Mokykla turi prisitaikyti prie vaiko poreikių, o ne atvirkščiai
„NordEd“ konferencijos pranešėja iš Suomijos Nacionalinės švietimo agentūros dr. Katri Kuukka pabrėžė, kad į įtraukųjį ugdymą reikia žiūrėti kaip į vertybę ir vertinti jį kaip tam tikrą visuomenės brandos rodiklį. „Įtrauktis yra vertybė. Tai nėra eksperimentas, kurį pabandę, vėliau galime lengvai pamiršti. Tai nėra ir būdas sutaupyti kaštus, o jei mokykloje ne viskas gerai sekasi, įtraukusis ugdymas neturėtų tapti visų problemų atpirkimo ožiu. Visi turime vadovautis vieningu požiūriu: vaikas pagalbą turi gauti ten, kur jis mokosi, o ne atvirkščiai – ieškoti specialiųjų mokyklų, kur ji galėtų jam būti suteikta“, – teigė ekspertė.
Pasak jos, Suomijoje taip pat kyla diskusijų, ar įtraukusis ugdymas iš tikrųjų veikia, tačiau nuosekliai taikoma įvairių lygių pagalbos mokiniui sistema duoda rezultatų ir leido atsisakyti dalies stigmų, siejamų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.
Danijos vertinimo instituto vyriausioji konsultantė Chantal Maria Pohl Nielsen pastebėjo, kad nors apie įtraukųjį ugdymą kalbama jau ne vieną dešimtmetį, iki šiol sunku išvengti stereotipų, skirstymo į „juos“ ir „mus“. „Šie vaikai yra mūsų visuomenės dalis, o įtraukusis ugdymas naudingas visiems. Tendencijos rodo, kad tokių mokinių daugės, o kur dar mokiniai, esantys „pilkojoje zonoje“, kuriems papildomos pagalbos gali prireikti laikinai, tam tikru sunkesniu laikotarpiu, ar su atskirais mokomaisiais dalykais? Galimybės pritaikyti mokymą pagal individualius mokinio poreikius ir jiems suteikia daugiau galimybių pasiekti mokymosi sėkmę“, – įsitikinusi Danijos atstovė.
Pamokos Lietuvai
Suomija apie ilgalaikę įtraukiojo ugdymo strategiją pradėjo kalbėti jau 2007 m., o Danijoje sisteminių pokyčių integruojant specialųjį ir bendrąjį ugdymą imtasi 2012 m. Kalbėdama apie apie savo šalies patirtis ir pamokas, įgyvendinant įtraukiojo ugdymo principus, dr. K.Kuukka, akcentavo, kad pokyčius vertėtų įgyvendinti palaipsniui ir visi turi vienodai suprasti jų tikslą:
„Daug pokyčių vienu metu išvargina mokytojus ir jų susidomėjimas įtraukiuoju ugdymu sumažėja. Tačiau būtent nuo mokytojų profesionalumo ilguoju laikotarpiu priklausys visų pokyčių sėkmė – kai tėvai matys, kad su jų vaikais dirba profesionalai, o įtraukusis ugdymas veikia, bus lengviau rasti dialogą su jais, o pasitikėjimas švietimo sistema visuomenėje išaugs. Suprantu mokytojus, kurie skundžiasi specialistų trūkumu ar negauna pagalbos dirbant su SUP turinčiais vaikais, bet kviečiu juos ir labiau pasitikėti savimi, priimti tai kaip iššūkį, o gal net kaip dovaną, skirti laiko refleksijai, ieškoti galimybių tobulinti kompetencijas“.
Danijoje pasiteisino pasirinktas modelis, kai klasėje vienu metu su mokiniais dirba ir dalyko mokytojas, ir specialusis pedagogas. Vienas iš iššūkių, su kuriais susiduria tiek kaimynės Šiaurėje, tiek Lietuva – kaip parengti reikalingą švietimo pagalbos specialistų skaičių. Lietuvoje numatyta atnaujinti edukologijos studijų krypties programas įtraukiant ne mažesnį kaip 6 kreditų įtraukaus ugdymo organizavimo kursą, o Danijoje būsimiems mokytojams jau dabar privalomas specialiosios pedagogikos kursas.
„Dar viena pamoka, kurią išmokome Danijoje – kiekybiniai rodikliai neturėtų būti pagrindinis sėkmės kriterijus įgyvendinant įtraukujį ugdymą. 2012 m. pradėję planuoti pokyčius, buvome užsibrėžę, kad 2016 m. įtraukties rodiklis sieks 96 proc. Tačiau vėliau šio tikslo atsisakėme, nes supratome, kad įtraukusis ugdymas yra ilgalaikis procesas, kuriame daug svarbesnė priimamų sprendimų ir įgyvendinamų pokyčių kokybė. Nepamiršti to padės ir paprastas patarimas – į viską, ką darote, žiūrėkite iš vaiko perspektyvos: ar tai padės jam mokykloje jaustis geriau?“ – priminė Ch.M.Pohl Nielsen.