Apie tai, kas yra kritinis mąstymas ir kaip jis padeda realiose gyvenimo situacijose, su kokiais įgūdžiais į universitetą ateina studentai ir kokius juos įgyja studijuodami, kalbamės su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju filosofu dr. Viliumi Bartninku, daktaro disertaciją apsigynusiu Kembridžo universitete.
Kas yra kritinis mąstymas?
Kritinis mąstymas yra pamatinis gebėjimas nagrinėti informaciją. Atrodytų, kad visi žmonės visais laikais jį turėjo. Tačiau kritinis mąstymas turi savo išradėją, tai – senovės graikų filosofas Sokratas. Jis pastebėjo, kad žmonės nėra linkę tikrinti informacijos, jeigu ją pateikia žmogus, kuris pristato save kaip ekspertą arba autoritetą. Sokratas pradėjo tikrinti autoritetų skleidžiamas mintis: kelti gilius klausimus, tikrinti prielaidas, reikalauti įrodymų, aiškintis, kaip autoritetas suvokia įvairias sąvokas. Taip jis pamatydavo, ar pašnekovų informacija yra aiški ir argumentuota.
Dažniausiai atlikus tokias procedūras paaiškėdavo, kad kalbinami žmonės nėra jokie ekspertai – jie turi mažai žinių ir tiesiog perpasakoja kitų žmonių nuomones. Kitaip tariant, jų informacija yra nepatikima. Kaip ir Sokratas, mes kritinį mąstymą naudojame siekdami suprasti informaciją ir objektyviai ją įvertinti. Todėl tokiam mąstymui reikia kruopštumo ir tikslumo.
Kaip kritinis mąstymas padeda realiose gyvenimo situacijose?
Kai dirbame darbus, naudojamės dviem įrankiais. Pirmasis yra „kietieji“ įgūdžiai, mūsų specializuotos žinios, kurias įgijome studijuodami universitete, kaupdami patirtį darbe. Antrasis yra „minkštieji“ įgūdžiai. Tai visos likusios mūsų kompetencijos, nuo kurių priklauso darbo sėkmė: gebėjimas dirbti komandoje, komunikaciniai gebėjimai, laiko valdymas, streso valdymas, disciplinuotumas, prisitaikymas prie pokyčių, motyvacija, kūrybingumas ir daugybė kitų įgūdžių. Kritinis mąstymas yra vienas esminių „minkštųjų“ įgūdžių.
Sėkmingiau mokosi tie nauji studentai, kurie mokykloje ankė sporto, meno būrelius, jaunųjų mokslininkų akademijas, dalyvavo pilietiškumo projektuose.
Anksčiau atrodė, jog žmogui pakanka būti profesionalu, turėti gerą išsilavinimą ir žinių, kad jam sektųsi. Toks mąstymas yra praeitis. Dabar matome, kad „kietieji“ įgūdžiai yra neveiksmingi be „minkštųjų“. Kaip įmanoma būti geru žurnalistu, verslo konsultantu ar duomenų analitiku, jei dirbant nėra naudojamas kritinis mąstymas? Arba kaip apskritai įmanoma dirbti kokį nors darbą, jei konfliktuoji su kolektyvu, nemoki planuoti savo laiko?
Tačiau „minkštieji“ įgūdžiai yra svarbūs ne tik darbo procese, bet ir keičiant darbą. Tradicinis darbo keitimas nėra didelis iššūkis: žmogus turi kokią nors specialybę ir pereina į to paties ar panašaus pobūdžio darbą konkurentų įmonėje. Bet jeigu nori save išmėginti įvairiose srityse, veikiausiai bus taip, kad jis neturės visų reikalingų specializuotų žinių.
Tuomet jo sėkmė kitame darbe priklausys nuo „minkštųjų“ įgūdžių: nuo sugebėjimo adaptuotis naujoje aplinkoje, greitai mokytis, kritiškai atsirinkti reikalingus dalykus, išlaikyti psichologinę pusiausvyrą. Kitaip tariant, „minkštieji“ įgūdžiai leidžia žmogui persikvalifikuoti, kas yra itin aktualu jaunesniajai kartai žmonių, kurių mobilumas darbo rinkoje yra labai didelis. Net trečdalis Y kartos atstovų, matydami geresnes galimybes, yra linkę pakeisti darbą per pirmuosius 12 darbo mėnesių.
