Pirmuose šios Alchemijos kadruose – plintantis garų rūkas ir spygliuota tvora. Ši gali pasitarnauti kaip neverbalinė nuoroda į norą atsitverti, užsisklęsti nuo viešosios erdvės, jokiu būdu netapti jos dalimi.
Rūką laidos kūrėjai sieja su augančiu informacijos kiekiu, kuris nuolat užtvindo mūsų regėjimo lauką. Panašią problemą dar pačioje pradžioje įvardija Audronė Nugaraitė. Ji atkreipia dėmesį, kad šiandien nereikia dėti daug pastangų, jog sužinotume kas vyksta, tačiau viena bėda – esame nepasiruošę tų dalykų susieti su savimi. Taigi, net ir galėdami pasiekti informaciją, nesugebame ja pasinaudoti.
Taip pat žiūrėkite: Lietuviškai išmokęs italas: kalbininkų sprendimai paprastiems žmonėms nesuprantami („Alchemija TV“ – IV laida)
Kita vertus, kaip pastebi Daina Žemaitytė, iš šeimos / draugų arba iš lavinimo įstaigų naujausių faktų, žinių, nuomonių kaip iš žiniasklaidos gauti negalime, todėl žinios, kurios mus pasiekia per viešąją erdvę, daro didelę mūsų pasaulėvokai. Pamenate, dažnai kalbama apie viešųjų kalbėtojų atsakomybę? Iš kur kitur, jei ne iš galios formuoti žmonių pasaulio sampratą ji kyla? Beje, apie atsakomybę bus kalbama ir šioje laidoje – paklausykite Gražinos ir Andriaus. Jie atveria įdomias perspektyvas.
Nors laidoje neišgirsime interneto komentatorių ar, tarkime, reklamos kūrėjų, tai jau pakankamai plati imtis, kad susidarytume šiokį tokį nuomonių žemėlapį. Piešdamas jo gaires, Rytis neleidžia pamiršti, kad žiniasklaida yra tik vienas iš viešosios erdvės laukų, tačiau didžiąją laidos dalį sąvokos viešoji erdvė ir žiniasklaida vartojamos lyg reikštų vieną ir tą patį.
Tiesa, įdomios perspektyvos atsiveria visoje laidoje. Pavyzdžiui, pagalvojau, kad dažniausiai piktinamės aplinkine viešąja erdve, nes pamirštame, kad be jos žmogaus ukdyme dalyvauja kitos dvi struktūros – tai šeima bei mokymosi įstaigos. Ar ne jos turėtų prisiimti daugiausiai atsakomybės už žmogaus kultūrinį ukdymą, užuot atpirkimo ožiu pavertę žiniasklaidą?