Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Archeologas prof. Albinas Kuncevičius: „Šventosios radiniai nepaprastai svarbūs visos Europos mastu“

Gegužės 12-15 dienomis Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas švęs savo dienas jau 36-ąjį kartą ir kvies tai daryti visus Vilniaus miesto gyventojus bei svečius. Šia proga yra rengiamas interviu ciklas su žinomais fakulteto dėstytojais. Šįkart kalbamės su antruoju šio ciklo pašnekovu archeologu, prof. Albinu Kuncevičiumi. Pirmoje interviu dalyje susipažinsime su archeologija ir sužinosime, kaip ji atrodo iš vidaus, kokiomis technologijomis gali pasigirti bei kokius didžiausius archeologinius paminklus turime Lietuvoje.
Archeologas prof. Albinas Kuncevičius
Archeologas prof. Albinas Kuncevičius / Alkas.lt nuotr.

Apie tai, ką veikia archeologai ir kokios sąlygos šiai mokslo šakai Lietuvoje

- Nemažai žmonių įsivaizduoja, jog archeologai tik atlieka kasinėjimus ir nieko daugiau. Papasakokite, ką archeologai turi nuveikti, jog galiausia jų darbo vaisiais galėtų pasinaudoti visuomenė?

- Pirmiausiai reikėtų pasakyti, jog archeologija yra istorijos mokslo sudėtinė dalis, kuri padeda atskleisti informaciją, kurios negali istorikai sužinoti iš rašytinių šaltinių. Yra manančių, jog archeologų tyrinėjimo spektras apsiriboja laikotarpiu iki rašto atsiradimo, tačiau tai yra netiesa. Pavyzdžiui, Lietuvoje kasmet išduodama apie 400-500 leidimų kasinėti ir 85-90 proc. kasinėja kultūrinius sluoksnius arba liekanas, kurios atsirado tuo metu, kada jau yra rašytiniai šaltiniai. Pradedant valdovų rūmais ir baigiant partizanų kapavietėmis. O sugrįžtant prie jūsų klausimo, tai pirmiausia - įvyksta kasinėjimai, tuomet dalis radinių patenka į muziejus, kita - mokslinio tyrinėjimo įstaigas, kai kas įtraukiama į paminklosauginių objektų sąrašus. Tad Vilniaus universitetą baigę archeologai dažniausiai savo gyvenimą pakreipia į vieną iš šių sferų.

- Kokia šiuo metu Lietuvoje situacija su archeologija? Ar lietuviai turi geras sąlygas darbui?

- Šiuo klausimu yra keletas aspektų, į kuriuos norėčiau atkreipti dėmesį. Yra du kasinėjimų tipai. Pirmasis, kuomet kasinėjami ūkiskaitiniai objektai ir antrasis, kada vyksta moksliniai kasinėjimai. Didžioji dalis archeologų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje kasinėja ūkiskaitinius objektus. Tai tokie objektai, kurių kasinėjimą apmoka tas, kuris vykdydamas statybos darbus nori sunaikinti kultūrinį sluoksnį. Kitais žodžiais tariant, jeigu nori statyti senamiestyje, Šventojoje ar Palangoje, tuomet turi leisti atlikti ir apmokėti archeologinius tyrimus. Tad šioje vietoje pas mus situacija yra nebloga, sakyčiau, panaši su lenkų ir geresnė negu latvių. Sudėtingesnė padėtis yra su moksliniais kasinėjimais. Tai tokie kasinėjimai, kuomet yra sudaroma mokslinė programa ir moksliniais tikslais norima kažką pakasinėti. Kadangi Lietuvoje ekonominė situacija yra tokia, kokia yra, mokslas nėra pakankamai finansuojamas.

Apie archeologines inovacijas

- Šiandien yra įvairių inovacijų, kurios archeologams leidžia daryti atradimus netgi nepalikus savo kabineto. Kokie šiuo metu yra moderniausi technologiniai pasiekimai pasaulyje ir kokius turi Lietuva?

- Visai neseniai dr. Algimantas Merkevičius, archeologijos katedros vedėjas, išleido didelę, storą knygą apie archeologinius tyrinėjimo metodus. Prie šios knygos pridėjus mano įgyta patirtį tarptautinėse konferencijose galėčiau pasakyti, jog mūsų situacija lyginant su kitomis valstybėmis nėra bloga ir laiko erdvėje nelabai atsiliekam nuo Vakarų valstybių. Neturime tik gerų radiokarbono laboratorijų, tačiau Poznanėje, Didžiojoje Britanijoje yra akredituotos laboratorijos, kuriose mėginys kainuoja apie 150 eurų, tad mes pasinaudojame jų paslaugomis. O kalbant apie tyrinėjimo metodus ir technologijas Lietuvoje, tai jų yra įvairių. Pavyzdžiui, kada vyksta archeologinio paveldo pažinimas nekasinėjant, tai pagrindinis prietaisas yra Lidaras ir Geografinės informacinės sistemos (GIS).

