Interviu LRT.lt B. Burgis teigė, jog po to, kai buvo „išgraužtas“ iš savo gimnazijos, suprato, kad yra paskelbtas persona non grata: „Su manimi niekas nenori turėti reikalų, manęs neįleidžia ne tik pas švietimo ir mokslo ministrę, bet negaliu nueiti net iki ministrės sekretorės. Elektroniniu paštu susitarti dėl susitikimo su ministre nėra jokių šansų.
Kaip teigia B.Burgis, vos atėjus nepriklausomybei, universitetų skaičius pradėjo eksponentiškai didėti – universitetai padarė automatiškai atsidarančias duris, kad turėtų kuo daugiau studentų ir krepšelių, bet apie kokybę galime pamiršti.
Aukštąjį mokslą B.Burgis teigia galintis lengvai sutvarkyti. „Pirmas dalykas – koks ateina, toks išeina, nieko per tuos 4–5 metus neišmokysi, kuris buvo nemokytas 12 metų mokykloje. Užtenka priimti ir apsimesti, kad jei stoja, ir gerai. Ne, negerai, visame pasaulyje Harvardas, Oksfordas, Prinstonas, Jeilis nepriima „aš noriu ir studijuosiu“: ne nestudijuosi“, – siūlo buvęs KTU gimnazijos vadovas.
– Pone Burgi, pedagoginį dar dirbote ne vieną dešimtmetį. Lygiai prieš trejus metus, po 25-erių metų darbo, pasitraukėte iš KTU gimnazijos direktoriaus pareigų. Kuo šiuo metu užsiimate?
– „Dirbu“ „Sodroje“, kiekvieną mėnesį gaunu iš ten atlyginimą. Tuo mano veikla galėtų ir baigtis, bet Vilniuje gyvena visokių gerų žmonių, kurie turi moksleivių, ir jei tik jie sutinka, aš juos mokau. Kartais pakviečia dalyvauti viename kitame seminare, dabar surengėme įspūdingą matematinį maratoną, netrukus bus finalas. Norėdamas visada randi ką veikti.
– Koks jausmas apima prisiminus KTU gimnaziją? Išeidamas teigėte, kad kartais žmogus su kuo nors tiesiog suauga, o atsiplėšimas būna skausmingas, bet reikalingas.
– Iš KTU gimnazijos iki 2014-ųjų prisiminimai tokie šviesūs, kad jie niekada neužges iki gyvenimo pabaigos. Gimnazija buvo geriausia, ką aš gyvenime turėjau. Turėjau nemažai gerų dalykų, bet gimnazija buvo geriausia iš to. Yra toks posakis: „Išeidamas išeik“. Juolab kad aš ne šiaip išėjau, o, kaip dabar madinga sakyti, mane „išėdė“. Ir dėl to riba yra 2014 m. gruodžio 5 d. Po to šita vieta man neegzistuoja. Jei su manimi taip buvo galima pasielgti po 25 metų darbo, aš nebenoriu su tuo turėti jokio ryšio.
Jei su manimi taip buvo galima pasielgti po 25 metų darbo, aš nebenoriu su tuo turėti jokio ryšio.
– KTU gimnazijoje dabar verda naujas konfliktas. Tikinama, kad istorijos mokytojas buvo priverstas pasitraukti, kai pastebėjęs nusirašinėjančius moksleivius į elektroninį dienyną surašė įspėjamuosius pažymius ir pastabas. Administracijos jis buvo paprašytas pasiaiškinti, sulaukta ir tėvų skundo dėl galbūt nederamų jo pasisakymų pastabų metu. Tuomet D.Boguševičiui iškviestas praktinės veiklos vertintojas. Reaguodamas į tai, mokytojas nusprendė pasitraukti iš užimamų pareigų. Kaip tai vertinate? Kas šiuo metu apskritai vyksta KTU gimnazijoje?
– Tai vyksta tas pats, kas ir turėjo vykti, kas įvyko su manimi. Jei direktorius pasidaro valdomas, jei mokykla pasidaro valdoma iš išorės – viskas, tada galas. Kai aš išėjau, iškart supratau, kad jie iškasė gimnazijos pamatus, pradėjo statyti iš naujo, pakeitė moksleivių taisykles, niekaip nenubaudė tų, kurie melavo ir šmeižė mane teismuose, ir aš supratau, kad tai yra pabaiga. Tos gimnazijos nėra ir niekada nebus. Tikrai galėjau prognozuoti, kad ateis laikas, kai taip ir atsitiks. Jei pamini garbę, orumą, teisingumą, lygiateisiškumą, – viskas: anksčiau ar vėliau įklimpsi į didelę bėdą.
