Vakarų šalyse faktas, kad kas antras doktorantas palieka studijas, buvo žinomas daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus. Pirmą kartą atskleidus nemalonius skaičius, aukštojo mokslo institucijos buvo įsitikinusios, kad jeigu jos į doktorantūrą priimtų gabesnius ir geriau informuotus studentus, paliekančių studijas sumažės. Tačiau šios strategijos nepasiteisino, nes bėgant metams studijas metančių doktorantų procentai nemažėjo.
Nemalonios šio reiškinio priežastys buvo įvardytos 2001 m. Tuomet pasirodžiusi Barbaros Lovitts monografija „Leaving the Ivory Tower“ (Paliekant akademijos pasaulį) tiesiog sudrebino Vakarų akademinį pasaulį. Šioje lengvai skaitomoje knygoje sociologijos mokslų daktarė kartu su doktorantūros studijų apžvalga analizuoja ir 816 tyrimo dalyvių patirtis. Savo patirtimis dalinosi ir studijas baigę, ir jas nutraukę doktorantai, žemesnio bei aukštesnio rango mokslininkai, dalyvaujantys doktorantūros procese, bei doktorantūros studijas administruojančių padalinių vadovai.
Barbaros Lovitts atlikto tyrimo reikšmę geriausiai atskleidžia kitų mokslininkų atsiliepimai. Viename iš jų konstatuojama, kad doktorantus atsisakyti studijų skatina per pusę amžiaus nepasikeitusios programos ir nesvetinga aplinka – kai kurias katedras palieka 80 ar dar daugiau procentų studentų. Tuo tarpu dėstytojai ir administratoriai mieliau kaltina studentus, o ne save. Barbaros Lovitts įžvalgos, praplėtusios suvokimą apie doktorantų išgyvenimus ir pasitraukimo priežastis, paskatino atlikti daugybę susijusių tyrimų ne tik JAV, bet ir kitose šalyse. JAV ir Kanadoje septynerius metus buvo vykdomas projektas, skirtas doktorantūros baigimo ir nutraukimo priežastims išsiaiškinti.
Šio projekto rezultatai paneigė prieš tai vyravusią nuomonę, kad net ir esant itin palankioms sąlygoms, mokslus baigia ne daugiau kaip trys ketvirtadaliai į doktorantūrą įstojusių studentų. Šio projekto metu atlikti tyrimai atskleidė, kad didžioji dauguma įstojusiųjų į doktorantūros programas turi pakankamai gebėjimų pabaigti šias itin sudėtingas studijas. Tačiau ar doktorantai pabaigs studijas, priklauso nuo institucijų ir doktorantūros programų ypatumų. Projekto išvadose įvardijami šeši veiksniai, darantys įtaką doktorantų rezultatams ir tikimybei, kad konkretus studentas baigs doktorantūrą ir gaus daktaro laipsnį: 1) atranka ir priėmimas, 2) vadovo pagalba ir šeimos palaikymas; 3) finansinė parama; 4) socialinė studijų aplinka; 5) mokslo srityje taikomi tyrimų metodai; 6) administraciniai procesai ir procedūros.
Lietuvoje apie doktorantūros nutraukimą viešai nekalbama
Pirma žinutė apie krintančius iš doktorantūros studijų Lietuvoje pasirodė 2009 m. Tuometis Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas Eugenijus Butkus teigė, kad kas antras Lietuvos doktorantas nebaigia studijų. Ar situacija per daugiau kaip dešimtmetį pasikeitė į gerąją pusę? Ar studijas paliekančių doktorantų skaičius padidėjo, ar sumažėjo? Paveiksle pateikti skaičiai sufleruoja, kad paliekančiųjų doktorantūrą sumažėjo.
Duomenys paimti iš Švietimo valdymo informacinės sistemos https://www.svis.smm.lt/
Ar politikai ir universitetai ėmėsi kokių priemonių per tuos metus doktorantūros studijų būklei gerinti? Deja, internete jokios viešos diskusijos šia tema neradau, išskyrus 2019 m. pabaigoje Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos pirmininko dr. Donato Murausko keltus klausimus apie sistemines, daug metų besitęsiančias doktorantų ir jaunųjų mokslininkų problemas, tačiau ir jis paliekančiųjų doktorantūros nepaminėjo. 2021 m. pabaigoje mažą priimamų doktorantų skaičių („apytiksliai priimama 500 naujų doktorantų per metus, apginama apie 300 disertacijų per metus“) paminėjo Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslo ir inovacijų prorektorius, gvildendamas Lietuvoje veikiančių integruotų mokslo, verslo ir studijų centrų perspektyvas.
Mokslo straipsnių Lietuvos doktorantūros būklės temomis taip pat neradau. Ar gali taip būti, kad patys mokslininkai gana didelio studijų nebaigiančių doktorantų skaičiaus nelaikė (ir vis dar nelaiko) problema? Pažvelgus į pastarųjų metų skaičius, akivaizdu, kad situacija šiek tiek pagerėjo. Iš įstojusių, įgijusių kvalifikaciją ir palikusių studijas skaičių matyti, kad dabar doktorantūrą palieka ne kas antras, bet kas ketvirtas (kai kuriais metais ir kas penktas) įstojęs. Net ir kiek sumažėję skaičiai nedžiugina, nes nebaigtos studijos yra studentų, jų artimųjų ir valstybės iššvaistyti laikas bei lėšos.
