„Paklausus bendraklasių, kaip jiems sekėsi, kas antras atsakė, kad egzamino, ko gero, neišlaikys. Na, o jei pasiseks, tai labai prastais balais“, – redakcijai rašė abiturientas.
Reaguodamas į tai, 15min skaitytojas, taip pat abiturientas, nenorėjęs, kad jo tapatybė būtų viešinama, todėl pavadinkime jį Matu, teigė, kad „tokią nesąmonę galėjo pasakyti tik arba labai viską hiperbolizuoti mėgstantis mokinys, arba mokinys, kuris mokosi giliausio ir prasčiausio Lietuvos užkampio mokykloje, kurioje saulėgrąžų lukštai voliojasi po radiatoriais ir mokiniai užsuka į mokyklą labiau dėl draugiško parūkymo su valytojomis, o ne mokslo“.
Jis ramino, kad Nacionalinis egzaminų centras ar tie, kurie rūpinasi balų ribų nustatymu, matydami, kad abiturientai išlaikė egzaminą prastai, nuleis kartelę: „Numuš reikiamų taškų skaičių išlaikymui ir su mažesniu balu gausi šimtuką.“
Iš asmeninės patirties jis teigė galintis pasakyti, jog jo mokykloje buvo vos keli mokiniai, kurie bijo, jog gali neišlaikyti, bet tai buvo žmonės, kurie pusmečiuose vos ne vos teigiamą pažymį turėjo ir išvis nelabai mokykloje rodydavosi.
„Pats per daug pastangų nedėdamas planuoju gauti apie 35–41 iš 60 balų, kas yra ganėtinai neblogai“, – mano Matas.
Mokytis reikia mokėti
Jam taip pat užkliuvo abituriento mintis apie tai, kad daugybė vakarų, praleistų prie knygų, nieko gera nedavė.
„Žinok, reikia ne tik mokytis, bet ir mokėti mokytis. Taip, būtent, mokėti mokytis. Ir skirtingus dalykus skirtingai reikia mokytis. Kalbant apie matematiką, ją reikia ne kalti (kokio velnio reikalingi visokių menkniekiukų pavadinimai, geriau pasimokyk savybes ar formules, kurių nėra formulių lape), o išmokti. Matematikos daugiausiai mokomasi per sprendimą, per įgūdžių lavinimą. Reikia tiesiog spręsti daug įvairiausių uždavinių. Po daugybės uždavinių sprendimo tu pradedi mąstyti matematiškai – vos atsivertęs uždavinį, tu jau matai kelis sprendimo kelius, tu prisimeni dažniausiai padaromas klaidas ir pradedi teisingą atsakymą gauti ne iš ketvirto, o iš pirmo karto. Tu įgauni tai, ką turi mokytojas, – patirtį“, – moko Matas.
Jo nuomone, reikia sėdėti ne prie knygų, o prie – sąsiuvinių. Taip pat vaikinui kyla klausimas, kodėl minėtas abiturientas mokosi vakarais.
„Nenoriu komentuoti atskiro atvejo, nes galiu klysti, bet jeigu kalbant apie visumą, galiu pasakyti tiek – mokykliniam kursui išmokti bent jau aštuntukui visai nereikia mokytis papildomai. Užtenka tik klausytis per pamoką mokytojo, o ne žaisti telefonu ar miegoti po bemiegės nakties kaip daro dauguma. Juk užtenka klausytis per pamoką ir viską puikiai mokėsi. Kur tau, sėdi išsidrėbę su telefonais arba miega, po to nieko nesupranta ir tikisi rasti išsigelbėjimą korepetitoriuose, kurie jau veikia, nes ten sėdi vienas ir esi priverstas klausytis ir dirbti. Arba prisiperka knygų, kurios, jų manymu, stebuklingai juos išmokys... Išvis tai yra dažna klaida, kai visas dėmesys skiriamas įrangai, o ne darbui ar įgūdžiams“, – įsitikinęs Matas.
Užtenka tik klausytis per pamoką mokytojo, o ne žaisti telefonu ar miegoti po bemiegės nakties kaip daro dauguma. Juk užtenka klausytis per pamoką ir viską puikiai mokėsi, – įsitikinęs jis.
Sutinka, kad egzaminas sunkesnis
Vis dėlto argumentas dėl gerokai pasunkėjusio egzamino palyginti su keleriais praėjusiais metais, pasak jo, yra teisingas.
„Pats įsitikinau, kad egzaminas buvo gerokai sunkesnis. Bet aš tik apsidžiaugiau, nes prasijos žmones, nevertus universiteto. Dabar beveik visi, kas nori, įstoja, ir beveik visi, kurie įstoja, baigia. Studentų motyvacija yra klaiki, galiu sakyti, nes savaitę buvo mus nusiuntusi mokykla į universitetą ir teko pabendrauti su studentais. Buvau ne kažkokiame trečiarūšiame universitete, bet viename geriausių Lietuvoje. Vidury dienos tušti koridoriai – vienas drybso ant sofutės ir žaidžia telefonu, o kitas palei sienas trinasi“, – įspūdžiais dalijosi Matas.
Dėstytojų esą koridoriuose daugiau nei studentų. „Aišku į paskaitas sugeba atsivilkti daugiau – nuo 2 iki 15 (o kai bendra paskaita visiems studentams, tai net 40 sugeba ateiti ir paremti savo alkūnėmis suolus). Bet sėdėjimas sėdėjimui nelygus. Tik ketvirtis jų sėdi ir atidžiai seka paskaitą su sąsiuviniais ir be telefonų.
Kai kuriuos esą net viduryje paskaitos, net neišgirdus paskaitos temos, aplanko nušvitimas, jog „ką aš čia veikiu“ ir jie ramiai išeina iš jos.
„Dėstytojo akutės žiba iš laimės, kai sugeba ne keli, o keliolika studentų šiaip ne taip ateiti į tą sumautą paskaitą. Tai čia tokie žmonės į universitetą įstoja? Jie jo verti? Ar jiems iš viso tokio reikia? Gal tegu geriau nueiti ugniagesiu padirbti, ir jam nauda ir visuomenei“, – mano Matas.
Taip esą nutinka dėl dviejų priežasčių – visų pirma, jo nuomone, daug studentų nelaiko universiteto jų įžanga į darbo pasaulį, kuri jiems padės gauti reikiamų žinių dirbti jų norimą darbą, jie esą įsivaizduoja, kad tai tėra mokyklos tęsinys, nes reikia kažkur eiti po mokyklos.
Abiturientai stoja, nes visi stoja ir taip jau priimta, kad reikia į universitetą stoti, o jeigu nueisi į profkę, tai būsi padugnė, – teigia abiturientas.
„Nes „taip reikia“, „taip visuomenėje priimta“ (antrame kurse juos aplanko depresija ir vertybių krizė). Antra, abiturientai stoja, nes visi stoja ir taip jau priimta, kad reikia į universitetą stoti, o jeigu nueisi į profkę, tai būsi padugnė“, – teigia abiturientas.
Matas atkreipia dėmesį į tai, kad dažnas nepatyrinėja darbo rinkos – kiek jų norima profesija yra paklausi, kokius atlyginimus gauna šios profesijos žmonės.
„Tai jie sužino po diplomo įteikimo, tai turi diplomą ir neturi darbo arba prastai apmokamą. Dažna klaida stoti ne ten, kur turės perspektyvas ir garantijas, o ten, kur „širdutė geidžia“. Mat jie baisiausiai būna pasipiktinę, jog Lietuva (kurią jie laiko labdaros organizacija) nedavė jiems darbo ir toliau pasipiktinę sėdi Airijoje. Nesakau, kad aukštasis mokslas blogai ir reikia stoti tik į profesinę mokyklą (nors joje įstoję kaip mūrininkai, suvirintojai ar tiesiog nuėję dirbti į muitinę gausite ir algą gerokai didesnę ir darbą įdomesnį nei dirbdami vadybininkais (po ketverių metų mokslo) troškiame biure), žinoma, stokite į universitetą, bet tik jeigu žinote, ko norite iš gyvenimo ir studijas laikote investicija į ateitį, o ne studijuojate vien dėl to, jog tai laikote mokyklos tęsiniu ir einate, nes „tiesiog reikia“, – dėsto nuomonę Matas.
Jo nuomone, matematikos egzaminas į universitetus kelius atvers tiems, kurie tikrai to nusipelnė.
„Nors nebuvo jis taip baisiai ir pasunkintas. Vidutinis mokinys galėjo išspręsti ne tik testą, bet ir antros dalies bent jau pusę ir trečios dalies vieną kitą uždavinį“, – mano jis.
Vaikinas pacituoja dar vieną į redakciją parašiusio abituriento mintį: „Belieka tik klausti savęs, kur dėsiesi. Atsakymą į šį klausimą dauguma atsakė vienbalsiu – vyksiu į užsienį. Niekas nebemato prasmės ar noro čia dirbti, kuomet algos yra mažos, išsilavinimo pasiekti nepavyksta“.
„Tai jau taip, vienu balsu ir pasakėte. Dar choru pagiedojote ir paderinote prieš tai balsų tembrus. Taip sako žmonės ne todėl, jog pamatė matematikos egzamino sunkumą, o todėl, jog bilietus į Londoną nusipirko prieš pusmetį. O pirkote todėl, kad nebematote prasmės ar noro čia dirbti, bet ne todėl, kad algos mažos ir išsilavinimo pasiekti nepavyksta, bet tik todėl, jog jums taip atrodo. O kodėl jums taip atrodo? Nes jūs esate kvailiai, kurie savo nuomonę ne patys susikūrė iš aplinkos stebėjimo ir skirtingų nuomonių analizavimo, o besiklausydami savo kvailių tėvų, senelių, tetų ir dėdžių, kurie savo mąstymą gavo lygiai tokiu pat būdu. Jūs, pavyzdžiui, sakote, jog algos mažos. O bent žinote, kokia vidutinė alga Lietuvoje? Žmonės sakantys, jog algos mažos ir mokesčiai dideli dažniausiai nežino nei konkrečių profesijų nei vidutinės algų nei mokesčių dydžio“, – sako Matas.
Jis kreipiasi į dvyliktoką, besiskundžiantį mokesčių našta (nors pats nė cento nėra sumokėjęs) ir klausia, ar jis žino, kiek kainuoja vanduo, dujos, elektra? Kokie jų įkainiai?
„Turbūt ne, bet rėki, kad mokesčiai dideli. Nes taip tau sakė ir tu pats sakai ir jautiesi suaugęs, kai gali pašmeižti valdžią ir Lietuvą. Ir taip apie viską, rėkiate, jog valdžia vagys, nors patys vagiate dar smagiau. Geriausias to pavyzdys – IKEA atsidarymas. Dauguma nepagailėjo degalų ar viešojo transporto bilieto ir laiko, kad galėtumėte pavogti kelis pieštukus, eidami pro baldų ekspoziciją džiaugėtės švedų kvailumu, kurie neverčia atiduoti pieštukų ir tuo metu patys prisipirkote baldų už pusantro tūkstančio eurų. Besaikis noras pirkti, nemokėjimas taupyti ir siaubingas finansinis raštingumas yra jūsų rūpestis, o ne maža alga. Negebėjimas pasirinkti teisingų studijų ir alkoholio fiesta barake (bendrabutyje) bei baisi tinginystė yra jūsų rūpestis, o ne galimybių pasiekti išsilavinimą nebuvimas. Trumpai tariant – šiandien dar gali paliūdėti ir pasisnarglėti dėl nelabai nusisekusio egzamino, bet rytoj apsiramink, jautruolių karta, kuri džiaugiasi tokiomis nesąmonėmis kaip „saugumo kampelis mokykloje, biure ar dar kur“, kurioje jie galvoja, kad bėga nuo žiauraus pasaulio ir baisių jo tempų, bet iš tiesų bėga nuo pareigų, atsakomybės, darbų ir ten džiaugiasi savo silpnumu ir pažeidžiamumu“, – tęsia Matas.
Anot jo, nebe trylika jums, pats laikas prisiminti, jog esate savo likimo kalviai ir galite tapti protaujančiais žmonėmis, jeigu tik pradėsite klausyti protingų žmonių, o ne aplinkinių, kurie „nėra protingi, kurie jaučiasi didžiais ekonomistais sakydami, jog už savo algą negali įpirkti naujo automobilio iš salono (nors kuo blogas 20 kartų pigesnis naudotas tik neblizgantis?), nes jų alga per maža, bet iš tiesų gali įpirkti, tiesiog nemoka planuoti savo finansų ir švaisto pinigus į visas puses nereikalingiems dalykams, o ko neprašvaisto, stengiasi kuo greičiau prašvaistyti, nes nejaukiai jaučiasi, kai lieka neišleistų pinigų“.
„Nesirūpinkite dėl egzamino, kitais metais galėsite būsimiems dvyliktokams mosuoti pirštu ir sakyti „aš tai daug sunkesnį laikiau“, – apibendrino jis.
Pasitaikė užduočių ir apie „Pokemon“ žaidimą
Kaip pranešė Nacionalinis egzaminų centras, šeštadienį visiems kandidatams buvo pateikta užduotis, kurią sudarė trys dalys.
Visą matematikos valstybinio brandos egzamino užduotį sudaro 60 taškų, iš kurių 40 proc. atitinka bendrąjį kursą, t. y. 24 taškai, o 60 proc. – išplėstinį kursą, t. y. 36 taškai.
Užduotyje pateikti uždaviniai, kaip nurodo centras, pagal tematiką ir sudėtingumą skatina mokinius mąstyti taikant matematikos žinias ir sprendžiant ne tik matematinius, bet ir gyvenimiškus uždavinius, pavyzdžiui, keliais skirtingais būdais galima pastatyti mašinas stovėjimo aikštelėje, apskaičiuoti, kiek cukraus yra gėrime, apie jaunimo pamėgtą žaidimą „Pokemon“.
Matematikos valstybinio brandos egzamino kandidatų darbus vertins 170 vertintojų.
Pakilo kartelė
Priminsime, kad šįmet stojantiems į valstybės finansuojamas vietas būtina laikyti ne tik lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir užsienio kalbos bei matematikos egzaminus. Nuo šių metų abiturientai, ketinantys studijuoti biomedicinos, fizikos ar technologijų mokslus, šiame egzamine turi surinkti ne mažiau kaip 25 balus. Pretenduojantiems į humanitarines studijas, meno pedagogikos ir humanitarinių dalykų pedagogikos studijas šio egzamino kartelė nepakilo – kaip iš ankstesniais metais iš matematikos egzamino pakanka surinkti mažiausiai 16 balų. Pakilusi kartelė kurstė abiturientų aistras dar prieš egzaminą, nemaža dalis jaunuolių su nerimu laukė šio šeštadienio.
Iš viso laikyti brandos egzaminus šiemet užsiregistravo per 31,6 tūkst. kandidatų.
Pagrindinė valstybinių brandos egzaminų sesija truks iki birželio 22 dienos. Pakartotinė brandos egzaminų sesija vyks birželio 25–liepos 9 dienomis.
Norint gauti brandos atestatą, šiemet reikia išlaikyti privalomą lietuvių kalbos ir literatūros bei dar vieną pasirinktą brandos egzaminą.
Dėkojame abiturientams už tai, kad pasidalijo įspūdžiais iš valstybinio matematikos egzamino.
