Šiais metais du Klaipėdos universiteto (KU) Jūros tyrimų instituto doktorantai tapo pirmaisiais apsigynusiais dvigubo laipsnio daktaro disertacijas ekologijos ir aplinkotyros mokslų srityje. Vienas jų – sėkmingai Lietuvoje prigijęs Italijos pilietis Tobia Politi.
Jo disertacijoje „Sąveika tarp dugno bestuburių, makrofitų ir mikroorganizmų ir jos vaidmuo eutrofinėse lagūnose“ (vad. prof. dr. Marco Bartoli, konsultantas dr. Mindaugas Žilius) analizuota ekosistemų įvairovė ir funkcionavimas dviejose sekliose eutrofininėse lagūnose – Kuršių mariose (Lietuva) ir Sacca di Goro (Italija). Doktoranto baigiamasis darbas įvertintas puikiai, įteiktas mokslinio daktaro diplomas su pagyrimu.
Su Tobia prieš pat jam išvykstant į ekspediciją Arktyje kalbamės ne tik apie pasirinkimą akademiniu keliu žengti būtent Lietuvoje, bet ir apie kartais romantizuotą mokslininko darbą. Kaip atrodo jo kasdienybė, kokių savybių reikia tyrėjams ir kokių galimybių rastume čia, Lietuvoje?
Nustebino ir orai, ir laboratorijos
Tobia bakalauro ir magistro studijas baigė Parmos universitete Italijoje – šis, kaip sako pašnekovas, yra pripažintas dėl gamtos ir aplinkos tyrimo mokslų. Visgi nusprendęs studijas tęsti, iš savo dėstytojo, prof. Marco Bartoli jis sulaukė netikėto pasiūlymo – doktorantūrai rinktis ne ką kita, o Klaipėdos universitetą.
„Net nesvarstęs antrą kartą, pasirašiau šiam nuotykiui!“ – šiandien prisimena T.Politi. Jau netrukus jam teko krautis lagaminus į Lietuvą, o čia laukė ir netikėtumų:
„Iš pradžių mane nustebino šaltis žiemą – Italijoje turime didelius kalnus, kuriuose justi –20-ies laipsnių temperatūra, tačiau ten įprastai vykstame galbūt maždaug savaitei, kai atostogaujame. O Lietuvoje pirmą kartą tokioje temperatūroje turėjau dirbti, studijuoti. Kartu tokia žiema yra labai graži, ta tikroji žiema.“
Maloniai italą nustebino ir ryžtingas lietuvių nusiteikimas dėl projektų vykdymo. Anot jo, lietuviai savo įsipareigojimų laikosi griežčiau, o dėl to kartais gali pasidžiaugti ir geresniais rezultatais.
„Klaipėdos universitete viskas vyksta pagal planą, kitaip nei Italijoje, kur gauti finansavimą mokslui yra kur kas sudėtingiau. Italijoje daug kas vyksta lėčiau – prie to prisideda didelė konkurencija, biurokratija ir pan. Lietuvoje, jeigu turi surengti susitikimą, žmonės iš tiesų į jį ateina. O Italijoje vėlavimas yra tapęs absoliučia norma. Apskritai, Klaipėdos universitetas, jo žmonės, čia esančios laboratorijos sukuria puikią aplinką mokslui ir tyrimams“, – mano T.Politi.
Iš tiesų bene svarbiausia tyrėjui buvo tai, kad jis pagaliau gavo galimybę užsiimti rimta laboratorine veikla, ko Italijoje padaryti nebūtų galėjęs. Jūros tyrimų institutas, kuriame Tobia darbuojasi iki šios dienos, yra įrengta naujausia mokslinė įranga, ypač praverčianti tyrėjams.
Mokslininkas net sako visų pirma jaudinęsis – juk tai, apie ką skaitė, pagaliau turėjo galimybę paliesti – tarkim, paimti į rankas pipetes, dirbti su chemikalais, kaip pats sako, „užsiimti tuo tikru mokslu“, tokiu, kokį matai filmuose. „Ši studijų dalis man labai patiko, tačiau daug dalykų turėjau mokytis nuo nulio, nes anksčiau laboratorijose neturėjau tokių galimybių“, – pripažįsta jis.
Ekspedicija į Arktį
Toliau Tobia laukia tik dar didesni nuotykiai – su mokslininku šnekučiuojamės prieš pat jam išvykstant į Arktį, kur grįžti jis planuoja ir kitą vasarą. Viso to priežastis – atsiradusi anksčiau netyrinėta ir kol kas pavadinimo neturinti lagūna, kuri matoma iš satelitinių nuotraukų.
„Anksčiau, prieš 70 metų, šios lagūnos čia nebuvo. Mūsų tikslas dabar ten nuvykti ir charakterizuoti lagūną nuo A iki Z. Ką tai reiškia? Ten vyksime su maža komanda, kurioje yra žmonių, atsakingų už mikroorganizmų tyrimus, vandens cheminius tyrimus (tarp jų ir aš), genetikų… Kartu bandysime apibūdinti čia atsiradusią sistemą, nes ji nauja, juk prieš tai čia buvo tik ledas“, – sako tyrėjas.
