Bet aš dirbau normaliai. Tą nuolat tikrinausi žiūrėdama į savo mokinių akis, skaitydama jų darbus, pagaliau – jų laimėtų konkursų, olimpiadų diplomų skaičius irgi rodo ne vien asmeninį puikumą (kuris, beje, visais atvejais subliuško gavus egzamino įvertinimą), bet ir sistemingą darbą klasėje. Tai kaip čia yra? Kodėl kelintą dieną stebiu reiškinį, kai gautu įvertinimu nesidžiaugia net tie keli šimtukininkai? Jie sutrikę rašo man žinutes, nes paskaitė draugų, gavusių 54 ar 67, darbus ir negali suprasti, kokiu būdu taip nutiko. Nes ruošdamiesi egzaminui mes mokėmės taikyti vertinimo normas (jos yra viešos, internete prieinamos ir įmanomos suprasti kiekvienam), įsivertinti ar įvertinti kito rašinį, jie pažįsta vieni kitų tekstus, rašymo stilių. Kaip dabar panašaus pobūdžio ir lygio darbai tapo įvertinti 100, 79 ir 54 balais? Bet aš nežinau. Nes nebuvau vertinimo sesijoje.
Bet temų vertinimo „išklotines“ pavarčiau – visada pavartau jas po egzamino. Tai tokia pagalbinė priemonė vertintojams, kuri numato, kaip išplėtota turėtų būti kiekviena tema, pateikia teiginių formulavimo ir argumentavimo pavyzdžių. Šiuo konkrečiu momentu galėčiau atsakyti į klausimą, kodėl jau ketvirti metai nebedalyvauju darbų vertinimo sesijoje. Negaliu dirbti su tomis „išklotinėmis“: susipykstu su grupės vyr. vertintoja, kolegomis, tai trukdo darbą. Nesutikau ir nesutinku, kad įmanoma numatyti visas temos plėtotės ir argumentavimo kryptis ir, kol dar komisijoje dirbdavau, nuolat susidurdavau su darbais, nuvertintais vien dėl to, kad analizuojamo aspekto nebuvo pateikto lentelėje. Be abejo, tada (kaip ir dabar) praleidžiu progą patylėti, darbas nebūtinai „išgelbėjamas“, o erzelio ir sumaišties kyla. Maištas prieš vertinimo vienpusiškumą nieko neduoda. Žinau, kad taip vykti neturėtų, keletą metų nuoširdžiai tikėjau, kad kaip nors šitą ne tiek pačios lentelės, kiek praktinio vertinimo „bukumo“ problemą išspręsime. Bet – vyksta ir neišsprendžiame.
Nesutikau ir nesutinku, kad įmanoma numatyti visas temos plėtotės ir argumentavimo kryptis.
Taigi šiuometinė lentelė mane domino labiausiai dėl Vaižganto ir Mykoliuko, nes pastarąjį, kaip ir jo autorių, nuoširdžiai myliu, be to, Vaižgantas nurodytas pirmas tarp pasirenkamų autorių temoje apie gaivališką veikėją, šia tema rašė bene daugiausia mano mokinių. Be to, po balų paskelbimo skaičiau ne vieną darbą, kur buvo pasiremta Vaižgantu ir M. Katiliškiu arba A. Baranausku. Galiu iš karto pasakyti, kad draudimo laikyti Mykoliuką gaivališku lentelėje neradau (vertinusios kolegės tik ne vieną kartą minėjo, kad toks draudimas nuolat skambėjo žodžiu, bet tai irgi galime laikyti gandu), radau ten netgi tinkama linkme vedantį sakinį, jį pacituosiu: „Tai itin stipri, su gamta, gamtiškumu siejama gyvybės jėga, kuriai pavaldus žmogus.“
Visiškai sutikčiau su tokia gaivališkumo traktuote ir ją plėtočiau greičiausiai vesdama į liaudies menininko prigimties stichiškumo (taigi ir gaivališkumo, čia tikrai nenusižengsime logikai, laikydami tuos žodžius sinonimais) aspektą: savadarbe skripkele griežiantis Mykoliukas prilyginamas gamtos žiogui, taip išryškinamas neracionalus kūrybinis impulsas ir parodoma jo realizacijos erdvė (baudžiauninkų kaimas, kuriame Mykoliukas reiškiasi kaip stichija, nes prilyginamas saulės šviesai) ir paskirtis – lengvinti žmonių būtį (muzika laiko baudžiauninkus tarsi surištus „ant tam tikro ilgumo garsų virvės“, nors griežikas visiškai nesiekia savo muzika kam nors ko nors pasakyti. Ji žmones susieja stichiškai, atpažįstama prigimtimis.)
