik po to kėlė kiekvieną medienos gabaliuką, juos numeravo ir po to dar vyko ilgas konservavimo procesas. Mes valdovų rūmuose esame užkonservavę šulinį, šiek tiek medienos dalykų, o čia visas laivas.
– Sakote, jog tai nepaprastai brangūs projektai, o ar jie atperka investuojamas lėšas?
– Taip, lavai yra nepaprastai svarbūs istorijai, nes juose yra užkonservuotas labai siauras laikotarpis. Tarkime, Švedijoje yra iškeltas Vazos laivas, tai jame rasta, pradedant inkaru ir baigiant burėmis ar kapitono daiktais. Archeologai kasinėdami dažniausia randa tai, kas yra išmesta, o šiuo atveju visi daiktai užkonservuoti. Tad, bet kurio laikotarpio laivas yra nepaprastai svarbus istorijos mokslui.
– O koks žinomiausias laivas yra nuskendęs Baltijos jūroje?
– Manau itin įdomūs gali būti laivai, kurie nuskendę prie Šventosios iš švediškojo laikotarpio, XVII a. Taip pat esą Rygos įlankoje yra nuskendęs švedų karo laivas, ko gero, pakrautas prisiplėštais lietuviškais turtais.
Apie pirmąsias gyvenvietes Vilniuje bei nuvylusius Bernardino sodo kasinėjimus
– Vilnius rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Gedimino laiškuose, tačiau ši teritorija apgyvendinta buvo kur kas anksčiau. Kada galime kalbėti apie pirmąją gyvenvietę Vilniuje?
– Yra duomenų, jog pavieniai žmonės akmens amžiuje gyvenę ten, kur dabar yra Krašto apsaugos ministerija, taip pat kalbant apie laikotarpį prieš Kristų, tai gyventa Taikomosios dailės muziejaus teritorijoje. Gedimino kalne, Valdovų rūmų papėdėje randamas grublėtos keramikos laikotarpis, tad apie pastovų gyvenimą galėtume kalbėti tarp 500 ir 800 metų. Vėliau buvo ir kiek stambesnė gyvenvietė, apie kurią ne tiek daug žinoma, tačiau spėjama, kad ji buvo kalnų parko teritorijoje. Tačiau esminis Vilniaus iškilimas yra siejamas, kaip ir paminėjote, su Gedimino valdymo laikotarpiu.
– Rekonstruojant Bernardinių sodą buvo atkasti archeologiniai radiniai, kurie atidengė iki tol niekam nežinomas Vilniaus miesto dalis ir parodė, jog Vilniaus miesto kvartalo dalis buvo didesnė nei manyta iki šiol. Kokios naudingos informacijos iš šių radinių pasisėmė archeologų bendruomenė?
Tai buvo ūkiskaitiniai kasinėjimai, kada kasinėjamas tik tas sluoksnis, kuris bus sunaikintas. Ir man labai gaila, kad neužteko nei laiko, nei pinigų, nei turbūt ir noro pasižiūrėti svarbesnių dalykų.
– Rimčiausia, kas buvo padaryta, tai atkasta ir lokalizuota gynybinė siena. Tačiau nepasakyčiau, jog atrasti radiniai būtų padarę kokį nors perversmą. Tai buvo ūkiskaitiniai kasinėjimai, kada kasinėjamas tik tas sluoksnis, kuris bus sunaikintas. Ir man labai gaila, kad neužteko nei laiko, nei pinigų, nei turbūt ir noro pasižiūrėti svarbesnių dalykų.
– Apie kokius svarbesnius dalykus kalbate?
– Pavyzdžiui, dabartinė Vilnios vaga yra prakasta, o senoji ėjo pro dabartinę Vidaus reikalų ministeriją, katedros bokštą, Mokslų akademijos biblioteką, tad šios upės senoji vaga yra nepaprastai svarbi, nes su ja galimai yra susijęs Šventaragio slėnis. Šiame slėnyje turbūt buvo sudegintas Gediminas, taip pat dalis mūsų didikų ir kunigaikščių buvo laidojama Šventaragio slėnyje, kuris nėra lokalizuotas ir šis klausimas išliko bei tebėra atviras, kur visgi buvo Šventaragio slėnis.
– Ar pakankamai gerai yra užtikrinama archeologinio paveldo apsauga Lietuvoje?
– Archeologinis saugojimas pagrįstas tuo, jog niekas nebūtų ardoma ir negriūtų, tad su tuo situacija yra gera. Tik turime bėdų su laidojimo paminklais, pilkapiais, nes juos niokoja „juodieji archeologai“, kurie išsikasa duobes, pasiima radinius ir išvažiuoja. Manau, kad pas mus gražiai tvarkomi piliakalniai, nes jie dažnai yra saugojamose teritorijose ir mes juos prižiūrime geriau negu mūsų kaimynai.
Apie studentų praktikas ir IFDi šventę
– Į Vilniaus universiteto archeologijos studijų programą kasmet priimama apie 30 pirmakursių, kuriems be jokios abejonės anksčiau ar vėliau reikia atlikti praktikas. Kokiose archeologiniuose tyrimuose, kasinėjimuose dažniausiai dalyvauja studentai?
– Visi, kurie baigę studijas šiek tiek seniau, yra pabuvoję Kernavėje, kurioje visados veikia praktikų bazė, taip pat jau daugiau nei 10 metų vyksta kasinėjimai Dubingiuose. Žinoma, ir mano kolegos vykdo savo kasinėjimus, pas kuriuos visados galima atlikti praktiką ir tuo aktyvesni studentai pasinaudoja. Pavyzdžiui, dabartiniams antrakursiams, kurie pasirinkę modulį nuo valstybės susidarymo ir iki vėlesnių laikų, netrukus prasidės praktika. Su jais vieną savaitę praleisime Valdovų rūmuose, Nacionaliniame muziejuje, kur žiūrėsime, kaip radiniai yra inventorinami, surašinėjami, fotografuojami. Vėliau bus 3 savaičių kasinėjimai Basanavičiaus gatvėje. Šios praktikos dalies tikslas bus parodyti, kokie mieste yra kultūriniai sluoksniai, kokie juose radiniai, kaip jie kasinėjami, kaip preparuojami, aprašomi.
– Kadangi šis interviu ciklas skirtas IFDi 36, tad klausimas apie istorikų dienas. Kuriose istorikų dienose sudalyvavote pirmą kartą ir kas geriausiai išliko atmintyje per tiek aplankytų švenčių?
– Visos buvo nepaprastai linksmos ir skirtingos. Labai gerai, jog į jas dėstytojai beveik nesikiša. Aš pradėjau studijuoti 1975 metais, tai tada buvo šokas, kai pirmąkart pamačiau istorikų dienas. Vyko populiarus vaidinimas – karalius Ūbas – Bumblauskas lakstė po antrą aukštą, o šalia blaškėsi, atrodo, Mildažytė, tad buvo tikrai linksma. O jau iš dėstytojo pusės, tai pirmiausia yra fantastiška, graži, studentų šventė ir jas lyginti netgi būtų sudėtinga ir keblu. Akivaizdu, jog tai pats gražiausias renginys Istorijos fakultete.
Trečiasis IFDi 36 interviu ciklo pašnekovas bus Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas, su kuriuo apžvelgsime Lietuvos politinę istoriją nuo Mindaugo laikų iki pat Liublino unijos.