- Kaip „Google“ žemėlapiai padeda archeologams?

- Lietuvos didieji miestai yra gerai išfotografuoti ir mes galime atkurti reljefą, nes vienam kvadratiniame metre yra 4-5 taškai. Tai iš tiesų yra nepaprastai svarbus dalykas, nes šio metodo gautų rezultatų dėka dabar daug šnekama apie kalnų parko pirminį užstatymą, jo vystymąsi. Tik gaila, jog pas mus taip išfotografuoti tik didieji miestai ir prastesnė situacija su miškingomis teritorijomis.

Apie datavimo subtilybes bei archeologinius paminklus mūsų šalyje

- Kiek tiksliai archeologai yra pajėgūs nustatyti, kas buvo prieš tūkstančius metų?

- Viskas priklauso nuo datavimo metodų. Iki XX a. vid., archeologija naudojosi tiktai dviem metodais: stratigrafija ir radinių tipologija. Stratigrafija - labai apytikslis datavimas, nes remiamasi kultūrinių sluoksnių išsidėstymu ir jų datavimu. Šių metodų pagalba buvo išskirtas akmens, bronzos ir geležies amžius. Nuo XX a. vidurio išpopuliarėjo dendrochronologinis datavimas, kuriuo itin tiksliai datuojama archeologų iškasti mediniai radiniai. Populiarus ir radiokarboninis datavimas arba C-14, bet taip datuojant visuomet yra bent 25-50 metų paklaida. Kuomet kalbame apie tarkime 30 tūkst. metų senumo daiktus, 50 metų paklaida neatrodo didelė, kai apie istorinius laikus, tarkim apie Lietuvos valstybės pradžią, ji jau per didelė.

- Kokie didžiausi archeologiniai paminklai buvo atrasti Lietuvoje?

- Ne vieną kartą savo studentams esu leptelėjęs, jog vienas iš svarbiausių Lietuvos archeologinių objektų yra Šventoji. Joje yra išlikusi ne tik mediena, kas akmens amžiaus paminkluose pasitaiko ypač retai. Ten yra išlikę mediniai stabai, luoto formos, arklo modelis. Tai nepaprastai svarbūs radiniai visos Europos mastu. Neveltui čia norėjo kasinėti norvegai, taip pat labai atidžiai vykusius R. Rymantienės kasinėjimus stebėjo visos Europos archeologai. Šventosios radiniais mūsų Nacionaliniame muziejuje reprezentuojamas Lietuvos akmens amžius. Taip pat Lietuvos archeologija labai stipri gentinių genčių tyrinėjimuos ir šie tyrinėjimai pagrįsti kapų kasinėjimais. Žinoma, Kernavė nepaprastai svarbus paminklas, prieš dešimtį metų įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat pridėčiau ir Valdovų rūmus, kuriuose rasta 300 tūkst. radinių. Neveltui šiais arba kitais metais, kai kurie radiniai iš valdovų rūmų keliaus ekspozicijai į Luvrą, o kaip žinome, ten bet ko tikrai neeksponuoja.

Apie nematomą archeologų gyvenimo pusę

- Apie archeologus nėra tiek daug žinoma, kiek apie kitų profesijų atstovus. Jūsų profesija visuomenės akyse yra apaugusi mitais. Papasakokite, kokių savybių reikia geram archeologui? Kokia yra nematoma archeologo gyvenimo pusė?

- Žinoma, juk Indiana Džounsas, Lara Kroft irgi archeologai (juokiasi). O jeigu kalbant šiek tiek rimčiau, tai geram archeologui be istorinių žinių reikia ir gero išmanymo datavimo ir fizinių tyrimų srityse. Iš organizacinės pusės reikia mokėti suformuluoti užduotį, sugebėti ją paskirstyti laike ir erdvėje, mokėti vadovauti žmonių grupei. Tačiau nėra viskas taip niūru. Kiekvienais metais yra švenčiamos archeologų dienos, kurių populiariausia šventimo data sutampa su Mindaugo karūnavimo diena, kuomet prasideda ir didžioji dalis praktikų. Yra ir romantikos prieskonio, kuris ateina iš to, jog daugelis archeologijos objektų yra periferijoje, kas reiškia, jog vyksta ekspedicija, gyvenimas palapinėse. Tik kartais truputėlį keistoka, jog pasitaiko studentų, kuriems vienintelis stimulas įstoti į archeologiją buvo Indiano Džounso ir Laros Kroft istorijos, nes plėšikavimas nėra gryna archeologija.

Antroje interviu dalyje kalbėsimės apie jūrinę archeologiją ir ar Lietuva yra pajėgi iškelti laivą iš Baltijos jūros dugno, taip pat sužinosime, kur archeologinę praktiką atlieka studentai bei kodėl profesorių nuvylė vykdyti kasinėjimai Bernardinų sodo teritorijoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos