– Pone Gaižuti, kaip manote, kodėl labiausiai užkliuvo jūsų universitetas?
– Nežinau, kodėl mūsų universitetas užkliuvo. Mano manymu, jo rezultatai yra labai neblogi – tiek studijų, tiek mokslinėje ir projektinėje veikloje. Žinoma, tokiomis konkurencingomis sąlygomis kiekvienas universitetas siekia būti geresnis, o kriterijų, kaip tobulėti, vis daugėja. Mes esame profilinis universitetas, nieko daugiau, išskyrus pedagogų, neruošiame. Yra įvesta testų sistema – visi, kas stoja į Edukologijos universitetą, turi laikyti motyvacijos testą. Tai nėra lengva, jis nėra paprastas dalykas. Iš kasmet mums numatytų tų vadinamųjų krepšelių pasiimame apie 70 proc. Jei skiria mažiau lėšų – mažiau priimam ir studentų.
– Ministre, suprantu, kad jūs išskyrėte du universitetus dėl to, kad Jūsų netenkina tų universitetų studijų kokybė?
O kodėl užkliuvo Edukologijos universitetas? Manau, kad jis mūsų švietimo sistemoje yra pats svarbiausias, nes tie, kuriuos jie ruošia, mokys mūsų vaikus ir anūkus.
– Ne visai taip. Iš tikrųjų po konservatorių ir liberalų tokios aktyvios valandos Seime, kur aš pasakojau visokius dalykus, kurių jie klausė, galbūt kai ką pasakiau ne visai taip, kaip yra iš tikrųjų. Po to buvau susitikęs ir rektoriumi Gaižučiu. Ketvirtadienį išplatinsime bendrą pranešimą spaudai, nes numatomi ne esminiai pakeitimai.
– Tai jau dabar sakote, kad gerai dirba?
– Ne. Ne, vis tiek aš sakau, kad jie turi problemų. O kodėl užkliuvo Edukologijos universitetas? Manau, kad jis mūsų švietimo sistemoje yra pats svarbiausias, nes tie, kuriuos jie ruošia, mokys mūsų vaikus ir anūkus. Taigi palikti mokytojų ruošimą be dėmesio – tiesiog negalime.
– Ministre, suprantu, kad jūs kardą pakėlėte, bet gavęs nuo premjero per kuprą, kad tokiomis kalbomis pasikarščiavote, garą nuleidote ir pradėjote kalbėti labai nuosaikiai?
– Aš visą laiką kalbu nuosaikiai ir, kaip pastebėjote, nedarau jokių staigių judesių. Ir anksčiau sakiau tiek LEU, tiek ŠU, kad savo rankomis universitetų neuždarinėsiu. Bet, manau, turime reikalauti, kad jie dirbtų taip, kaip reikia, kad gerintų kokybę, kad persitvarkytų.
– Pone Dargi, vienas dalykas turbūt akivaizdus – universitetų, kaip ir bet kokių kitų organizacijų, konsolidavimas leidžia efektyviau naudoti pinigus, leidžia samdyti brangesnius specialistus, mokėti jiems didesnius atlyginimus ir pan. Buvo Lietuvoje idėja vietoj 13 universitetų sukurti 3. Ar tai būtų protingas sprendimas?
– Nesinori ginčytis dėl skaičiaus – ne tai – svarbiausia. Jūs paminėjote labai svarbų dalyką – optimizavimas ir kaštų perskirstymas jau dabar svarbus Lietuvai. Žmonių nuolatos šalyje mažėja, taigi natūralu – „traukiasi“ ir universitetai. Situacija kaimyninėse šalyse iš tiesų yra labai panaši. Švedijoje buvo atliktos studijos, kurios parodė, kad pas juos, kaip ir Lietuvoje, studentai daugiausiai renkasi humanitarinių, socialinių mokslų sritis. Tuomet švedai pradėjo domėtis, kodėl tokia situacija. Jie problemų pradėjo ieškote ne universitetuose, o mokyklose – kas moko tuos, kurie paskui ateina į universitetus. Pasirodo, kad Švedijoje dirbti mokytojais ateina žmonės, kurie patys mokykloje buvo prasčiausi mokiniai. Taigi norint keisti situaciją Lietuvoje, ar bent mąstyti apie jos ateitį, reikia atsigręžti į mokytojus – į jų profesijos prestižą, atlyginimą, motyvaciją ir atsidavimą darbui, kurį jis dirba. Tuomet ir vaikai tiek į mokyklą, tiek į universitetus ateis kūrybingesni, veržlesni, platesnio mąstymo. Mums reikia radikaliai keisti švietimo sistemą nuo mokyklos.
