Visgi Lietuvoje netrūksta socialinių iššūkių. „Esame tarp „lyderių“ Europos Sąjungoje pagal skurdo rizikos ir nelygybės mastus“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Socialinės politikos katedros docentė dr. Jekaterina Navickė.
Rinkimų į Europos Parlamentą rezultatams parodžius, kad stiprėja populistinės tendencijos, kurios, kaip žinia, tarpsta socialinių įtampų fone, mokslininkės teiraujamės, kaip Lietuva atrodo ES kontekste socialinės politikos atžvilgiu.
– Jūsų mokslinių interesų akiratyje – skurdo, socialinės atskirties ir nelygybės klausimai. Kaip vertintumėte šiuo požiūriu situaciją Lietuvoje, lyginant ją su Europos Sąjungos vidurkiu?
– Neseniai minėjome įstojimo į Europos Sąjungą 20-metį. Jei vertintume pagal santykinio skurdo rodiklį, kuris atspindi, ar žmonės gali leisti sau gyventi pagal visuomenei priimtinus gyvenimo standartus, per tuos du dešimtmečius situacija beveik nepasikeitė, nepagerėjo.
Progreso pavyko pasiekti tik kalbant apie vaikų skurdo riziką, kuri sumažėjo Lietuvoje įvedus universalias vaiko išmokas. Pagal skurdo rizikos lygį vis dar esame vieni prasčiausių Europos Sąjungoje šalia Bulgarijos ir Rumunijos, ir tos situacijos niekaip nepavyksta pagerinti. Pagrindinė priežastis – labai aukštas skurdas tarp senyvo, pensinio amžiaus žmonių. Nors pensijos auga, nepavyksta pasivyti kylančių algų.
Yra ir kitos grupės – bedarbiai, negalią turintys asmenys, kuriose taip pat yra labai aukštas skurdo lygis. Visgi šios grupės gali pretenduoti į įvairias socialines išmokas ir pagalbą. O štai viena iš apleistų sričių, kuriai socialinės apsaugos sistemoje skiriama labai mažai dėmesio, yra pagalba vienišiems tėvams, dažniausiai tai vienos vaikus auginančios mamos. Lietuvoje labai didelis skyrybų skaičius, tačiau papildomos paramos ir pagalbos sistemos praktiškai neturime. Tad kas antra moteris, viena auginanti vaikus, patiria skurdo riziką.
Visgi yra ir teigiamų poslinkių: kraštutinio materialinio nepritekliaus rodiklį Lietuvoje pavyko gerokai pagerinti – čia mes priartėjome prie Europos Sąjungos vidurkio.
– Kaip spręsti šias problemas?
– Čia svarbus vaidmuo tenka socialinei politikai, kuri gali tiesiogiai veikti skurdo situaciją. Tarp priemonių, nukreiptų į įvairias grupes ir prisidedančių prie skurdo problemų sprendimo, būtų šeimos politika, užimtumo politika, socialinės apsaugos, pensijų, įvairių kitų išmokų, pajamų politika.
Atskiras klausimas – socialinės politikos priemonių finansavimas. Lietuvoje finansavimo trūksta įvairioms sritims, bet socialinės apsaugos srityje trūkumas ypatingai ryškus. Mes jo skiriame apie 40 procentų mažiau, nei vidutiniškai Europos Sąjungos šalys skiria socialinei apsaugai.
Šiuo metu yra daug kalbama apie geopolitines grėsmes mūsų valstybei. Socialinis stabilumas, saugumas ir žmonių gerovė yra ne mažiau svarbūs visuomenės tvarumo, atsparumo įvairioms grėsmėms aspektai, nei kiti veiksniai. Gerai sutvarkyta socialinė politika padeda išvengti emigracijos bangų, skurdo, populistinių ar kraštutinių politinių idėjų iškilimo, nusivylimo valstybės institucijomis ir demokratija apskritai, didina solidarumo jausmą ir pasididžiavimą savo šalimi, norą gyventi ir dirbti Lietuvai.
– Apie visa tai kalbate ir studentams, dėstydama socialinės politikos dalykus VU Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo institute. Žinoma, jauni žmonės ateina studijuoti iš tos pačios socialinės terpės, kurioje esame mes visi, tačiau ar jiems įdomios šitos temos?
– Jauni žmonės ateina su labai skirtingais interesais, bet socialinė politika gal tuo ir yra patraukli, kad yra labai plati ir galima gilintis į tą sritį, kuri yra įdomiausia. Mūsų studentai labai mėgsta tokias sritis, kaip jaunimo, šeimos, būsto, užimtumo, migracijos, švietimo politika. Nauja sritis – ekosocialinė politika, susijusi su žaliąja transformacija ir ekologiniais bei socialiniais iššūkiais. Labai platus temų spektras.
Kita vertus, kaip rodo dabar paskelbtos ataskaitos, pavyzdžiui, Europos Sąjungos senėjimo ataskaita, jauni žmonės jau dabar turėtų pradėti domėtis pensijų, sveikatos apsaugos sistema. Pensijų arba sveikatos apsaugos politika yra tikrai aktualios, nes jauni žmonės, vos tik pradedantys savo karjerą, jau pradeda mokėti įmokas, kad ateityje gautų pensijas.
Kiekvienas jaunas žmogus kada nors pasens – mūsų visuomenė gyvena vis ilgiau, visuomenės sensta, tad šitie procesai yra įdomūs ir dalis studentų noriai renkasi nagrinėti ir šitas mūsų visuomenei labai aktualias problemas.
– Ne tik studentai, bet ir mokiniai gali prisidėti prie socialinės politikos formavimo. Galbūt ne kiekvienas susietų mokinių savivaldą, pilietiškumo ugdymą su empatija kitam, kas, matyt, ir yra socialinės politikos esmė. Tačiau mokinių pilietinis įsitraukimas, regis, gali nuvesti net iki didžiosios politikos?
– Mokinių savivalda, kaip ir kitos pilietiškumo apraiškos, įvairios socialinės praktikos mokyklose, veikia jų pilietinį ir politinį aktyvumą. Tai sukuria pagrindą jaunimo aktyviam įsitraukimui ir domėjimuisi mūsų visuomenės problemomis. Ir čia, sakyčiau, yra labai geras kelias į politiką – iš apačios, t. y., iš pradžių bandyti daryti poveikį savo, tarkime, mokyklos lygmenyje, savo bendruomenės lygmenyje, ir jau tuomet eiti į didžiąją politiką.
Tarp mūsų studentų yra tokių, kurie buvo aktyvūs mokyklos savivaldose, o vėliau atėjo į universitetą. Mes skatinam nuo pirmo kurso žmones užsiimti savanoriška veikla, dalyvauti jaunimo organizacijų veikloje, įsitraukti į įvairių partijų jaunimo skyrius ir kelti socialinės politikos klausimus. Tarp mūsų absolventų yra žmonių, kurie padarė labai ryškią politinę karjerą.
Tarp jų – savivaldybių vicemerai, buvęs ministro patarėjas. Visi jie yra tie, kurie nuo mokyklos suolo dalyvavo įvairiose organizacijose, veiklose, tad mokyklos savivalda yra labai svarbi. Aš pati, kai buvau moksleivė – mokiausi Klaipėdoje, dalyvavau mūsų mokyklos savivaldoje, vėliau – miesto moksleivių taryboje. Visa ši veikla nuo jaunų dienų ugdo įgūdžius, kurie vėliau yra labai svarbūs ir reikalingi ir pasitarnauja ir didžiojoje politikoje.
