Esu Kauno jėzuitų gimnazijos abiturientė. Žinodama, kad už kelių mėnesių turėsiu laikyti VBE, dėmesį skiriu ne priekaištams švietimo sistemai ar peticijų rašymui, o laikui, per kurį galiu pasiruošti egzaminams. Kai girdžiu apie būtinybę atšaukti VBE kalbant ne tik moksleivius, bet ir politikus, man apmaudu.
Susidaro įspūdis, kad moksleiviai tikisi idealaus rezultato, nenorėdami įdėti pastangų. Panašu, kad mokinių interesus atstovaujantys žmonės valdžioje net neįsivaizduoja, kiek laiko bei energijos gabūs mokiniai investuoja į pasiruošimą egzaminams. Dėl to ir siūloma atšaukti egzaminus, nė nepagalvojant apie padarinius.
Susidaro įspūdis, kad moksleiviai tikisi idealaus rezultato, nenorėdami įdėti pastangų.
Bendraudama su kitų mokyklų moksleiviais, pastebiu YPAČ didelį skirtumą ne tik tarp gaunamų užduočių, tačiau ir kontrolinių darbų bei vertinimo sistemų. Pavyzdžiui, vienose mokyklose per testus moksleiviai gauna identiškas užduotis toms, kurios jau buvo spręstos klasėje. Tuo tarpu kitose mokyklose skatinama ne išmokti mintinai, o pritaikyti žinias, todėl atitinkamai parengiamos ir užduotys.
Kas nutinka, jei mokykloje yra griežti vertinimo kriterijai ir iš mokinių reikalaujama dirbti? Akivaizdu – jiems bus sunkiau gauti aukštus pažymius nei tose mokymo įstaigose, kur pakanka poros atsakymų į elementarius klausimus.
Neretai tenka girdėti ir apie subjektyvaus vertinimo problemą mokyklose, kai mokiniai vertinami atsižvelgiant ne į gebėjimus, bet į kitus veiksnius (asmeninė mokytojo nuomonė, socialinis statusas, pažintys), ne visada susijusius su mokomuoju dalyku.
Ar teisinga yra lyginti pažymius, gautus nevienodomis sąlygomis? VBE pranašumas ir yra tas, kad moksleiviai sprendžia VIENODAS užduotis. Todėl VBE rezultatais pasitiki universitetai bei kolegijos, atsirinkdami studentus.
Ar teisinga yra lyginti pažymius, gautus nevienodomis sąlygomis?
Tiesa, kad norint gerai pasiruošti brandos egzaminams, krūvis tikrai YRA didelis. Tam, kad informacija būtų įsisavinta, reikia DARBO. Štai šioje vietoje ir atsiranda viena pagrindinių šios situacijos problemų - motyvacijos stoka.
Pavyzdžiui, pasiruošti matematikos VBE neužtenka tik paskaityti vadovėlį ir dešimt minučių spręsti matematinius uždavinius. Dėl to vienas iš dažniausiai girdimų argumentų dėl VBE panaikinimo yra stresas.
Tačiau nerimas dėl egzaminų, laiko stokos bei ateities pakišdavo koją ruošiantis brandos egzaminams ir anksčiau, ne pandemijos metu. Nors visi žino, kad egzaminams dera ruoštis ne paskutiniaisiais metais, dažnai tik dvyliktoje klasėje daugelis mokinių suvokia, kad egzaminai vis dėlto sudaryti ne tik iš paskutiniųjų metų kurso. Susidaro įspūdis, kad vienuolika metų, praleistų mokyklos suole, buvo išeikvoti veltui.
Susidaro įspūdis, kad vienuolika metų, praleistų mokyklos suole, buvo išeikvoti veltui.
Sutinku, kad nuotolinis mokymas apsunkina mokymosi procesą. Kai yra tiek daug iššūkių (namų aplinka, sunkumai susikaupiant, daug laiko, praleidžiamo prie kompiuterio suteikia fizinį diskomfortą), ne visada lengva atrasti motyvacijos. Tačiau ar tai yra tik švietimo sistemos problema? Apie spragas sistemoje (mokytojo ir mokinio ryšį, metodikos klausimus, informacijos pobūdį, žinių patikrinimo būdus) turi būti kalbama. Tačiau ar gerai tai daryti iki egzaminų likus vos keliems mėnesiams?
