– Kas yra globalus švietimas? Kas apskritai yra (ar kas turėtų būti) ugdymas?
– Globalus švietimas yra pasaulio piliečio ugdymas. Kūrimas žmogaus, kuriam rūpi ne tik jo kiemas, bet ir viskas, kas vyksta pasaulyje. Žmogaus, kuris yra atsakingas ne vien už save, bet ir už viską, kas vyksta Žemėje.
Globalus švietimas susijęs su Tūkstantmečio vystymosi tikslais ir darnaus vystymosi koncepcija, skurdo, nelygybės, smurto, neraštingumo mažinimu ir taikos, saugumo, lygybės, teisingumo, švietimo, kultūros sklaida.
Globalus švietimas yra pasaulio piliečio ugdymas. Kūrimas žmogaus, kuriam rūpi ne tik jo kiemas, bet ir viskas, kas vyksta pasaulyje.
Globalus švietimas – tai nacionalinių, regioninių ir tarptautinių institucijų bendra veikla.
Tai – politikų ir vykdomosios valdžios, pilietinės visuomenės solidarios pastangos švietimu gerinti pasaulį ir įgalinti piliečius drąsiai ir atsakingai veikti viliantis, kad pasaulis ir visuomenė taps tobulesni.
Kad pats žmogus taps tobulesnis, kadangi išmoks ir suvoks, kaip svarbu yra gerbti kūrybiškumą, įvairovę ir žmogaus teises bei laisves.
– Kodėl svarbu ugdyti asmenybę?
– Minia nesugeba savarankiškai mąstyti, todėl paklūsta įsakymui žudyti, naikinti, persekioti asmenybes. Tai patvirtina ir įrodo visuomenės istorija ir dabartis – asmenybės buvo ir yra žudomos arba įvairiais būdais naikinamos.
Minia nesugeba savarankiškai mąstyti, todėl paklūsta įsakymui žudyti, naikinti, persekioti asmenybes.
Asmenybė niekada neniekina kultūrinio, socialinio savitumo, nes supranta pasaulio ir visuomenės įvairovės spalvingumą ir grožį.
Tačiau globalaus švietimo arba saviugdos subrandinta asmenybė visada priešinasi žmogaus neišprusimui, žmogaus naikinimui, žalojimui ir žeminimui, kuris, deja, iki šiol gyvas tam tikrų tautų, genčių, visuomenių tradicijose, prietaruose ir fanatiškame religingume; pasaulį valdančių grupuočių egoistiniuose, pragmatiniuose interesuose, besaikiame godume, imperinėse užmačiose.
– Kaip turėtų būti ugdoma asmenybė? Kas yra atsakingas už šią ypatingą misiją?
– Asmenybės formavimas ir ugdymas turėtų prasidėti šeimoje. Tėvai, globėjai patys turėtų būti asmenybės, suvokiančios, jog vaiko dvasinio pasaulio savitumą reikia saugoti, jį skatinti.
Asmenybės formavimas ir ugdymas turėtų prasidėti šeimoje.
Darželis, mokykla, visuomenė kolektyvo tradicijomis, dogmomis ir prietarais lipdo beveidžius ir paklusnius šešėlius.
Todėl mokykla, universitetas, visuomenė turėtų žadinti individo žinių troškimą, raginti mokytis visą gyvenimą, nuolat intelektualiai, dvasiškai tobulėti. Visą gyvenimą individas turėtų ir pats šviestis, save analizuoti, kritiškai vertinti, taip įgydamas pasitikėjimą savimi.
Nėra vieno recepto, kokia galėtų ir turėtų būti globalaus švietimo programa ir disciplinų sistema. Tai – nacionalinio ir internacionalinio pasirinkimo dalykai. Tačiau akivaizdi viena tiesa: viskas, kas skatina žmogų mąstyti ir jausti, pozityviai ir optimistiškai žvelgti į žmogų ir pasaulį, yra priimtina ir skatintina.
– Ar, Jūsų manymu, Lietuvos švietimo sistemoje yra ugdomos asmenybės?
– Lietuvoje, mano manymu, unikalios, originalios, kūrybiškos asmenybės nėra labai mėgstamos, nes jos išsiskiria iš minios, paryškina minios pilkumą. Todėl jas ir persekioja vidutinybių, arba įstrigusių savo netobulume, tingume ir apatijoje, pavydas, apkalbos ir šmeižtas. Todėl jas užmėto akmenimis.
– Tuomet kaip išsiugdyti save/išlikti asmenybe visuomenėje, kur vidutinybė represuoja išskirtinumą?
– Asmenybė turėtų ugdyti savyje dvasinę stiprybę, ramybę ir drąsą, kad pajėgtų išsaugoti savo žmogiškąjį orumą, pagarbą pačiai sau. Kad savo kūrybiškumu darytų įtaką aplinkai, nes tik asmenybės, jų idėjos ir talentai yra visuomenės pažangos varomoji jėga.
Asmenybė turėtų skleisti dvasinę šviesą, valytis nuo pykčio, neapykantos, intrigų ir keršto purvo ir vaduotis iš patiriamo asmeninio gyvenimo ir visuomenės primetamo skausmo.
Asmenybė turėtų dirbti su savimi visą gyvenimą. Nuolat stebėti savo vidinę ir fizinę kaitą. Matyti ir suvokti savyje ir pasaulyje gėrio ir blogio konfliktą, priešpriešą ir vienybę.
Asmenybė turėtų skleisti dvasinę šviesą, valytis nuo pykčio, neapykantos, intrigų ir keršto purvo ir vaduotis iš patiriamo asmeninio gyvenimo ir visuomenės primetamo skausmo, kančios, netobulumo apnašų.
Asmenybė visada turėtų ieškoti savyje savo netobulumo priežasčių, neprimesti kaltės ir kančios kitiems, prisiimti atsakomybę už save ir už kitus ir taip artėti prie supratimo ką dar savyje, artimoje ir tolimoje aplinkoje būtų galima keisti, kokiu keliu einant gerinti savo vidinę erdvę ir išorinį pasaulį.
– Viešuose pasisakymuose dažnai akcentuojate žmogaus teisių svarbą bei stoką. Ar šių teisių eksploatavimas – svarbi globalaus švietimo dalis?
– Žmogaus teisės ir laisvės buvo sukurtos po II pasaulinio karo, kaip ir įvairios žmogaus laisvėjimo teorijos. Lietuvoje iki šiol jos daugumos nėra giliai suvokiamos, todėl taip vangiai ginamos ir lėtai įgyvendinamos.
Būtent žmogaus teisių ir laisvių pažinimas ir jų taikymas savo gyvenime suteikia asmenybei didesnio pasitikėjimo savimi ir savo veikla.
Žmogaus teisės ir laisvės yra universalios. Stiprėjant demokratinei visuomenei jos plečiamos, ginamos ir garantuojamos naujai priimamais įstatymais. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje privertė patriarchalinę, sovietinę Lietuvą keistis iš esmės.
Tačiau apšilę kojas Europos bendrijoje, pasijutę saugesni po NATO sparnu ir Šengeno saugumo erdvėje, naudodamiesi europiniais finansais, kai kurie lietuviai ėmė fanatiškai ginti nacionalinį savitumą, kultūrinės tapatybės neliečiamumą, tarsi Lietuva egzistuotų izoliuotoje erdvėje. Tačiau Lietuva yra globalaus pasaulio dalis.
Tarptautinė konferencija „Globalaus švietimo scenarijus. Nuo sampratos iki veiksmų“ yra kofinansuojama ŠMM, ES ir URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis.