– Jūsų pavardė prieš Seimo rinkimus buvo linksniuojama tarp galimų kandidatų į švietimo ir mokslo ministrus. Ar būtumėte sutikęs vadovauti šiai ministerijai ir ar sutiktumėte ateityje, jei tokio pasiūlymo sulauktumėte?
– Tada – ko gero. Dabar – niekaip. Nes laikas yra toks dalykas, eina tik pirmyn. Kita vertus, ir tada kažin ar būčiau sutikęs, nes nežinau, kuri partija suteiktų tokias garantijas, kad niekas nesikabinės dėl kiekvieno veiksmo, kurį būčiau norėjęs daryti, būdamas ministru. Ir apskritai – bet kuris švietimo ir mokslo ministras dabar atėjęs turi turėti visišką atsakomybę ir visišką galią daryti. Deja, ministrai kol kas tik keičiasi – nei atsakomybių, nei galių daryti viską, ką reikia. Tai toks ministras yra tiesiog statytinis, jis ateina su lagaminėliu ir išeina su lagaminėliu. Nei buvo svarbu, nei po jo bus svarbu...
– Na, gal konservatoriai būtų jus siūlę į švietimo ir mokslo ministrus? 2014-aisiais jie buvo įtraukę jus tarp kandidatų į sostinės savivaldybės tarybą sąrašą.
– Reikia labai tiksliai pasakyti – aš nesu konservatorius, niekada nebūčiau. Į Vilniaus tarybą ėjau bandyti pakeisti švietimo situaciją bent jau Vilniuje. Kalbėjau su savivaldybės atstovais, kokias idėjas norėčiau realizuoti. Likimas toks, kad nepatekau (į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą – LRT.lt). Gal ir gerai. Idėjos buvo išsakytos, savivaldybė pati galėtų jas realizuoti, bet niekas nieko nepadarė.
– Jūs pats buvote sulaukęs pasiūlymų vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai?
– Ne, atvirkščiai: po to, kai aš buvau „išgraužtas“ iš savo gimnazijos, pajutau vieną svarbiausių mūsų visuomenėje būdingų dalykų – esu paskelbtas „persona non grata“. Kur aš einu, ten lyg ir šneka su manimi, bet vos tik uždarau duris, žinau, kad niekada niekas nenori su manimi turėtų reikalų. Bet aš nesiguodžiu, tiesiog patikrinu: ne, tai ne. Aš savo misiją atlieku, pasisiūliau ir ministerijai, ir universitetui, mokyklai, įvairias idėjas įvairiems žmonėms siūlau. Laimei, kad kai kurie – verslo žmonės – šiek tiek manimi domisi ir šiokius tokius švietimo projektus kuriame.
– Pats siūlėte mokykloms, švietimo ministerijai kažkokius projektus?
– Taip, buvau pas švietimo ir mokslo viceministrą, surašiau idėjas, kurias būtų galima realizuoti. Dabar juk yra krizė su mokytojais. Man atrodo, mane vis tiek dar būtų galima kaip nors panaudoti ruošiant mokytojus. Vis tiek 40 metų universitete, ketvirtis amžiaus gimnazijoje, dar ne viską užmiršau, galėčiau šį tą pasakyti. Bet panašu, kad arba jie visi viską žino patys, bet kažkodėl niekas negerėja, arba jie tiesiog bijo, vengia manęs. Gal mano vardas dabar kažkokia dėmė? Tada labai keista – jei Aukščiausiasis Teismas žmogų išteisina, gal neturėtų vilktis šleifas, atvirkščiai – kažkas turėtų sakyti: štai žmogus, kuris perėjo pragarą, tai gal jis dabar turi tam tikrų vertingų idėjų švietimui?
– 2014-aisiais, išeidamas iš KTU gimnazijos, teigėte, kad „švietimo sistema pūva iš vidaus, o tai, kas vyksta aukščiausioje švietimo vadovybėje, yra siaubinga. Ministrai keičiasi vienas po kito, pati ministerija – bala ir pelkė“. Nuo 2016-ųjų ministerijai vadovauja Jurgita Petrauskienė. Ar situacija bent kiek keičiasi į gera?
