Buteliukai, mėgintuvėliai, stiklinaitės – tai praeities chemijos atributai, be kurių neapsieisi, nors šiandien mokykla gali pasigirti gamtos mokslų laboratorija, kurioje tokia įranga, kokią turi pasauliniai moksliniai institutai: mobili trauka, automatinės mikropipetės, magnetinės maišyklės, centrifugos, pH matuokliai su sensoriais, vakuuminio filtravimo įranga.
Gamtos mokslų laboratorijoje integruota ir biotechnologijų laboratorija.
Medžiagų ir priemonių visiškai pakanka ne tik eksperimentams pagal ugdymo programą atlikti.
„Mūsų galimybės tokios, kad biotechnologijų modulį pasirinkę mokiniai kartu su manimi ir biologijos mokytoja metodininke Jūrate Vailioniene atlieka net genų modifikavimo eksperimentą, įvairius tyrimus su DNR. Gimnazija dirba kryptingai, siekia užsibrėžtų tikslų, rūpinasi mokinių išmokslinimu, jų dalykinių ir bendrųjų kompetencijų ugdymu ir t.t. Aišku, mokytojams reikia nuolat tobulėti, gerinti tiek pedagogines, tiek dalykines kompetencijas “, – pasakoja J.Liutkienė.
Mokiniui – studentų užduotys
J.Liutkienės pastebėjimu, pastaraisiais metais gamtos mokslai išgyvena pakilimą. Ji pati gali išvardyti bent kelias priežastis, kodėl verta mokytis chemijos.
Mūsų galimybės tokios plačios, kad biotechnologijų modulį pasirinkę mokiniai kartu su manimi ir biologijos mokytoja metodininke Jūrate Vailioniene atlieka net genų modifikavimo eksperimentą, įvairius tyrimus su DNR.
„Nori pažinti šalia esančias medžiagas, vykstančius reiškinius ir būti tyrėju – mokykis chemijos.
Esi menininkas – gali pažinti mikropasaulį: prieš tave atsivers molekulių ir formulių grožis, spalvų ir atspalvių kaita, todėl – mokykis chemijos.
Nori būti atsakingu vartotoju, sveikai gyventi ir tausoti aplinką – mokykis chemijos. Negali gyventi be informacinių technologijų – mokykis chemijos. Domina šiuolaikinės biotechnologijos – mokykis chemijos.
Mokykis chemijos – ir tavo gyvenimas bus spalvingas, turtingas, įdomus”, – užtikrina ne vieną tarptautinių olimpiadų prizininką išugdžiusi pedagogė.
J.Liutkienė atskleidžia savo asmeninę silpnybę: tai – neformalus darbas su chemija besidominčiais vaikais.
„Ši veikla labai patinka, nors nėra lengva, nes vaikų interesai skirtingi. Vieni domisi eksperimentiniais tyrimais, kiti nori nagrinėti skirtingo lygmens teorinius klausimus. Tenka derinti veiklas, daug papildomai ruoštis. Gabiems vaikams rengiame net universitetų lygmens užduotis: jie be galo imlūs ir besidomintys, todėl greitai tobulėja ir tampa mokytojų pagalbininkais – galime net iš jų pasimokyti“, – aiškina chemikė.
Pažinimas per eksperimentą
Vaizduotė ir loginis mąstymas – šis savybių kokteilis padeda pažinti mikropasaulį. Kaip pamilti chemiją, jei esi sutvertas humanitariniams ar socialiniams mokslas? Jei matematika, fizika ir chemija tau kelia alergiją?
Visos juslės turi būti pasitelktos, kad mokiniai patys išbandytų, patirtų, pačiupinėtų.
„Mokytojas privalo taip organizuoti pamoką, kad kiekvienas joje galėtų dirbti savo tempu, kad mokytojo interesai sutaptų su mokinių interesais“, – šypsosi moteris.
Ji įsitikinusi, kad labai daug priklauso nuo mokytojo. Eksperimentas – štai kuo J.Liutkienė bando sudominti klasę.
„Šį mokslą galima pažinti tik per eksperimentą, per žmogaus pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytėjimą. Visos juslės turi būti pasitelktos, kad mokiniai patys išbandytų, patirtų, pačiupinėtų“, – pasakoja J.Liutkienė.
