Žalioji pamoka – su pušies ripkomis ir genio bei voverės sudorotais kankorėžiais
Renginio seminaro dalyvius pasitikęs Čepkelių gamtinio valstybinio rezervato geografas Gintautas Kibirkštis jiems vedė paskaitą „Visada žalia pušis“, kurią įprastai išklauso pradinių klasių moksleiviai. Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate iš viso vedamos 4 žaliosios pamokos: „Visada žalia pušis“, „Genys“, „Pelkė“, „Upės ir šaltiniai“.
Pirmiausia vaikų paprašoma nupiešti pušies sėklą su „snapeliu“ ir diskutuojama, kodėl ji tokios formos? Kodėl kankorėžis būna užsidaręs, o atneštas į kambarį – atsiveria? Nes kambario šiluma jam – ženklas, kad metas išbarstyti savo sėklas. O ar žinojote, kad kankorėžis ant pušies auga ir bręsta net trejus metus?
G.Kibirkštis vaikams per mikroskopą rodo pušies sėklą smėlyje. Jo teigimu, stambios smėlio granulės pradinukams padaro netgi didesnį įspūdį, nei išdidinta pušies sėkla.
O štai patį pamokos vedėją nustebina vaikų atsakymai į klausimą : „Kas čia?“, rodant kankorėžį. Vaikai iš skirtingų Lietuvos regionų jį vadina tai „šiška“, tai „bužuku“ (dzūkiškai), „gurgučiu“, „skuja“, „kūgiu“, „spurgu“ ir dar gausybe skirtingų pavadinimų.
Šioje pamokoje dideliame ekrane vaikams rodoma, kaip atrodo vienerių, dvejų, penkerių metų amžiaus pušis. Jaunuolynuose pušies metus galima nustatyti pagal šakų vainikų skaičių, o subrendusio medžio – tik pagal jo rieves. Čia pat duodama medžio nuopjova, kad akyliausieji suskaičiuotų jo metus. Pušys Čepkelių pelkėje būna ženkliai mažesnės, nes auga labai lėtai. Pavyzdžiui, 150-ies metų amžiaus pušį (tiesa, pasataraisiais metais nudžiūvusią), Čepkelių pelkėje galima apimti viena ranka.
G.Kibirkštis taip pat mokiniams parodo, kaip atrodo genio ir voverės išgliaudytas kankorėžis. Kuo jie skiriasi? Genys kankorėžį įtvirtina medžio kamiene, į iškaltą skylutę, ir tuomet jį gliaudo. Voverė – tiesiog sutaršo į mažus gabaliukus. Gamtos mokykloje gausu medžio kamieno dalių su genio kalvėmis – skylutėmis kankorėžiams. Galima pačiam pamėginti į jas sudėti ir ištraukti kankorėžius.
Mokytojams padeda specialūs nacionalinių ir regioninių parkų leidiniai
Geniai kasmet išsikala po naują uoksą ir jame gyvena. Buvusiuose genio uoksuose su džiaugsmu apsigyvena kukučiai ar kiti paukščiai. Smagu, kad visiškai šalia gamtos mokyklos inkile gyvena genys, o vieną iš šalia augančių pušų jis yra suvarpęs būtent tokiomis skylėmis kankorėžiams. Apžiūrėję ją vaikai paprašomi nuspalvinti genį popieriaus lape raudona ir juoda spalvomis – pagal tikruosius šio paukščio plunksnų raštus.
Dzūkijos nacionaliniame parke taip pat galima susipažinti su drevine bitininkyste. Toks medaus gavimo būdas egzistavo nuo akmens amžiaus iki XIX amžiaus, entuziastai po šiai dienai įrengia dreves bitėms ir kopia į aukštą medį kopinėti medaus.
Mokytojai idėjų Jaunųjų miško bičiulių užsiėmimams gali semtis ir iš neseniai išleistų vadovų po regioninius ir nacionalinius parkus – jų iš viso išleista 28, ir kiekvieno leidinio pabaigoje – kelios žaliosios pamokos, įvairios gamtos pažinimo užduotys, skirtos atlikti konkrečioje vietoje, pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke esančioje Meškos Šiknos pelkėje.
Senovės dzūkai čia įstengdavo ir karves ganyti
Trumpame žygyje po Čepkelių pelkę mokytojus lydėjo ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas Almantas Kulbis. Jis patarė mokytojams į žygius pasiimti kelias gamtos pažinimo knygas, kad būtų galima pamėginti tiksliai atpažinti rūšį.