Kiek „minkštųjų“ įgūdžių turi tik įstoję studentai?
Mokykla vis dar važiuoja ant „kietųjų“ įgūdžių bėgių. Pamokų modelis yra toks, kad vaikai turi išgirsti, įsisavinti žinias ir jas atkartoti situacijose, kurios nereikalauja kūrybingo ar adaptyvaus mąstymo. Ir čia aš nekalbu vien apie matematinių formulių išmokimą ir uždavinių sprendimą. Net literatūros pamokose reikia mokytis autoriaus kūrybos bruožų ir tada juos taikyti skaitant kokį nors eilėraštį ar prozos veikalą.
Išties sėkmingiau mokosi tie nauji studentai, kurie mokykloje siekė daugiau nei atkartojimo standarto. Kalbu apie tuos, kurie lankė sporto, meno būrelius, jaunųjų mokslininkų akademijas, dalyvavo pilietiškumo projektuose ar jaunimo politinėse organizacijose. Jie visai kitaip suvokia darbą komandoje, lyderystę, nuomonių apsikeitimą, viešąjį kalbėjimą, jų kitoks smalsumo, pasitikėjimo savimi, iniciatyvumo lygis.
Kaip „minkštieji“ įgūdžiai ugdomi studijų metu?
Čia reikia neapsigauti – nė vienas „minkštasis“ įgūdis neatsiranda savaime studijuojant kokią nors specialybę. Galima sėkmingai klausytis paskaitų ciklo ir išeiti po pusmečio tokiu pačiu žmogumi, tik su daugiau žinių. Skirtingos disciplinos ir programos skirtingai suvokia pareigą lavinti šiuos įgūdžius. Paprastai tarpdisciplininės programos, t. y. jungiančios skirtingas sritis, pvz., psichologiją ir ekonomiką, politiką ir istoriją, filologiją ir filosofiją, turi didesnių šansų išugdyti tokius įgūdžius. Kodėl? Nes jungčių paieškos jau savaime skatina kūrybiškumą, atvirumą naujoms idėjoms, bandymus adaptuotis.
Aš pats dėstau būsimiems politologams kursą apie politines teorijas. Atrodytų, toks abstraktus mokslas negali niekaip prisidėti prie „minkštųjų“ įgūdžių ugdymo. Tačiau mano tikslas – seminarus naudoti kritiniam mąstymui lavinti. Mes imame sudėtingus tekstus, kurie kelia dar sudėtingesnius klausimus, ir per labai ribotą laiką bandome juos perprasti. Kiekvienas taip namie išsibando savo intelektines ribas: kiek jam pavyksta atpažinti pagrindinius teiginius, analizuoti argumentus, atrasti klaidas, įvertinti, ar įrodymai veda prie išvadų. Tada tą patį procesą kartojame per susitikimus: tikriname, kiek pavyko suprasti, bandome atpažinti, kokios mūsų pačių prielaidos ar nepastabumas trukdė įsigilinti.
Žmonija neišrado geresnio būdo lavinti kritinį mąstymą kaip tik diskusija apie tekstus, kurie kelia pamatinius klausimus ir siūlo netikėtas idėjas.
Diskusija padeda išryškinti, ar mums patiems, dirbant su tekstais, pavyko pritaikyti Sokrato naudotą autoritetų patikrinimo metodą – kritiškai vertinti. Jei ne, tuomet judame prie paskaitų. Net čia matau erdvės kritiniam mąstymui lavinti. Juk paskaitą galima panaudoti kaip progą parodyti, kaip kiti autoriai kvestionavo ką tik seminare aptartas idėjas, argumentus. Tada tampa lengviau suprasti, kaip galima kūrybiškiau, netikėčiau ir kritiškiau galvoti apie būsimų seminarų tekstus.
Kas sunkiausia ugdant kritinį mąstymą?
Galbūt studentams sunkiausia yra tai, kad universitetuose reikia daug dirbti su tekstais ir jie yra sudėtingesni nei mokykloje, o jaunimo susidomėjimas skaitymu yra nuslopintas.
Tačiau žmonija neišrado geresnio būdo lavinti kritinį mąstymą kaip tik diskusija apie tekstus, kurie kelia pamatinius klausimus ir siūlo netikėtas idėjas, požiūrį į politiką, meną ar istoriją.