Todėl meniškos natūros mokiniams, tarkime, linkusiems į dailę, ji siūlo patiems pasigaminti dažus – gamtinius ar sintetinius: „Taip vaikas mokosi chemijos, bet kartu realizuoja savo gebėjimus.“
Chemijos pamokos padeda formuoti vaikų socialines ir asmenines kompetencijas, pavyzdžiui, gebėjimą skaityti maisto produktų etiketes, supratimą, kad sintetines priemones nesunku pakeisti ekologiškomis: indų ploviklį – soda, druska ar garstyčiomis.
Pedagogė pažymi, kad chemijos žinios reikalingos ne tik chemijos laboratorijoje ar įmonėje, bet ir medicinoje, farmacijoje, maisto technologijų moksluose, kriminalistikoje, netgi restauracijoje. O jei tapsi bioinformatiku, išmanančiu chemiją, būsi pats geidžiamiausias specialistas.
Dirbant išvien – viskas įveikiama
Chemija – sunkus mokslas. Kartais vaikai nesupranta, ko bijo labiau: mokytojo ar paties dalyko. Todėl J.Liutkienė ir mėgsta neformalų ugdymą, leidžiantį ir mokiniams, ir mokytojui išsiveržti iš pamokos rėmo ir atsiskleisti naujomis spalvomis.
Kartais vaikai ateina bijodami, kad bus labai sudėtinga, bet dirbant su mokytoju viskas pasirodo įveikiama. Svarbu ne kiekvieną chemiku padaryti, bet išmokyti vaiką mokytis.
„Atsiranda tvarus dvasinis ryšys, draugystė. Galbūt vaikas dalyko nesuprato, bet mokytojo jau nebijo, todėl drąsiau klaus, aiškinsis. Kartais vaikai ateina bijodami, kad bus labai sudėtinga, bet dirbant su mokytoju viskas pasirodo įveikiama. Svarbu ne kiekvieną chemiku padaryti, bet išmokyti vaiką mokytis“, – užtikrina J.Liutkienė.
Alytuje prasidėjo ne vieno dabar pasaulyje garsaus mokslininko kelias. Tuo metu, kai apie modernią laboratoriją buvo galima nebent svajoti, trijų miesto mokyklų chemijos mokytojos surėmė pečius ir sudarė chemija besidomintiems vaikams galimybę lankyti būrelius trijose švietimo įstaigose.
„Vaikai pasiraitojo rankoves ir triskart per savaitę eidavo į neformalius užsiėmimus. Iš to srauto išaugo ne tik daug chemijos mokslo daktarų, puikių gydytojų, biotechnologų, bet ir informatikų, fizikų, kitų puikių specialistų“ – vardija J.Liutkienė.
Karjera – šalia vaikų
Alytiškiai, dabar didžiulėje pramonės kompanijoje BASF SE Vokietijoje laboratorijai vadovaujantis chemijos mokslų daktaras Vaidotas Navickas ir Vilniaus universiteto lektorius Ramūnas Skaudžius, liepos 6-ąją sukvietė bendraminčius ir pasiūlė įsteigti Alytaus chemikų klubą.
„Vyrams pavyko suburti nemažą pulką iniciatyvių jaunų žmonių. Susirinkę įvairių kartų ir mokyklų auklėtiniai, kažkada aktyvūs chemijos olimpiadų dalyviai, ne tik dalijosi prisiminimais, pasakojo apie savo pasiekimus, bet ir kalbėjosi apie tai, kokios pagalbos reikia Alytaus jaunųjų chemikų bendruomenei.
Diskutuota ir apie mokytojų kvalifikacijos kėlimą, olimpiadinio judėjimo stiprinimą bei mokinių, besidominčių chemija, vasaros stovyklos steigimą. Planų yra. Gal pavyks ir gardžius vaisius skinti?“, – viliasi J.Liutkienė.
J.Liutkienė nesikuklina: „Galėjau daryti karjerą, dirbti ministerijoje, rašyti knygas, vadovėlius – tikrai sugebėčiau. Tačiau juk reikia, kad kas nors būtų ir šalia vaiko.“
