– Kodėl nutarėte tapti mokytoju?
– Dar universitete besimokydamas fizikos pagalvojau, kad reikėtų praplėsti savo galimybes, išbandyti save kitose srityse. Labai netikėtai, prieš metus, teko pavaduoti vieną mokytoją, išėjusią vaiko priežiūros atostogų. Nusprendžiau priimti šį iššūkį, pažiūrėti, kaip man pavyks, ar tai mano vieta.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte atėjęs dirbti į mokyklą?
– Pirmiausia, tai įsiliejimas į mokyklą ir tos mokyklos tvarkos išmanymas. Žmonėms, kurie dirba mokykloje, mokytojams, viskas atrodo natūralu. Man, kaip naujam žmogui, buvo tokių dalykų, kurie neatrodė labai natūralūs. Šiek tiek užtrukau, kol perpratau kai kuriuos techninius dalykus, kad ir, pavyzdžiui, kaip naudotis dienynu, tam tikromis funkcijomis.
Daug rimtesnis iššūkis buvo pats darbas su mokiniais, gebėjimas atrasti kontaktą, ryšį su jais. Dalykas, kurio tikrai mažai mokė universitete, – tai, kad reikia atrasti asmeninį kontaktą su mokiniais. Jiems tada lengviau mokytis, jie lengviau įsitraukia į ugdymosi procesą.
Man buvo ganėtinai nemažas iššūkis atrasti kontaktą su mokiniais, suprasti, ko jie nori, kaip jie norėtų dirbti ir t.t.
– O ar pavyko tą kontaktą, ryšį atrasti?
– Su kai kuriais labai greitai pavyko, su kitais ir per metus nepavyko. Kiekvienas mokinys yra asmenybė, toks pat žmogus, kaip ir aš. Su vienais sekasi sutarti geriau, su kitais prasčiau, kaip ir kasdieniame gyvenime.
– Ar sunku suvaldyti klasę? Kokiais būdais tai daryti geriausia?
– Mokau 15–16 metų moksleivius, tai yra devintokai bei dešimtokai. Suvaldyti sudėtinga, bet kažkokių šabloniškų būdų „iš vadovėlio“ nežinau ir nenaudoju. Tiesiog yra tam tikrų užduočių skyrimas, kurias jie galėtų spręsti arba savarankiškai, arba pasitardami su kitais.
Savo klasėje aš palaikau laisvą dvasią. Nesistengiu, kad visas 45 minutes mano pamokoje moksleiviai sėdėtų tyliai ir klausytų tik to, ką aš pasakoju ar tik žiūrėtų, ką sprendžiu ant lentos.
Stengiuosi, kad mes diskutuotume. Noriu palaikyti gyvybę klasėje, kad mokiniai būtų įsitraukę į pamoką, komentuotų sprendžiamus uždavinius. Klasės suvaldymo metodo neturiu, yra tik paprastas bendravimas su mokiniais. Situacijų būna visokių, bet tuomet kiekvieną atvejį reikia spręsti individualiai.
– Mokyklose netrūksta patyrusių, daug metų dirbančių mokytojų. Kaip sekasi bendrauti su jais?
– Bent jau toje mokykloje, kurioje aš dirbu, bendrauti sekasi tikrai puikiai. Iš tikro, man labai greitai ir lengvai pavyko įsilieti į mokytojų bendruomenę. Atskirties tikrai nesijaučia, ganėtinai palankiai ir atvirai į mane žiūri, mes diskutuojame, bendraujame kaip lygūs su lygiais.
– Vis dar yra nemažai mąstančių, kad pedagogikos studijas renkasi tie, kuriems nesisekė mokykloje. Kaip vertini tokias kalbas?
– Net nenorėčiau galvoti, kad čia yra kiek nors tiesos. Tarp mokinių pedagogika nėra populiarus mokslas. Aš ir pats niekada negalvojau, kad būsiu mokytoju. Manau, kad buvimą mokytoju tam tikra prasme galima laikyti pašaukimu, kurį arba tu atrandi kažkada, arba ne. Tikrai nesakyčiau, kad tie, kuriems nesiseka, tampa mokytojais, bet turbūt visokių yra.
– O ar jau atradote pašaukimą?
– Baigėsi mano pirmieji mokslo metai. Ar tas pašaukimas yra, ar ne, dar sunku pasakyti. Bet galiu pasakyti, kad man tikrai įdomu, tikrai nesigailiu, kad taip praleidau metus. Man tikrai patiko dirbti su vaikais ir ketinu toliau tęsti pedagogo karjerą.
