„Absoliučiai neobjektyvu iš vieno teksto spręsti apie žmogaus gebėjimus. Aš pati parašau geresnių tekstų, blogesnių tekstų. Bet koks rašantis žmogus tai padaro. Tu negali būti įsitikinęs, kad vaikas, parašęs tik vieną rašinį, galbūt tokia tema, kokios visai nesitikėjo, arba kaip tik per daug ruošėsi, daug klišių prisiurbė, dabar atskleis visą savo potencialą. Arba priešingai – jeigu jam labai pasisekė, tai nereiškia, kad kitą kartą jis taip parašys.
Man atrodo, normaliame egzamine turėtų būti daugiau negu viena užduotis“, – teigia E.Banytė.
15min su E.Banyte kalbėjosi apie užduočių ir ruošimosi lietuvių kalbos egzaminui ydas bei iššūkius, kylančius egzamino vertintojams.
– Dėl lietuvių kalbos egzamino, kaip ir kiekvienais metais, apeliacijų buvo teikta daugiausiai. Kodėl?
– Visų pirma dėl to, kad daugiausiai vaikų jį ir laiko iš visų egzaminų. Kitas dalykas, Nacionalinis egzaminų centras (NEC) pranešė, kad šįmet – daugiau šimtukų ir mažiau neišlaikiusiųjų. Iš tų 900 apeliacijų, kurios buvo teiktos, 500 vaikų buvo neišlaikę egzamino. Tai buvo loterija – girdėjau, kad daug šimtukų, girdėjau, kad geresni rezultatai, tai pabandysiu.
Be abejo tai susiję ir su ypač komplikuotu, daugiausia iššūkių keliančiu rašinio turinio vertinimu. Natūralu, kad žmonės apeliuoja ir nepasitiki sistema – aš irgi ja nepasitikėčiau būdama mokinė. Tai yra tik viena vienintelė užduotis, ir gauni įvertinimą už vieną rašinį, kurio turinį, pagal lentelėse pateiktus kriterijus, vertinti sunku.
Mes labai norime objektyvumo, ir tai iš tiesų yra siekiamybė. Bet su tekstais, su humanitariniais mokslais šimtu procentų neįmanoma, kad taip būtų. Tai visada yra diskusijų klausimas.
– Jūs vertinote apeliacijas. Kokie įspūdžiai?
– Labai daug prastų darbų. Pusė neišlaikiusių apeliacijas parašė. Gerbiu tuos vaikus, kurie apeliuoja, viskas normalu, tik tiek, kad reikėtų pasitarti su mokytojais, ar verta tą apeliaciją rašyti, ar ne.
Kitas įspūdis – pripiešta labai daug nemotyvuotų stiliaus klaidų. Stiliaus vertinimas gali skirtis taip, kad per egzaminą už stilių buvo parašyti 2 taškai, o kai buvo ištaisyta kopija, nežiūrint į pirminį vertinimą, stiliaus įvertinimas – 15 taškų. Tai jūs galite įsivaizduoti, koks tai yra skirtumas.
Turinio įvertinimai nebuvo tiek smarkiai numušti, kiek aš tikėjausi. Kai kurie buvo net nemotyvuotai užkelti. Turinio vertinimas sudaro 42 proc. taškų, o 58 proc. – yra stilius, kalbos normų atitikimas, rašyba, skyryba – formalioji teksto raiška. Jeigu maksimalūs įvertinimai yra 7, 7, 4, 3, tai parašius 6, 6, 3, 2 – atėmus nuo visko po vieną tašką – iš tikrųjų atimi keturis, nes taškai dvigubinami. Dėl to už turinį taškų prarandama labai daug. Kiekvienas taškas yra labai skaudus, svarbus, savaime suprantama, kad dėl jo verta diskutuoti.
Apeliacinės komisijos darbe man patiko, kad diskutavome. Jeigu būdavo kažkoks probleminis darbas, jį skaitė septyni, aštuoni žmonės. Apeliacinėj komisijoj turime laiko, turime galimybių. O per egzaminą, kai du vertintojai įvertina darbą, ir dar gali būti taip, kad antras mechaniškai perrašo pirmojo vertinimus, tada – blogai, tada atsiranda daug netikslumų. Taisai, žiūri, kad ten, kur klaidos, jos nepastebėtos. Kad ten, kur nėra klaidų, kažkokios pripaišytos stiliaus ar gramatikos. Turinys paviršutiniškai tarsi suprastas.
