Renginys sulaukė didelio dėmesio – įvairiais aspektais įvertintas žmogaus noras skraidyti. „Ar gali žmogus savo gebėjimais, techniniais išradimais ir pastangomis prilygti sparnuočiams“, – susirinkusiųjų klausė diskusijos moderatorius, instruktorius, parašiutininkas-profesionalas Robertas Justas Rezgevičius.
Atsakymas žmonijai negailestingas. Jį pateikė Klaipėdos universiteto Jūrinių tyrimų centro jaunesnysis mokslo darbuotojas Julius Morkūnas: „Žmonės su pavydu žvelgia į jūrinius erelius, gandrus, albatrosus arba čiurlius, kurie gali nenutūpti ant žemės net 2–3 metus ir be paliovos sklandyti. Tačiau žmogui tokie gebėjimai bent jau kol kas tik svajonė“, – vertindamas žmonijos bandymus prilygti sparnuočiams akcentavo ornitologiją ir paukščių migraciją tyrinėjantis J. Morkūnas.
Renginyje ypač aktyviai savo mintimis ir pastebėjimais dalijosi ilgametis Kartenos sklandymo klubo vadovas, lėktuvų ir sklandytuvų pilotavimo instruktorius, skrydžių egzaminatorius, Klaipėdos universiteto Jūreivystės instituto, Jūrų technikos fakulteto doc. dr. Algimantas Skurdenis.
Jis kalbėjo apie sklendimo greitį, gerą ir taisyklingą kūno padėtį sklendžiant, sklandytuvus. Akademikas pabrėžė, kad žmogus – vis dėlto ne paukštis, ore taip ilgai neišsilaiko. Įgyvendinti siekio nenusileisti ant žemės neribotą laiką jam, bent jau kol kas, nepadeda net modernūs wingsuit kostiumai.
Kas verčia žmones rizikuoti ir šokti parašiutu? – į taip visiems rūpimą ir įdomų klausimą padėjo atsakyti KU Pedagogikos fakulteto, psichologijos katedros 4 kurso studentė Inesa Bucharkina. Ekstremalaus sporto mėgėjų psichologiniais aspektais besidominti mergina teigia, kad sklandymas ore sujungia tris dedamąsias: baimės slenkstį, adrenaliną ir jo poveikį bei motyvaciją. Visa tai kartu suteikia žmogui sparnus ir tada apie baimes jis nė nesusimąsto.