„Mokyklos ir pirmiausia jų vadovai atsisakė priimti „jaunus mokytojus iš Vilniaus“, kadangi dėl to tektų atleisti senesnius (dažnai ir pensinio amžiaus) mokytojus. Nesulaukę kvietimo dirbti mokykloje programos dalyviai paprasčiausiai ieškodavo darbo kitose srityse”, – konstatavo G.Landsbergis.
Tokie jo samprotavimai nustebino programos „Renkuosi mokyti!“ vadovę Gabrielę Characiejienę. Jos įsitikinimu, programa šalyje užsitarnavo gerą reputaciją ir puikiai skinasi kelią.
Gabrielius Landsbergis bendras tendencijas Lietuvoje ne visai teisingai susiejo su mūsų programa.
„Žvelgiant į bendras tendencijas, Lietuvoje mokinių skaičius kasmet ryškiai traukiasi, o mokytojų mažėja ne taip sparčiai, todėl laisvų darbo vietų iš tikrųjų nėra daug. Tačiau Gabrielius Landsbergis bendras tendencijas Lietuvoje ir šias aktualijas ne visai teisingai susiejo su mūsų programa „Renkuosi mokyti!“, – aiškino G.Characiejienė.
Švietime dirba daugiau nei pusė
Programos „Renkuosi mokyti!“ vykdytojus tenkina jos rezultatai. Nuo programos starto 2008 metais ji jau turi 79 alumnus. Iš jų apie 60 proc. ir toliau dirba mokyklose. Du buvę „Renkuosi mokyti!“ dalyviai yra netgi tapę mokyklų direktoriais: tai KTU gimnazijos direktorius Tomas Kivaras ir Leliūnų pagrindinės mokyklos vadovas Vygantas Kornejevas.
„Be to, turime tris mokyklų direktorių pavaduotojus. Dar maždaug 10 proc. alumnių merginų yra vaiko priežiūros atostogose ir, tikėtina, po jų grįš atgal į mokyklas.
Dalis programos dalyvių dirba su švietimu susijusiose nevyriausybinėse organizacijose arba bent jau yra švietimo ambasadoriai, pavyzdžiui, bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys.
Dar vienas alumnas, buvęs ekonomikos mokytojas, yra įkūręs verslą, tačiau savanoriauja važinėdamas po mažus miestelius ir kuria vaikams mokymosi galimybes per architektūrą“, – vardija G.Characiejienė.
Pasak jos, tik nedidelė programos alumnų dalis, maždaug penktadalis, nebeturi nieko bendra su švietimu. Keli programos dalyviai iš jos yra pasitraukę anksčiau sutartyje numatyto laiko.
Pasimokė užsienyje ir grįžo
Pati G.Characiejienė buvo programos „Renkuosi mokyti!“ pirmosios kartos dalyvė. Baigdama politikos mokslų studijas ji susidomėjo švietimu, įsivaizdavo savo ateitį, susijusią su švietimo sistemos tobulinimu.
„Nusprendžiau: kad geriau suprasčiau švietimo sferą, reikėtų turėti patirties, susipažinti su sistema iš vidaus“, – prisimena G.Characiejienė. Anuomet jai buvo 22-eji.
Atrinkta į programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvius Gabrielė dvejus metus dirbo vienoje Vilniaus mokykloje.
„Po dvejų metų programos ciklo išvažiavau į Londoną studijuoti ir baigiau ugdymo filosofijos magistrą. Po to grįžau į Lietuvą ir vėl prisijungiau prie „Renkuosi mokyti!“ komandos“, – pasakoja programos vadove tapusi 29 metų moteris.
Kur mokyklos pridėtinė vertė?
Dirbdama mokykloje G.Characiejienė savo akimis įsitikino, kaip socialinė aplinka veikia mokinių rezultatus klasėje.
OECD duomenimis, penktadalis Lietuvos vaikų nepasiekia minimalaus bazinio raštingumo lygio, o pagal matematinius gebėjimus – ketvirtadalis.