Anot jo, remiantis pasaulinėmis tendencijomis, tuo, kad ledynai tirpsta, tokių lagūnų laikui bėgant tik daugės: „Svarbu žinoti „time zero“, pačią pradžią tam, kad nustatytume, kaip lagūna kis laikui bėgant. Tai yra labai svarbūs tyrimai pasauliui, nes jie padeda paaiškinti tikrąją lagūnų ir vandens kūnų evoliuciją mūsų platumose (pavyzdžiui, Baltijos Jūroje ar Kuršių mariose). Norint pažinti biogeochemiją, hidrologiją ir batimetriją, turi būti ištirta ir bendroji arktinių marių charakteristika.“
Tyrinėti Arktį yra svarbu ir dėl to, kad ši keičiasi greičiau ir žymiai daugiau nei mūsų platumos, atskleidžia pašnekovas. Jis mano, kad per dvejus metus pokyčių Arktyje pamatysime vis daugiau.
Mokslininkai skambina pavojaus varpais
Būtent ši ekstremali aplinka, šaltis, baltieji lokiai T.Politi yra viena žaviausių darbo dalių. Savo kelionei jis turi įsidėti ne tik specialią įrangą matavimams, bet ir nepamiršti palapinių stovyklavietei, maisto ar to, kaip vakarais susišildyti. Bendras pasiruošimas ekspedicijai į Arktį trunka mėnesius, nes apsvarstyti reikia viską – planą B, atvejus, jei nutiktų kas neplanuoto.
„Turbūt būtų kiek nuobodoka visada sėdėti ten pat? Paskutinius 10 metų savo studijas, bakalaurą ir magistrą daugiausiai skyriau seklių vandenų sistemoms nagrinėti. Lagūnos, kurias tyrinėdavau anksčiau, buvo lengvai pasiekiamos – tarkim, sėsdavau į automobilį ir tiesiog iki jų nuvykdavau. Arktis – visai kita istorija. Jai reikia ilgai ruoštis, pergalvoti visas detales. Neslėpsiu – tai labai smagu, kelia jaudulį“, – sako jis.
Visgi darbui tokioje mokslo srityje reikia ir tam tikrų charakterio savybių. Štai pats Tobia kaip svarbiausias įvardija prisitaikymą prie aplinkos, lankstumą, atvirumą naujovėms.
„Dirbant tokioje mokslo srityje, turi šnekėti su daugybe žmonių kiekvieną dieną, o jų idėjos itin skiriasi. Yra tokių, kurie dirba visą parą, yra ir tų, kurie mėgsta detales arba atvirkščiai – daugiau orientuojasi į bendrą vaizdą. Su jais visais reikia susikalbėti.
Taip pat turi nusiteikti kelionėms, nes reikia pamatyti tiriamą aplinką, kitus tyrėjus, dirbti laboratorijose, pervežti mėginius į kitas laboratorijas ir pan. Tikrai turi būti lankstus tam, kad keliautum, o darbo laikas gali būti ir labai neapibrėžtas“, – teigia pašnekovas.
Tobia pripažįsta, kad mokslininkams veikiausiai reikėtų išmokti ir geriau komunikuoti savo žinią visuomenei. Šiandien turime kritinę situaciją dėl klimato kaitos, tuo metu mokslininkai skambina pavojaus varpais. Tačiau ar juos kas girdi?
„Dauguma tyrėjų smarkai nerimauja dėl to, kas vyksta, ypač dabar, kai išgyvename karščio rekordus. Kartu dar juntamas atstumas tarp tyrėjų ir tų, kurie turėtų juos išgirsti. Galbūt patys kalbame sudėtingais terminais, todėl mūsų niekas nesupranta. Turbūt reikėtų rasti paprastesnių būdų kalbėti, taip, kad būtų aišku visiems“, – mano tyrėjas.
Iš dalies ši situacija Tobia primena 2021-aisiais pasirodžiusį filmą „Don’t look up“ (liet. „Nežiūrėk į viršų“). „Šis filmas yra tai, kas šiandien ir vyksta. Mokslininkai sako: nenaudokite plastiko, nes jis vėliau atsiranda vandenynuose. Ir iš visuomenės pusės nieko nevyksta, kaip ir filme. Šis filmas apibūdina tai, kaip jaučiamės“, – liūdnoką realybę piešia pašnekovas.
Kartu jis primena, kad prie pokyčių prisidėti galime kiekvienas: „Yra pasakymas, kad lašas jūroje nieko nereiškia, bet jis yra reikšmingas. Žinoma, reikėtų valgyti mažiau mėsos, nenaudoti plastiko. Kiekvienas individualus veiksmas yra svarbus.
Vis dėlto klimato kaitą labiausiai veikia ne paprastų žmonių, o didelių įmonių veiksmai. Taip, mes galime nenaudoti plastikinių šaukštelių, bet jeigu didelės bendrovės išmeta didžiulius kiekius atliekų ar išleidžia daug anglies dioksido be griežtų reguliavimo priemonių, tai atrodo kaip palyginti mažas efektas. Bet kokiu atveju, turime prisidėti, kaip tik galime“, – sako T.Politi.
Planuose – akademinė karjera Klaipėdos universitete
Paklaustas, koks kelias mokslininko laukia toliau, T.Politi neslepia šiandien planuojantis likti Lietuvoje ir toliau dirbti Klaipėdos universitete.
„Čia yra didžiulių galimybių, kurių, manau, kitose vietose rasti negaliu. KU kasmet suklesti vis labiau. Neslėpsiu, KU noriu likti ir dėl profesoriaus Sergejaus Olenino. Jei ne jis, neturėčiau galimybės vykti į Arktį šią ir kitas vasaras“, – šypsosi tyrėjas.