Čepkeliai pasitiko neįprastai sausi. Dzūkijoje rugsėjį vietiniams leidžiama pelkėje uogauti ir grybauti, todėl matyti numinti takeliai į artimiausią pušynėlį ir tolimesnes salas.
Šiuo metu ant pelkės galima vaikščioti – neprasmegsi. Atsistojus ant jos išsiskiria šiek tiek vandens, tačiau po kojomis – trys metrai durpių, lengvai atlaikančių žmogaus svorį. Vis tik už kelių kilometrų prasideda žemapelkė ir ten vaikščioti jau reikia atsargiau. Kita vertus, tai daryti galima tik vietiniams ir tik kartą per metus.
Pakeliui apžiūrėtas kadagys, žygeiviai aiškinosi, kaip skiriasi moteriško ir vyriško kadagio forma. A.Kulbis paaiškino, kad kadagio uogos Lietuvoje vadinamos uogakankorėžiais, nes kadagys – ne krūmas, o pušūnas.
G.Kibirkštis pasidalino istorijomis iš senovės vietinių gyvenimo: dzūkai karves atgindavo į pelkę, nors jos žolynai – skurdūs, tačiau nieko geriau aplinkiniuose smėlynuose taip pat negalėjai surasti. Taip pasiganę karvės teduodavo 3-4 litrus pieno.
„Dabartinė karvė nesuprastų, ko tu iš jos nori, čia atvedęs. O senovėje karvės susirinkdavo ir ūmėdes, kitus grybus“, – pasakojo G.Kibirkštis.
Pelkės pakraščiuose apžiūrėtas gegužlinis – Lietuvos samana-milžinė, užaugantis iki pusės metro aukščio. Ir vis dėlto šis augalas priskiriamas samanoms. Pelkėje dažniausiai taip pat auga gailiai, kiminai ir švyliai.
Kartais gamtą reikia paliesti, pauostyti ir pajausti
Čepkelių pelkės pakraščiuose auga tikra sengirė, nes šioje vietoje nei per karą, nei po jo nė viena valdžia nesiryžo kirsti medžių. Čia augančios pušys yra apie 150-180 metų amžiaus. Renginio dalyviai nepraleido progos įsiamžinti prie tokio amžiaus medžių.
„Kad miškas būtų vadinamas segire, turi praeiti dvi medžių kartos. Sengirėje susidaro tam tikra rūšių įvairovė, praturtėja biologinė įvairovė. Lietuvoje mes vis dar ginčijamės, turime sengirių, ar ne“, – sakė A.Kulbis.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Viešųjų ryšių specialistė Diana Rakauskaitė sakė, kad šis renginys skirtas mokytojams pasitobulinti, sužinoti, kaip edukuoti moksleivius gamtoje, kaip pažinti mišką ir jo medžius, čia vykstančius procesus.
„Reikia kartais pamiršti išmanųjį telefoną ir ranka paliesti tą samaną, ją pauostyti, pačiupinėti augalo struktūrą. Jei mes nepažįstame gamtos, mes jos bijome. Dirbame nacionaliniame saugomų teritorijų centre, Vilniuje, ir pastebime skirtumus tarp kaimo ir miesto vaikų. Miesto moksleiviai kartais neskiria medžio lapų... Vėliau, užaugę jie jaučia priešpriešą gamtai“, – sako D.Rakauskaitė.
Ji pridūrė, kad šiame renginyje taip pat siekiama apžvelgti, kas buvo nuveikta per šiuos 2018-uosius metus, ir paraginti mokytojus ir tęsti „Jaunųjų miško bičiulių“ veiklą.
‚Pavasarį vyksta mums svarbus „Miško draugo“ konkursas – jo metu sudedame visus Jaunųjų miško bičiulių būrelio metų darbus: kiek inkilų iškėlė, kiek medžių pasodino, kokias dar iniciatyvas įvykdė miške? Aktyviausių būrelių vaikai važiuoja į nemokamas vasaros stovyklas nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, apsistoja gamtos mokyklose“, – sako D.Rakauskaitė.
Taip pat kasmet vyksta „Jaunųjų miško bičiulių“ konkursas (YPEF – Young people in European Forests). Šiemet visos Europos miško bičiulių konkursas vyko Lietuvoje.
Pastaraisiais metais Janųjų miško bičiulių veiklų koordinavimas iš urėdijų perduotas Saugomų teritorijų tarnybai.