– Anekdotas: manęs neįleidžia ne tik pas ministrę, bet ir užeiti ministerijoje iki ministrės sekretorės. Elektroniniu paštu susitarti dėl susitikimo su ministre nėra jokių šansų. Palaukit, gal nors galima mane išklausyti, ką aš norėčiau pasakyti, ir tiesiai šviesiai pasakyti: ne, mums tai nepriimtina, mes turim savų idėjų, kur kas geresnių? Tada aš bent žinosiu, kad buvau pasakęs ministrei Jurgitai Petrauskienei, ir ji [jų] nerealizavo, galbūt realizavo kur kas geresnes savo, bet bent galėjot pasidomėti.
Buvusio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus laikais gavau premiją už projektą „Šviesioji Lietuva“, o ten buvo gairės iki 2030-ųjų. Iš to, kas buvo tame projekte, niekas dar nepadaryta. Tai gal galima imtis ir padaryti?
– Turėjome ne vieną švietimo ir mokslo ministrą, ar bent kuriam nors jų vadovaujant matėte kokį nors proveržį švietimo srityje? Kaip įvertintumėte jų darbą?
– Deja, ne. Ministrui Remigijui Motuzui padėjau ant stalo 111 psl. vadovo atestacijos nuostatus ir paklausiau, ar juos skaitė, ar ne. Ministras Darius Kuolys galėjo būti tas, kuris kažką į priekį galėjo matyti. Ministras Algirdas Monkevičius galbūt galėjo šį bei tą [nuveikti], bet kad proveržio kokio būtų, kad būtų kažkas iš esmės pakeista švietime, aš nematau. Kita vertus, nelabai įsivaizduoju, ar ministras daro, bet jam pasipriešina, ir jis negali realizuoti pats savo asmeninių idėjų, ar ministras neturi jokių asmeninių idėjų ir todėl daro tai, ką visas kolektyvas, kuris ten nuo akmens amžiaus, o kai kurie tikrai nuo komjaunimo laikų tebesėdi ministerijoje, tada ko eiti į tą ministro postą, jei tu nei savo idėjų turi, nei gali realizuoti geras kitų idėjas?
– Kodėl taip yra? Ar šioje ministerijoje atsiduria netinkami žmonės, neturintys kompetencijų, ar kokios yra nesėkmių priežastys? Kodėl Lietuvai nesiseka turėti vieningos, tinkamos švietimo krypties?
Švietime negalime nieko staiga pagerinti, bet, laimė, negalima staiga ir visai ko nors sužlugdyti.
– Pirma, švietimo ministerijoje verslo interesas ministrauti yra nedidelis. Audronė Pitrėnienė sugebėjo šį bei tą susikurti, bet mes matėm, kas iš to išėjo. Todėl į švietimo ir mokslo ministrus turbūt ne taip daug besiveržiančių, kad ten eitų. Antra – švietime negalime nieko staiga pagerinti, bet, laimė, negalima staiga ir visai ko nors sužlugdyti. Tai atėjęs į ministeriją žmogus gali manyti, kad turi 3–4 metus, po to niekas nepamatys, kad koks nors lūžis, viskas subyrėjo. Ir lygiai taip pat aš nersiuosi iš kailio, dirbsiu iš visų jėgų, po 3–4 metų niekas nematys, kad viskas radikaliai pasikeitė. Bet aš kaip tik ir bandau švietimo vadams įteikti mintis, kad keli žingsniai, kurie bent aiškiai parodytų, ko mes norime iš švietimo, kaip mes norime, kad būtų jis, ir visą laiką pabrėžiu – nereikia švietimui daugiau pinigų, visuomenė tą turi žinoti, reikia tuos, kurie dabar skiriami, tinkamai panaudoti. Jei tai pavyktų realizuoti, tai ir žmonės lengviau atsikvėptų, kurie nesusiję su švietimu, sakytų: matot – negriebia iš biudžeto pinigų, o ėmė ir susitvarkė [iš esamų]. Bet aš abejoju, ar tai pavyks [padaryti].
– Kokie tie kiti žingsniai galėtų būti? Ką jūs švietimo sistemoje darytumėte kitaip? Nuo ko pradėti ir kokių konkrečių žingsnių reikėtų imtis?