Keista, kad gana didelis doktorantūros studijas paliekančių studentų skaičius neminimas jokioje viešai prieinamoje Valstybės institucijų parengtoje ataskaitoje. Švietimo ministerijos parengtoje Švietimo būklės apžvalgoje (2019) paminėti tik keli su doktorantūra susiję faktai. Pirmas, kad doktorantai gauna didžiausią finansinę paramą ir antras, kad doktorantūroje studijuojančių skaičius svyruoja nežymiai. Maža to, vienoje iš STRATA parengtų ataskaitų paminėta, kad tik 3–4 proc. nutraukia doktorantūros studijas. Greičiausiai šie procentai buvo paskaičiuoti nuo visų
doktorantūroje studijuojančių asmenų, bet neišskaidyti į kasmet įstojusius, baigusius ir palikusius studijas, kaip matome paveiksle.
Tyla viešojoje erdvėje užduoda nebylų klausimą: ar turėtume nerimauti dėl kas ketvirto ar penkto 2019–2020 metais studijas metusio doktoranto, jeigu mums nerūpėjo kas antras 2009 m.? Sudėjus į vieną vietą kas ketvirto doktoranto ir valstybės laiko bei finansinius praradimus dėl nebaigtų studijų, kyla pagrįstas klausimas, kodėl ši problema nutylima?
Institucijos doktorantūrą paliekančių studentų „nemato“
Susidaro įspūdis, kad aukštąjį mokslą prižiūrinčios institucijos į doktorantūros studijas žiūri gana formaliai. Nepriekaištingai parengtose „Mokslo doktorantūros nuostatose“ ŠMSM įpareigoja aukštąsias mokyklas baigusiems mokslo doktorantūrą užtikrinti šiuolaikiškas kompetencijas, kurios neabejotinai susietos su valstybės pažangos strategijoje įrašytais tikslais.
Mokslo doktorantūrų kokybę ir efektyvumą vertinti įpareigota Lietuvos mokslo taryba (LMT). Vertinimo procedūros išsamiai aprašytos LMT tinklalapyje: institucijos pateikia savianalizių suvestines, kurias vertina LMT sudarytos ekspertų grupės. Tik atskirais atvejais institucijų prašoma patikslinti pateiktą informaciją. Per 2014–2016 metais vykdytą doktorantūrų vertinimą buvo organizuota anoniminė doktorantų apklausa, bet jokios viešos informacijos su rezultatais nepateikta. Doktorantūrų kokybė ir efektyvumas įvertinti teigiamai ir nė žodžio apie doktorantūrą paliekančius studentus.
Suprantama, kad aukštosios mokyklos tokiais vertinimo rezultatais džiaugiasi ir savo vidinių problemų kelti viešumon nesuinteresuotos. Todėl doktorantams, iškilus įvairiems nesusipratimams (nesutarimai su vadovu, trūksta pagalbos, nepagrįsti reikalavimai ir / arba kritika iš vadovo, doktorantūros komiteto, katedros ar fakulteto, asmeninės problemos ir daugiau), belieka arba sukandus dantis studijas pabaigti, arba tiesiog pasitraukti iš Lietuvos mokslo pasaulio. Institucijos ir toliau gali kalbėti apie nepakankamai gabius studentus.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos institucijos nenori matyti ilgus metus egzistuojančios problemos, kurios neišsprendė prieš keletą metų beveik dvigubai padidėjusi doktoranto stipendija. Greičiausiai todėl, kad finansai yra tik viena iš šešių užsienyje nustatytų doktorantūros palikimo priežasčių.
Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga žengia ryžtingą žingsnį
Norint spręsti doktorantūros baigimo problemas, Lietuvai nereikia išradinėti dviračio. Tam pakaktų pasidomėti, kas Lietuvos doktorantams trukdo sėkmingai pabaigti studijas ir įgyti naujas kvalifikacijas. Tikėtina, kad Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos inicijuotas ir jau prasidėjęs tyrimas apie Lietuvos doktorantų patiriamus sunkumus atskleis doktorantūros studijų ypatumus. Tikėtina tuomet aukštosios mokyklos ir kitos valstybės valdymo institucijos pripažins, kad tokia problema egzistuoja ir imsis realių veiksmų.
Šiuo rašiniu norėčiau ne tik atkreipti dėmesį į egzistuojančią problemą ir inicijuoti viešas diskusijas, bet ir paskatinti Lietuvos doktorantus sudalyvauti atliekamame tyrime.
Labai norėčiau, kad visi kartu sėkmingai įgyvendintume valstybės ateities vizijoje „Lietuva 2030“ užsibrėžtus ateities tikslus: prisidėti prie aktualiausių pasaulinio lygio problemų sprendimo ir sustiprinti mūsų gimtinės inovatyvumo potencialą. Greičiausiai visi girdėjo apie MO muziejuje vykusį Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ renginį, tačiau jis paskelbė tik apie naujos strategijos rengimo pradžią, o strategijos projektą numatoma parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui iki 2023 m. kovo 10 d. Gera žinia – strategijos rengėjai į diskusijas ketina įtraukti ir akademinę bendruomenę.