Norint keisti situaciją Lietuvoje, ar bent mąstyti apie jos ateitį, reikia atsigręžti į mokytojus – į jų profesijos prestižą, atlyginimą, motyvaciją ir atsidavimą darbui, kurį jis dirba.
– Ministre, iš jūsų pasisakymų trečiadienį Seime suprantu, kad jūs nieko kardinaliai keisti nesiruošiate?
– Ne, aš turėjau omenyje universitetų jungimą per prievartą. Ši problema yra platesnio konteksto. Lietuvoje turime mokymo sistemą, kaip aš ją vadinu stulpu, kai turime tiek pat studentų universitetuose, tiek pat kolegijose ir profesinėse mokyklose. Tuo metu tose šalyse, kurių ekonomika gerai išsivysčiusi, auga sparčiai ir pragyvenimo lygis yra aukštas, universitetuose studentų yra mažai, šiek tiek daugiau kolegijose ir daugiausiai mokosi profesinėse mokyklose. Žinoma, negalime sakyti, kad profesinis mokymas Lietuvoje labai aukšto lygio, bet mokyklos daro pažangą.
A. Gaižutis: norėčiau papildyti poną Dargį, kad išties pirmiausiai reikia motyvuoti mokytojus. Šiandien mokytojo profesija nėra prestižinė, ji nėra gerbiama, retas jaunuolis nori būti mokytoju. O turėtų būti kitaip. Juk mokykla yra visuomenės pagrindas. Kai vaikai matys, kad mokytojo specialybė yra gerbiama, vertinama, tinkamai apmokama ir motyvuojanti, vis geresni moksleiviai norės tapti mokytojais. Tuomet ir pedagogus ruošiančių universitetų lygis augs.
– Pone Dargi, kalbant apie Šiaulių universitetą, jus įtikina argumentas, kad jis turi likti vien dėl to, kad yra regione?
Mes galime turėti universitetus ne tik Vilniuje ir Kaune. Kituose miestuose taip pat. Tik galbūt jie orientuotųsi į tam tikrą sritį
– Tai yra argumentas iš tikrųjų. Miestui tai yra svarbu. Mes negalime palikti tik proletarinius miestus ar vien valstiečių miestus. Reikia stengtis, kad visi augtų ir visuomenė būtų kuo įvairesnė. Bet kita didelė problema – strateginis planavimas. Mūsų planas stipriai šlubuoja. Juk statistika, kiek vaikų mokyklose ar stojančiųjų bus dabar, aiški buvo jau prieš 10 metų. Lygiai taip pat yra aišku, kiek vaikų ateis į mokyklas 2020 metais. Tai valstybė turi planuoti – kiek reikės mokytojų, kiek bus galima skirti jų finansavimui, kokias studijų kryptis turi rinktis universitetai, atsižvelgdami į rinkos prognozes.
A. Pavalkis: planavimo problema – ne tik Lietuvoje. Tai iš esmės yra daugelio buvusių sovietinių valstybių problema. Daugelyje išsivysčiusių šalių aukštosios mokyklos veikia pirmiausiai ne konkurencijos, o specializacijos sąlygomis. Gerai, mes galime turėti universitetus ne tik Vilniuje ir Kaune. Kituose miestuose taip pat. Tik galbūt reikėtų, kad, pavyzdžiui, Klaipėda ruoštų puikius socialinius darbuotojus, logopedus ir pan. Specializuotųsi tik toje srityje. Dabar, pvz., Kauno technologijų universitete yra dėstomi muzikos dalykai. Technologijos universitetas moko muzikos. Na, tai absurdas... Gal ir Teatro ir muzikos akademija taip pat turėtų pradėti ruošti muzikos technologijų specialybę? Mes neturime nei žmonių, kurie tinkamai ruoštų šiuos specialistus, neturime ir žmonių, kurie norėtų mokytis šių dalykų.