Su rašiniu visada taip bus. Kol mes turėsime šitą formą, ir ypač samprotavimo rašinį, kur žmogus laisvai mąsto, tol taip ir bus. Samprotavimo rašinį turime paversti tuo, kas anksčiau būdavo vadinama laisva tema, tai reiškia, kad jis neprivalo niekuo remtis, jokiais autoriais, kaip jis nori, taip argumentuoja. Tada gali duoti aktualias temas. Vaikai šiais laikais žino daug, jie naršo internete. Bet ir tai vertinimo problemos nesunaikintų.
– Esu ne kartą girdėjus, kad mokiniai mokykloje išmoksta rašyti tam tikra forma – arba literatūrinį rašinį, arba samprotaujamąjį. Jį rašo ir kontrolinių darbų metu, jį stengiasi rašyti ir egzamino metu. Ką tai rodo apie mūsų mokymosi būdus ir apie mokinių gebėjimus?
Jie išmoksta, kaip patys vadina, rašinio sakinius, pavyzdžiui, „Vincas Krėvė – vienas svarbiausių ir daugiausiai įtakos padariusių XX a. vidurio lietuvių rašytojų“. Jie išmoksta tokį sakinį, pakeičia tik amžių ir vardą pavardę. Ir viskas. Atsiranda rašymas klišėmis, atsiranda bukos kartotės.
– Reiktų klausti dėstytojų. Tiek, kiek su jais pasikalbi, atsakymas yra vienas – studentai ateina į universitetą visiškai nesuprasdami žanrų ir stiliaus ryšių. Jis gali parašyti vos ne „labas, Grybauskaite“ visiškai formaliame tekste. O taip yra dėl to, nes jie išbando labai mažai žanrų. Jie išmoksta, kaip patys vadina, rašinio sakinius, pavyzdžiui, „Vincas Krėvė – vienas svarbiausių ir daugiausiai įtakos padariusių XX a. vidurio lietuvių rašytojų“. Jie išmoksta tokį sakinį, pakeičia tik amžių ir vardą pavardę. Ir viskas. Atsiranda rašymas klišėmis, atsiranda bukos kartotės.
Reikėtų išbandyti kaip įmanoma daugiau žanrų. Ugdymo programoje yra įvardinta, kad mokiniai turi ir recenzijų rašyti, ir impresijų – tarsi turi pajusti žanrų įvairovę. Bet kai programoje turi 36 privalomus autorius, kai žinai, kad vienintelė egzamino užduotis bus rašinys, tai tada tie kiti žanrai lieka net neišbandomi. Arba pabandomi kokį vieną kartą per dvejus metus.
Šiaudinis tas mokymas kartais. Ne visų mokytojų ir ne visų mokyklų, ir čia nereikia absoliutinti. Labai daug kas priklauso nuo mokytojo. Aš visada sakau, kad geras artojas ir žąsinu paaria, ir geras mokytojas gali dirbti pagal bet kokią programą ir rasti kažkokių įdomybių. Jeigu mokytojas su vaikais neranda ryšio arba yra labai sudėtinga socialinė situacija, tarkime kaimo, regioninėse mokyklose, kur yra bendra nusivylimo ir skurdo atmosfera, visa tai labai sunku padaryti. Tada nei tėvai nemotyvuoti, nei vaikai nemotyvuoti.
Mūsų švietimas nėra vien programų, kvailų vertintojų ar blogų mokytojų, pasipūtusių vaikų, tėvų problema. Čia yra problemų gumulas. Tam, kad jį kažkaip judintum, vienos priemonės nebus gana. Čia yra šimtų, gal net nedidelių subtilių žingsnių kompleksas.
– Jeigu grįžtume prie žanrų, gal keičiant egzamino formą būtų vienas iš kelių praplėsti žanrų ribas?