Vis dar nežinodami, kaip ir kam ruoštis, mokiniai jaučia dar didesnį stresą. Tai apsunkina ir mokymosi procesą. Ypač daug nerimo tiems, kurie VBE ruošėsi ilgą laiką, konsultavosi su papildomais mokytojais bei praleido ypač daug laiko prie užduočių sprendimo. Net ir pandemijos laikotarpiu nėra ypač sunku surasti reikiamą informaciją internete, prašyti specialistų pagalbos, klausti bei aiškintis uždavinius grupėse ar stebėti vaizdo pamokas bei seminarus, ieškant specifinės informacijos.
Ar tikrai Lietuvos moksleiviai gali lyginti savo žinias, motyvaciją bei darbą su Norvegijos, Belgijos ir Jungtinės karalystės mokiniais?
Ypač dažnai tenka girdėti palyginimą su užsienio ugdymo sistemomis, kito pobūdžio mokymusi bei stojamųjų egzaminų galimybėmis. Ar tikrai Lietuvos moksleiviai gali lyginti savo žinias, motyvaciją bei darbą su Norvegijos, Belgijos ir Jungtinės karalystės mokiniais?
Stojant į aukštąsias mokyklas (priklauso nuo universiteto pobūdžio) užsienyje dažnai yra reikalaujami ne tik pažymių vidurkių. Kreipiamas ypatingas dėmesys į mokinio socialinius gebėjimus, veiklas, nesusijusias su mokymo įstaiga. Neretai prašoma motyvacinių laiškų, organizuojami motyvaciniai pokalbiai.
Ar Lietuvoje, kai mokiniai vos ,,spėja" parašyti rašinio įžangą ir praleidžia netgi valandą prie namų darbų atlikimo, šis metodas jau gali būti taikomas taip pat kaip kitose ES šalyse? Žinoma, dalyvavimas pokalbyje, atitinkamų veiklų įvertinimas (kuris yra vykdomas jau dabar: savanorystės, olimpiados ir kt.), turėtų būti įvedamas bei propaguojamas ir Lietuvos švietimo sistemoje, bet šioms naujovėms reikia laiko. Kardinalūs pokyčiai, likus keliems mėnesiams iki egzaminų, suteiktų tik papildomo streso.
Pasiruošti motyvacinio laiško rašymui bei pokalbiui taip pat reikia laiko ir įgūdžių ugdymo. Netgi universitetų organizuojami stojamieji padėtų dar labiau atsirinkti kontingentą, norimą matyti ateities institucijose.
Tačiau reikia turėti galvoje, kad kiekvieno iš mūsų reikmės yra skirtingos.
Žinoma, į mokinių psichologinę bei fiziologinę būsenas turi būti atsižvelgta. Tai neturėtų būti mažiau svarbu, nei rašinys ar chemijos uždavinių sprendimas. Ypač nuotolinio mokymo metu turėtų būti kuriamos apklausos bei organizuojami pokalbiai su mokyklos psichologais, kurie padėtų mokiniams susitvarkyti su patiriamu stresu ir atrasti motyvacijos. Tačiau reikia turėti galvoje, kad kiekvieno iš mūsų reikmės yra skirtingos. Ne visada yra įmanoma patenkinti kiekvieno mokinio pageidavimus ir atsižvelgti į tam tikras išlygas, tokias, kaip: daugiavaikių šeimų aplinka, priemonių mokytis trūkumas, prasta emocinė sveikata.
Šiuo laikotarpiu yra YPAČ svarbu atrasti balansą ne tik tarp laiko, skiriamo mokslams ar kitoms tobulėjimo formoms ir laiko sau, tačiau ir prisitaikyti prie esamos situacijos bei žvelgti į ją objektyviai, įvertinant ne tik individualias reikmes ir pageidavimus, tačiau ir sistemos bei Lietuvos moksleivių lygį, galimybes bei ryžto ir motyvacijos (ne)buvimą.
Kokios būtų pasekmės panaikinus VBE? Panašu, kad valstybė tuomet finansuotų daugelį studentų, kurie nėra pajėgūs savarankiškai ir struktūrizuotai dirbti. O tie, kurie sunkiai dirbo ir turi aukštesnio lygio loginį bei kritinį mąstymą, prarastų vietas universitetuose ar kolegijose. Priimtieji studentais nepajėgtų mokytis dideliais krūviais ir tempais.
Tuomet kristų bendras universitetų bei kolegijų lygis Lietuvoje. Ar tikrai šito mes norime?