Tas pats pasakytina ir apie Mykoliuko ir Severijos meilę: „Mykoliukas ėmė matyt Severiutę šenjuo iš tolo ateinant ir daugiau niekur nebežiūrėjo: traukė erdvę į save, rijo ją, kaip traukinys bėgių kelią, ir artino į save mergelę“; „Nuo pat kalno, ligi tik ją išvydo, Mykoliukas ją imte ėmės į save, artino sau Severją, rydamas erdvę“. Argi čia nėra tinkama medžiaga rašiniui? Citatos atskleidžia ir tą pirmąją žodyninę žodžio „gaivalas“ reikšmę, aiškinamą kaip „akla jėga, stichija“ ir vertinimo lentelėje taip reikalaujamą instinktyvumą, spontaniškumą. Bet daug balų už šią analizę pamačiusi lentelę nebesitikėčiau (prisipažinsiu – tikėjausi, nes manau, kad Vaižgantą galiu ne tik atmintinai cituoti, bet ir suprantu), nes tokia plėtotė nėra numatyta „išklotinėje“ – visi tolimesni variantai nuveda link agresyvumo, kūniškumo, poreikio tuos dalykus mokiniui įvertinti ir parodyti su jais susijusią požiūrio kaitą. Nesiginčiju, ta „lentelinė“ traktuotė galima, bet galima ir nuosekli ir mano pasiūlytoji. Kodėl mano mokiniai, analizavę Vaižgantą, Baranauską, Gedą, rašiniais parodę, kaip iš stichiškai gaivališkos prigimties gelmių išauga menas, negavo taškų? Juk būtent taip lietuvių kultūroje jis ir išauga – visą gyvenimą studijuoju šį aspektą ne vien literatūroje, bet ir tautosakoje, etnografijoje. Iš gaivalo.
Tad įsismaginusi leisiu sau pacituoti nuo vaikystės iš aukštaitės močiutės girdėtą priežodį – „kur mano neprapuola“ ir dar žiūrėdama į vertinimo lentelę retoriškai paklausiu: kaip mokiniams žinoti, kad rašinio sėkmę lems tai, jog jis pasirems ne pirma, o visomis žodyne pateiktomis žodžio „gaivalas“ reikšmėmis? Tai niekur nėra ir niekada nebuvo nurodyta. Ir kokiu būdu atspėti aspektus, kurių tikisi vertintojas? Susapnuoti ar išverkti?
Ar – „dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“ – nėra tinkamas argumentas prigimtiniam vidiniam dramatiškumui atverti? Ar jis nėra gaivališkas, tas verkimas? Tai tada koks – racionalus ar intelektualus? Tas pats su Mykoliuku. Gal jis pirma intelektualiai parauda prie daržinės, paskui inteligentiškai paima smuiką ir surengia rečitalį, o žiūrovai plūsta nubraukti, anot Škėmos, estetinių ašarų? Kaip tada su tuo, jog „muzika pagauna sielas ir nebepaleidžia jų iš savo srities ne tiek savo dailiškumu, kiek tuo sielai tinkamumu“? Tikrai ši interpretacija atskleidžia tik žemiausią turinio lygmenį (t.y. „kalbama apie jausmus“?). Norėčiau netikėti.
Be abejo, kaip ir visi lituanistai, girdėjau visokių gandų, bet gandais stengiuosi netikėti. Vieno jų ignoruoti nepavyko, nes atėjo sutrikusi mokinė ir guodėsi, kad dabar jau daug kas nebegaus gero balo, nes jos mamai skambinusi egzamino vertintoja sakė jau mano minėtą faktą, jog vertintojams uždrausta Vaižganto Mykoliuką laikyti gaivališku. Aš retoriškai kreipiuosi į TĄ VERTINTOJĄ: Mieloji, ar Tamsta susivokiate situacijoje? Į ką įstumiate mokinius ir jų tėvus likus 2 savaitėms iki rezultato paskelbimo? Tikrai nekalbu VISKO, ką ta mergina, sunervinta mamos, tąvakar pasakojo, bet noriu pasakyti, kad visa istorija vyko klasės išvykoje, taigi sakoma buvo ne man vienai, be abejo. Taip mes diskredituojame save. Taip nurašomas mūsų visų darbas – kuriant programas, diskutuojant dėl dalykinių aplinkybių, mokymo turinio...