– Būdamas stažuotėje Danijoje sužinojau, kad mokytojas, baigęs edukologijos studijas, gali dėstyti ką nori. Mano gimnazijoje KTU docentams fizikams neleido būti mokytojais, tik per penkerius metus aš gavau tą leidimą. Dabar ir ministerija pradėjo šnekėti, kaip savo idėją pateikia, kad mokytojai galės kelis dalykus mokyti, bet tai aišku buvo prieš 30 metų. Buvo aišku, bet tokį mažą žingsnį žengti nesugebėjo.
Antra – mes visi žinome, kad mokytojų yra per daug, kita vertus, gerų mokytojų trūksta. Tai imkim ir sutvarkykim bent šį barą. Padarom taip, kad mokytojų būtų mažai, bet gerų. Plačiai neaiškinsiu, bet įsivaizduoju, kaip tai padaryti – yra mokytojų, kurie turėtų išeiti ten, kur jiems ir reikėtų išeiti – į atsargą, kitą darbą; yra mokytojų, kurie turėtų gauti normalų krūvį ir teisingą atlyginimą. Bet mokyklų tinklo pertvarka yra stumdoma nuo vienų prie kitų – tai savivaldybė atsakinga, tai ministerija atsakinga, tai niekas neatsakingas. Galų gale, imkim ir išsiaiškinkim, kas 100 proc. atsako už mokyklų tinklo pertvarką? Tas pats yra ir su universitetais. Pažiūrėkime – universitetai skelbiasi autonomiją, ministerija šneka, bet niekas jos neklauso, Seimas šneka, bet ne tai, ką šneka universitetai. Taip tos trys institucijos niekada nesutars.
Situacija atrodo išties prasta – yra didžiulis nesusikalbėjimas ir neaiškumas. Ką tokiame kontekste galvoti mokytojams, kaip tuomet atrodo mokytojo darbas? Jie turi ir mokyti, ir galvoti, kaip mokyti, nes su kita valdžia gali viskas pasikeisti, o mokytojas juk ruošia tą mokinį nuo septynerių iki 18–19 metų.
– Tai yra dar vienas baras, kurį reikia nedelsiant sutvarkyti. Pirma – reikia išnaikinti visas prielipas prie švietimo ir mokslo ministerijos, visokie UPC, Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra. Iki ko mes nusiritome? Užtenka mokytoją tampyti į visas puses – arba jis yra mokytojas, arba jo nėra. Jei jis yra mokytojas, lenkitės jam žemai, sveikinkitės kiekvieną rytą ir atstokite. Jei jis nėra mokytojas, jis neturi būti mokykloje, jo nereikia vairuoti.
– Antra, mokykloje reikia panaikinti visus tuos biurokratinius elementus: jokių vidaus auditų, išorės auditų, įsivertinimų ir jokių raštų rašymų. Mokytojas moko, ir viskas. Be to, jis moko taip, kaip jis moko mokyti ir nereguliuokite smulkmeniškai, ką jis turi daryti. Dar vienas dalykas – ideologinis. Dabar aš turiu dėstyti tuos lietuvių autorius, kurie kažkieno sugalvoti, kad yra geri, o gal aš noriu tuos, kurie mano akimis yra geri? Vieną kartą reikia atvirai viską pasakyti – turime palikti mokyklą ramybėje, turime visuotinai apibrėžti, ko mes norime iš tos mokyklos ir pasakyti: mokytojai, mes jumis pasitikim, jūs mokote, mokysite dešimtis dvidešimt metų, bet padarykite taip, kad mūsų naujoji karta būtų orūs, garbingi, teisingi, protingi ir išsilavinę žmonės. Tada ir mokytojauti norėtų kur kas daugiau žmonių. Kodėl nestojama į edukologijos studijas? Nes tave tikrins, pas tave vaikščios į pamoką, turėsi būti artistas, kuris suvaidins pamoką. Tai – visiškas idiotizmas. Prisimenu, kaip mes vieni kitus tikrindavome Matematikos katedroje.