Ar yra tas pašaukimas, ar ne, turbūt geriausiai pasakyti gali patys mokiniai, kurie mato mokytojo darbą ir gali pasakyti, ar tai mokytojas, kuris yra autoritetas, ir su kuriuo gera dirbti, ar ne.
– Mokytojo profesija tikrai nėra tokia, kurią jaunuoliai skubėtų rinktis. Kaip manote, kodėl?
– Jauni žmonės, tarp jų ir aš, yra ganėtinai dinamiški. Norisi kaitos, veiksmo, pokyčių, nesinori rutinos, pastovaus gyvenimo. Ką mokiniai mato mokytojo darbe – tai daug rutinos, kasdien nuo 8 val. pamokos, tą patį dalyką mokai metai iš metų. Susidaro tas rutinos įspūdis. Sakyčiau, kad čia ir yra problema, jog mokytojo profesija atrodo statiška.
– Seimas priėmė sprendimą nuo šio rugsėjo bendrojo ugdymo mokyklose įvesti mokytojų etatinį darbo apmokėjimą. Kaip vertinate šią naujovę?
– Sudėtinga vertinti, nes kaip tik tuo metu, kai priėmė tą įstatymą, mes visi išėjome atostogų. Manau, kad toks modelis yra į naudą mokykloms, kuriose mažai mokinių, kad išlaikytų mokytojų kolektyvą.
Manau, kad gal ir gerai. Skiriami papildomi finansai mokytojų atlyginimams, naudojau sukurtą skaičiuoklę, tai mano, kaip jauno mokytojo, atlyginimas lyg ir kyla.
Aišku, tai priklausys nuo direktoriaus ir pačios mokyklos, kaip ten pasiskirstys krūviai, laikas, skiriamas pasiruošimui. Vienareikšmiškai sunku vertinti, labai daug kas priklausys nuo to, kaip mokyklose bus sutarta tas kitas krūvio dalis, be kontaktinio darbo, paskirstyti ir apmokėti.
– Kalbant apie atlyginimą, ar jo užtenka pragyvenimui?
– Atlyginimas mažas, bet aš šiuo metu dar studijuoju magistrantūrą, tad tas turimas krūvis man padeda užsitikrinti tam tikrą bazę pinigų, bet kažko įspūdingo nėra. Mokyklose atlyginimai svyruoja nuo 500 eurų. Pragyventi iš mažiausio atlyginimo nelabai galima, kai vien buto nuomos kaina Vilniuje yra 300 eurų.
– Ministerija taip pat prabilo apie naujovę, tai yra „pedagoginę stažuotę“, kai tik pradėjusiam dirbti mokytojui vienerius metus, kaip mentorius, padeda labiau patyręs kolega. Ką manote apie tai?
– Be abejonės to reikia, bet svarbu ir apie įgyvendinimą pagalvoti. Juk gali būti maža mokykla, kuri sau gali leisti tik vieną, tarkime, fizikos mokytoją. Man pasisekė, kad, kai pradėjau dirbti, iš karto įdarbino du fizikus, mane ir kolegę, profesorę iš Edukologijos universiteto.
Jos patirtis mano buvo labai naudinga, padėjo augti, suteikė praktinės patirties. Taip pat vertinu palaikymą ir pagalbą, kurią gavau iš mokyklos administracijos. To tikrai reikia, nes atėjus į mokyklą daug kas yra ne taip, kaip tu įsivaizduoji ir tikrai reikia to palaikymo.
– Kokių lūkesčių turėjote ateidamas į mokyklą? Ar jie išsipildė?
– Neišsipildė turėti lūkesčiai, bet manau, kad tai yra natūralu. Atėjęs iš universiteto aš kiek kitaip įsivaizdavau mokyklą. Maniau, kad aplinka bus laisvesnė, įsivaizdavau, kad bendrausiu su mokiniais kaip dėstytojai su studentais, kur nereikia jokių ypatingų kontrolės priemonių, kur visi tiesiog iš savęs yra motyvuoti kažką pasiekti.
Mokykloje to nėra ir tai mane turbūt labiausiai nuvylė, bet aš priimu tą faktą, kad ne visi yra iš prigimties sudominti tam tikrais dalykais. Prisiimu sau pareigą ir atsakomybę sudominti juos aplink esančiu pasauliu: tuo kas vyksta žemėje ir už jos ribų, kaip veikia elektra, šviesa ir t.t.
Ką reiškia būti mokytoju? Apie tai – iš pirmų lūpų. LRT.lt publikuoja interviu ciklą, kuriame tiek jauni mokytojai, tiek patyrę pedagogikos vilkai papasakos, kodėl pasirinko šį kelią ir kodėl būti mokytoju yra taip svarbu.