– Taip. Aš sakyčiau 0 kuo daugiau pasirinkimų, tuo yra geriau. Tarkim, Suomijos egzaminuose yra 15 ar 16 temų suformuluota ir neparašyta, kad tai – literatūrinis ar samprotavimo rašinys. Pagal temą vaikas mato ir pasirenka, kaip jis nori rašyti. Ir tada tos temos pačios įvairiausios – nuo aplinkosaugos iki literatūrinių, kaip pas mus.
Dabar rašant samprotavimo rašinį užtenka paminėti autoriaus vardą pavardę, kūrinio pavadinimą, apie ką tas kūrinys, trumpai siužetą ir kokią nors vadovėlinę interpretaciją. Mokiniai neskaito. Bet aš nemanau, kad verčiant juos skaityti, jie pradės skaityti.
Aš visada kalbu, kad absoliučiai neobjektyvu iš vieno teksto spręsti apie žmogaus gebėjimus. Aš pati parašau geresnių tekstų, blogesnių tekstų. Bet koks rašantis žmogus tai padaro. Tu negali būti įsitikinęs, kad vaikas, parašęs tik vieną rašinį, galbūt tokia tema, kokios visai nesitikėjo, arba kaip tik per daug ruošėsi, daug klišių prisiurbė, dabar atskleis visą savo potencialą. Arba priešingai – jeigu jam labai pasisekė, tai nereiškia, kad kitą kartą jis taip parašys.
Man atrodo, normaliame egzamine turėtų būti daugiau negu viena užduotis.
– Anksčiau, berods, taip ir būdavo – tikrindavo gramatiką, būdavo teksto suvokimo užduotis.
– Būdavo. Man atrodo, 2007 metais egzaminą laikė paskutinė karta, kai mokyklinis egzaminas buvo arba samprotavimo rašinys, arba teksto interpretacija, valstybinis – testai, gramatika ir teksto suvokimas. Paskaičiuokim, iš kiek dalių tas egzaminas: rašyba, skyryba, morfologinė analizė, formų vartosena, tada dar dvi ar viena ilga teksto suvokimo užduotys. Ir tada dar, kaip mokyklinis egzaminas, privalomas rašinys arba interpretacija.
O valstybinę interpretaciją rašydavo tik tie, kurie norėdavo stoti į menus arba humanitarinius, arba socialinius mokslus. Visi tiksliukai su mokykliniu baigdavo laimingai.
Tada 2008 metais pirmą kartą egzaminą laikė karta, kuriai ir aš priklausau. Buvo teksto analizė, interpretacija arba rašinys, po pusvalandžio pertraukos – valanda teksto suvokimo užduočiai. Vis tiek tai buvo dvi užduotys. O nuo 2012 metų mes turime vieną užduotį – rašinį.
– Dabar galime palyginti: kuri sistema yra geriau?
– Dabartinė turbūt žlugusi labiausiai iš visų. Tas egzaminas, kurį aš laikiau, man asmeniškai buvo labai geras. Ir aš savo kartoj jokios isterijos dėl lietuvių kalbos egzamino, dėl to, kad ten reikės kažką interpretuot, kažką rašyt, neprisimenu.
Analizė buvo griežtesnis ir aiškesnis žanras, nes kiekvienas skaitydamas teksto analizę gali pasakyti, ar čia žmogus logiškai dėlioja mintis, supranta ką rašo, ar čia klejus.
Kuri sistema geresnė, ar ta, kur aš laikiau, ar ta, kur buvo su gramatikos testais, aš nežinau, bet pati kartais pasakau, „va, grąžinkim gramatikos testą“, ir paskui suvokiu, kaip tai yra absoliučiai beprasmiška. O beprasmiška yra todėl, nes mes kuo toliau, tuo labiau įeinam į kompiuterinę erą, niekas ranka neberašo. Ir mokytis išimčių – šąla, bąla, sąla, gęsta, tręšta, mąžta ir t.t... Aš nežinau ar tai prasminga, kai yra kompiuterinės taisymo programos.
Kaip galėtų atrodyti egzaminas, čia turi būti bendras grupės šviesių protingų žmonių mąstymo rezultatas, bet faktas, kad viena užduotis neveikia ir nepasiteisina.
TAIP PAT SKAITYKITE: Egzaminų centras sulaukė 1,3 tūkst. apeliacijų, beveik penktadaliui pakeisti rezultatai