„Daugiau nei 40 proc. vaikų iš žemiausio ketvirtadalio pagal socio-ekonominius rodiklius neturi bazinio raštingumo, tuo metu Estijoje ši dalis – daugiau nei dvigubai mažesnė. Todėl kyla klausimas apie mokyklos kuriamą pridėtinę vertę. Mūsų švietimo sistemoje dažniau kalbama apie šimtukus, pirmas vietas reitinguose, olimpiadas, bet per retai keliamas tikslas, kad kiekvienas vaikas patirtų mokymosi sėkmę ir džiaugsmą“, – svarsto G.Characiejienė.
Būtent tam ir buvo sukurta „Renkuosi mokyti!“ programa: „Siekiame mokymosi sėkmės ir džiaugsmo kiekvienam vaikui, norime prisidėti ir prie sisteminių pokyčių švietime. Štai tokia ambicinga mūsų vizija.“
G.Characiejienė pažymi, kad „Renkuosi mokyti!“ – tai ne mokytojų rengimo ar įdarbinimo, o lyderystės programa.
„Tai – alternatyvus kelias ateiti į mokyklas ir švietimo sistemą jauniems, aktyviems žmonėms su lyderystės potencialu. Atrinkę programos dalyvius dvejus metus su jais dirbame, suteikiame inovatyvius mokymus, kaip būti kuo geresniais mokytojais, konsultuojame. Tikime tuo, ką darome, nes tai – labai prasminga“, – įsitikinusi G.Characiejienė.
Darbo iš senbuvių neatiminėja
G.Characiejienė pabrėžė, kad „Renkuosi mokyti!“ dalyviai neišstumia mokytojų iš jų darbo vietų, mat pačios mokyklos programos organizatoriams praneša apie pedagogų poreikį.
Retai keliamas tikslas, kad kiekvienas vaikas patirtų mokymosi sėkmę ir džiaugsmą.
„Paraleliai skelbiame dalyvių atranką ir klausiame mokyklų, ko joms reikia ateinantiems dvejiems metams. Einame ten, kur yra darbo vieta aktyviam, entuziastingam, motyvuotam mokytojui“, – aiškina G.Characiejienė.
Mokyklų poreikiai kasmet kinta, tačiau dažniausiai pageidaujama chemijos, anglų kalbos specialistų, pradinių klasių mokytojų.
„Pernai reikėjo mokyklų psichologų“, – apibendrina pašnekovė.
Pernai į programos atranką registravosi 478 žmonės, pateko – 12-ka.
Provincijoje lieka vienetai
Kitaip nei pirmaisiais metais, dabar programos „Renkuosi mokyti!“ dalyviai neturi jokių privilegijų ir jų atlyginimas nėra dotuojamas privačių rėmėjų. Todėl mokytojai uždirba tiek, kiek turi darbo krūvio.
„Mažus miestelius mokinių skaičiaus mažėjimas palietė labiau nei didmiesčius. Nedidelėse mokyklose darbo krūviai būna mažesni, jos ne visada gali pasiūlyti pilną krūvį, iš kurio mokytojas galėtų išsilaikyti. Todėl kitais metais kviesime mažas, šalia viena kitos esančias mokyklas drauge registruotis į „Renkuosi mokyti!“ programą, jeigu joms reikia to paties dalyko specialisto. Tuomet per jas dvi susidarytų pilnas krūvis. Mokyklų prašome programos dalyviams suteikti bent 18-kos pamokų krūvį”, – aiškina G.Characiejienė.
Visgi nėra daug „Renkuosi mokyti!“ dalyvių, liekančių dirbti rajonuose po dvejų metų programos ciklo.
„Iš likusiųjų rajonuose yra trys, kurie įsitvirtino krašte, iš kurio patys yra kilę. Keletas programos alumnų gyvena didmiesčiuose ir važinėja į netoli esančius mažesnius miestelius. Yra keli, kurie liko rajonuose tretiems ar net penktiems metams. Tačiau nemaža dalis iš išvažiavusiųjų grįžo į didmiesčius. Dvejų metų įsipareigojimą dirbti „Renkuosi mokyti“ mokytoju mažesniame miestelyje jie traktavo kaip tam tikrą savanorystės programą užsienyje, per kurią prasmingai panaudoji savo laiką ir gebėjimus, įgyji ypatingos patirties”, – svarsto G.Characiejienė.