Mane bent kelis kartus tikrino ir paskutinis tikrinimas buvo toks, kai tada dar docentas Pekarskas atėjo. Skaitau rusų kalba paskaitą gana sudėtinga tema – Stokso formulę, – ir aš pasakiau citatą iš Marko Tveno: Aleksandras Makedonietis mirė, Julijus Cezaris mirė, ir aš nekaip jaučiuosi, nes Pekarskas atėjo. Galbūt tai padėjo, kad nuo to laiko niekas manęs nebetikrino. Buvo gėda – patys save kolegos tikrina, katedros posėdyje aptarinėja, tai – kažkas amoralaus. Lygiai taip pat su mokytojais – jei kažkas eina į jo pamoką, vadinasi, juo nepasitiki ir pamoka virsta spektakliu, mokytojas jaudinasi, stengiasi prisiminti, ko jį mokė, kokia turi būti pradžia, dėstymas, pabaiga, ko turi paklausti. Spjauti į visa tai! Pamoka turi būti nenuspėjama, pamoka turi būti kitokia ir jokių taisyklių, kurios buvo surašytos prie caro, niekas to negali pasakyti. Yra Z karta, reikia taip pradėti, kad jie iš karto įsijungtų ir išlaikyti jų dėmesį 45 minutes ir kas ten A. Volano gatvėje sėdėdamas ima ir reguliuoja, kad reikia taip ir ne kitaip? Jie reguliuoja todėl, kad kai kurie mokytojai ir yra tokie – duok instrukciją, jie tiksliai ją vykdys, ir jam nerūpės rezultatai.
– Dar pacituosiu jus: „Nenoriu guostis, tačiau pastebiu, kad per savo darbo metus negavau jokio apdovanojimo už tai, kad vadovauju geriausiai Lietuvos gimnazijai. Kodėl? Nes neturiu draugų ten, kur juos dalija. Niekada neturėjau ir tuo labai didžiuojuosi. Niekada nenusilenkiau ir nenusilenksiu. Geriau mirti stovint negu gyventi klūpint.“ Jei nebuvote įvertintas net ir jūs, ką galvoti apie eilinius mokytojus, kurie ilgus metus atidavė save šiam sunkiam darbui? Kodėl mokytojai yra negerbiami, žeminami ir niekinami?
– Nelabai žinau, kas mane galėtų apdovanoti. Apdovanojimas – tai, ką gauni iš to, ką padarei. Giriuosi, kad kai išėjau iš gimnazijos, mane išleido taip, kaip neišleidžia prezidentų, kaip neišleidžia ministrų, ir tai yra didžiausias apdovanojimas. O kad vadina amžiaus direktoriumi yra apskritai garbė. Bet jei žmogus dirba, kad jį apdovanotų – jis yra nieko vertas.
Žinote, aš dabar negaliu klausyti, kai kalba, jog 10 proc. padidins medikams algas. Siaubas – didink dvigubai ir viskas! Kitu atveju žmonės eis į privačias klinikas, neužtvenksite to dovanų srauto, kuris eina geriems medikams. Bet toks yra valstybės požiūris – medikų ir mokytojų yra daug, tam reikia atriekti didelę biudžeto riekę. Tačiau aš kartoju, kad mokytojams nereikia daugiau pinigų, reikia teisingai paskirstyti ir pagerbti mokytojus, leisti jiems oriai gyventi. Reikia grąžinti mokytojo prestižą. Antroji priežastis, kodėl nuvertinami, – kokia nauda iš to mokytojo? Koks verslininkas negali sukurti verslo schemos, jis negali iš to uždirbti. Tai toks trumparegiškas požiūris, nes verslininkas turi savo vaikų, mokytojas moko jo vaikus. Neišeis taip – jis negali, mokykla yra didelė, mokytojų daug ir tavo vaikams oazės nesudarys. Tai reikia pasirūpinti, kad visa mokykla būtų šviesulys, švietimo centras visiems vaikams. Pagaliau tie verslininkai, turčiai įsivaizduoja, kad mano vaiką išmokys kažkaip ir priims į universitetą. Žmogau, bet tu pagalvok, tavo vaikas visą gyvenimą turės gyventi su tais, kurie nemokyti. Tu sutinki, kad tavo sūnus tuoksis su panele, kuri nieko nebaigė, nieko nemoka ir niekada nenorėjo mokytis?
– Siūloma prokurorams algas kelti 500–900 eurų per mėnesį, tuo metu dėstytojų ir mokytojų atlyginimai yra apverktini. Kiek turėtų uždirbti mokytojas ir dėstytojas, kad jis neemigruotų, šita profesija būtų prestižinė?
– Ypač mano prokuroras turėtų pasikelti atlyginimą, nes jis labai teisingai viską darė... Vis stebiuosi – kas nors kada nors to prokuroro paklaus: jei mane išteisino, tai tu esi žioplys ir nusikaltėlis? Galbūt tave teisti reikėtų? Bet čia – kita istorija.
Sunku atsakyti į klausimą, kiek mokytojas turėtų gauti, nes viskas nuolat keičiasi. Anksčiau sakydavau, kad 1000 eurų į rankas, bet jei staiga pakyla kainos, tas tūkstantis vėl netenka vertės. Reikia visai kitaip klausti – „Lietuvos geležinkelių“ vadas gauna tam tikrą atlyginimą, jis turi 7 galvas, mokytojas turi vieną galvą. Tai bent septintąją dalį turėtų gauti. Čia sarkazmas. Valstybės tarnautojai gauna gerokai daugiau už mokytoją. Kodėl? Tai reikia sureguliuoti, tuomet atsiras pagarba, kai mokytojas bus tikrai aukščiau už vidutinius visus valstybėje apmokamus darbuotojus, o gydytojas irgi lygiai taip pat – kaip jis gali jaustis, jei pas jį ateina pacientas, kuris irgi dirba valstybės tarnyboje ir dvigubai, trigubai daugiau už jį gauna? Nesuprantu, kaip negėda šitiems vyriausybės ir Seimo nariams eiti pas gydytoją, žinant, kas jis vargšas atlyginimo prasme. Sudegčiau iš gėdos.
– Nepatenkinti ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, sakantys, kad padėtis yra katastrofiška. Nors kitais metais žadama kilstelėti atlyginimus dėstytojams, dalis akademinės bendruomenės tvirtina, kad planuojamas algų didinimas tragiškos aukštojo mokslo situacijos iš esmės nepakeis. Kai kurie politikai ragina mokslininkus pokyčių reikalauti ne tik iš valdžios, bet ir iš universitetų vadovybių. Ką jūs galvojate apie situaciją aukštosiose mokyklose?
– Pradėkime nuo šaknų – vos tik atėjo nepriklausomybė, universitetų skaičius pradėjo eksponentiškai didėti. Visus 25 metus gimnazijoje sakiau: mes neturime būti didžiausi – mes turime būti geriausi. Universitetai padarė automatiškai atsidarančias duris, kad kuo daugiau studentų, kuo daugiau krepšelių, apie kokybę – užmirškime. Aišku, kad atlyginimus dėstytojams reikia kelti.
Aš lengvai sutvarkyčiau aukštąjį mokslą. Pirmas dalykas – koks ateina, toks išeina, nieko per tuos 4–5 metus neišmokysi, kuris buvo nemokytas 12 metų mokykloje. Užtenka priimti ir apsimesti, kad jei stoja, ir gerai. Ne, negerai, visame pasaulyje Harvardas, Oksfordas, Prinstonas, Jeilis nepriima „aš noriu ir studijuosiu“: ne nestudijuosi. Pirmiausia reikia sutvarkyti, kad universitetai pradėtų mažėti. Reikia, kad barjeras įeiti į universitetą būtų didžiulis. Tada universitetas sumažėja, dėstytojų sumažėja, lieka geriausi, jų atlyginimai kyla mažiausiai dvigubai, palyginti su dabartiniu, tada viskas stojasi į savo vietas. Kai dirbau universitete, man sakydavo: jei jį išmesi, jis eis plėšikauti. Maždaug aš turiu laikyti žmogų, kad jis tiesiog būtų universitete. Yra daugybė kitų būdų eiti per gyvenimą.
Universitetų skaičių reikėtų mažinti, taip pat reikėtų mažinti studentų skaičių universitetuose, dėstytojų skaičių universitetuose, bet už tai akcentuoti biochemiją, biofiziką, lazerius, informatiką – tai, kas mus dabar garsina Europoje. Ten mesti visas pajėgas, kad būtume žvaigždės, galėtume sakyti, kad ruošiame tokius specialistus, kurių nori visa Europa. Žinoma, ir Lietuva.
– Kaip jūs manote, ką ir prie ko jungti, kalbant apie universitetus?
Neatsakysiu į šį klausimą – jei būčiau ten, kur viskas mano rankose, tada ir pasakyčiau.
– Išrinktų mane Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku, pasakyčiau. Neatsakysiu į šį klausimą – jei būčiau ten, kur viskas mano rankose, tada ir pasakyčiau.
– Savo programoje LVŽS žadėjo sukurti valstybės poreikiu grindžiamą švietimo finansavimo sistemą ir atsisakyti aukštojo mokslo krepšelių. Esą krepšelių sistema niveliuoja interesą rūpintis aukštojo mokslo kokybe, krepšeliai naikina pagrindinius aukštojo mokslo tikslus. Ką manote apie krepšelių sistemą ir reikalingumą?
– Dabar visi už tai pjauna G.Steponavičių. Man nepatinka žodis „krepšeliai“. Nesu įsigilinęs, kaip jis yra padėtas, kaip suformuojamas. Žinau tiek, kad kuo daugiau studentų – tuo daugiau pinigų gauna universitetas. Šitą reikia baigti, universitetas ne taip turi būti finansuojamas, kad jam reikėtų stengtis gauti kuo daugiau studentų, universitetas turi būti finansuojamas taip, kad jis kuo geresnę produkciją išleistų, man visai nerūpi, koks dydis. Negalima finansavimo sieti su studentų skaičiumi, nes tada pro visus plyšius bus braunamasi, kad būtų daugiau. Antra – reikia padidinti kontrolę: ką jūs išleidžiate, kokios kokybės tie specialistai, kur jie nueina, kokį darbą gauna, ir pan. Tada iš karto paaiškėtų, kad universitetas negali mokyti to, kuris net neįveiks bakalauro darbo.
– Kaip šitame kontekste jūs vertinate buvusio KTU rektoriaus Petro Baršausko atvejį? Ką tai rodo apie mūsų švietimo sistemą? Ką galvoti studentams, kai net rektorius apkaltinamas plagijavimu?
– P.Baršauskas yra tik indikatorius. Reikia atsakyti į klausimą: ar niekas nematė to 20–30 metų, visi tie, kurie su juo dirbo? Kurie dalyvavo disertacijos gynime? Jūs pamatysite – neatims iš jo laipsnio, todėl kad panaikindami turėtų pripažinti, kad visi tie, kurie patvirtino, buvo akli ir kurti.
– Kaip jūs manote, kur mes nueisime, kaip viskas klostysis toliau? Ar dar tikite, kad gali būti kitaip? Galbūt vėl lauksime naujos valdžios, naujų gelbėtojų?
– Su šita ministerija man aišku. Iš jos nieko nesitikiu. Padariau kelis žingsnius, įsitikinau. Jei taip elgiatės – tikrai nieko iš jūsų nesitikiu. Tačiau apie švietimą galvoju optimistiškai, žolė ir pro asfaltą prasikala, neišvengiamai ateina naujoji karta, kuri pradeda matyti kitaip. Žingsnis po žingsnio mes ateisime ir į Europą, suomius pralenksime. Tiesiog truputį gaila tų, kurie šiuo metu turi pasirinkti, kur mokytis ir studijuoti. Bet ateityje tikrai viskas turi susitvarkyti, todėl kad neišvengiamai žmonija eina pirmyn. Norėtųsi greičiau, norėtųsi dabar atviromis akim žiūrėti į tai, kas yra, ir daryti, kad būtų kitaip.
Vieną kartą reikia panaikinti naivų žmonių tikėjimą, kad jie gali išsirinkti gerą valdžią. Kruvinasis sekmadienis Rusijoje buvo, kai ėjo valstiečiai iš Sibiro pas carą tikėdami, kad gali būti geras caras. Čia mes kartojame istoriją – negalima išsirinkti, „partijos“ sukūrė tokią sistemą, kaip ir kiekviena valdžia sukuria – ne, jūs mūsų neįveiksite, galite balsuoti arba ne, mes būsime ten. Nekviečiu kelti naujos revoliucijos, bet reikia suprasti, kad tai naivus tikėjimas. Žmonės, piliečiai turi patys reguliuoti tuos išrinktuosius, nes be reguliacijos jie nusigers, paleistuvaus. Reikia prisiminti, kad valdžia visada pasirūpina savimi, visuomene nepasirūpins. Tiesiog reikia stiprinti pilietinę visuomenę, atverti akis.