Ir. Dar kartą dėl temų. Profesorius Paulius Subačius savo Facebook paskyroje sako, kad užduoties temos yra tinkamos, kūrybiškos, sveikai provokuojančios. Kadangi man rūpi ne kategoriškas ginčas, o literatūra kaip objektas ir dalykas, turiu sutikti kad – ir taip. Temos pačios savaime nėra blogos kaip filologinių tyrimų objektas. Galimas daiktas, tokias ar panašias net pasiūlysiu literatūrinės grupės mokiniams, kurie 11–12 klasėje rengia tiriamuosius darbus iš pasirinktų autorių. Kiekvienoje jų yra iššūkis, kurį priėmus ir padirbėjus prie konkrečių tekstų ilgesnį laiką būtų galima įveikti. BET. Egzaminuojamus iš tokių temų teįsivaizduočiau 3–4 kurso ar net magistrantūros studentus filologus. Nes noriu pasakyti, kad į brandos egzaminą einantis mokinys galvoja ne apie kūrybiškumą ir iššūkius, o apie dėsningumus ir stengiasi išsaugoti galvoje informaciją, padėsiančią tuos dėsningumus pagrįsti. Jis yra išėjęs dvejų metų programą, kuri juk didžiulė, o rašinį rašyti teks be jokių tekstų. Ir tai jau nebe literatūriškumo, o asmeninės 18–19-mečio brandos reikalas. Ir – užduoties rengėjų požiūrio ne tik į mokinį, bet it į mokymo programą reikalas. Iš tiesų tiek dirbome, kad atnaujintoji programa būtų suvokta, priimta. Ji pati daugeliu atvejų yra intelektinis išbandymas ne vien mokiniui, bet ir mokytojui. Mes visi kartu per tuos dvejus metus padarome sunkų, bet įdomų darbą. O paskui – egzamino užduotis pareikalauja mesti iš galvos, ką išmokome, ir pažiūrėti į literatūrą „kitu kampu“. Man atrodo, tai nesąžininga.
Rašinį būtina rašyti ir jį įmanoma įvertinti. Bet taip, kaip su vertinimu yra dabar, būti negali.
Tas pats įvykę ir su egzamino programa, kurioje nurodyta, jog pagrindinį analizuojamą autorių galima pasirinkti iš trijų, nurodytų po tema. Logika reikalautų tikėtis, kad pasiūlyta medžiaga bus lygiavertė. Koks lygiavertiškumas įvyksta tarp dvaro temai pateiktų autorių? Juk nei Donelaičio, nei Putino kūrinių medžiaga net nesudaro sąlygų atskleisti dvaro temos bent keliais aspektais. O vertinimo normomis paskui reikalaujame, kad būtų „Motyvuotai išnagrinėti temos aspektai, atskleidžiamos jų sąsajos“. Reikalavimas logiškas, racionalus ir bent jau man aiškus. Tik kaip jį įgyvendinti, jei „Metuose“ ponai neša visą persiėdimo, persirijimo, bedieviškumo blogį, o gerasis ponas pernai numirė ir apie jį nėra ką rašyti?
Ir jei Donelaičio kūriniui parenki kitą autorių (tarkim Vaižgantą arba Biliūną), tai ten randi tą pačią žmogų žlugdančios baudžiavos temą ir tenka rašyti dvaro kaip blogio aspektu. Nėra kitų aspektų. Galima pasirinkti kitą su dvaru susijusį autorių, tarkime, būtų įdomu analizuoti Česlovą Milošą. Bet tada neįvyktų „aspektų sąsajos“, nes dvaro vaizdavimo rakursas „Isos slėnyje“ visai kitas nei privalomuose Donelaičio „Metuose“. Be to, pažeistume kitą vertinimo lentelės nuostatą: „Privalomo ir kito autoriaus kūriniai pasirinkti tinkamai“. Ši nuostata irgi logiška ir geram rašiniui būtina, bet analizuojant Donelaičio ir Milošo kūrinius tikrai paaiškėtų, kad jie pasirinkti netinkamai. Tą patį galėčiau išrašyti ir apie V. Mykolaičio-Putino vaizduojamo Baronų dvaro galimybes ir negalimybes būti susietam su kitu autoriumi, bet ar verta. Noriu tik pasakyti (ir tai esu sakiusi kitais atvejais, kai kas paklausdavo), kad reikalavimai turi tarpusavyje derėti, o ne plėšyti mokinį į skirtingas puses ir palikti sutrikusį.
Noriu patvirtinti: nesu prieš egzaminą. Esu už jį. Rašinį laikau prasminga ir būtina baigiamojo atsiskaitymo forma. Netiesa, kad rašinio neįmanoma įvertinti objektyviai – tai kalbu ne tik nacionalinio, bet ir tarptautinių kontekstų patirtimis. Rašinį būtina rašyti ir jį įmanoma įvertinti. Bet taip, kaip su vertinimu yra dabar, būti negali. Tylėdama šioje situacijoje jausčiausi nepilietiška.
Asta Karaliūtė-Bredelienė yra Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė
