Interviu BNS jis Lietuvos aukštąjį mokslą apibūdina kaip niekuo nepasižymintį tarptautiniu mastu ir ragina konsoliduoti pajėgumus bei skirti didesnį dėmesį kokybei.
– Koks Lietuvos aukštojo mokslo įvaizdis pasaulyje, kaip mes atrodome ekspertams iš užsienio?
– Kai žiūrime į tarptautinę statistiką, Lietuva yra kažkur per vidurį. Turite gerus rezultatus pagal prieinamumą, įsitraukimą, lyginant su kitomis EBPO šalimis, atrodote gerai, bet apie nieką iš Lietuvos švietimo sistemos negalėčiau pasakyti „oho“: Kad kažkoks universitetas būtų labai geras, tarptautiniu mastu žinomas, ar kažkokie moksliniai tyrimai. Tai yra tam tikra problema.
Turite gerus rezultatus pagal prieinamumą, įsitraukimą, lyginant su kitomis EBPO šalimis, atrodote gerai, bet apie nieką iš Lietuvos švietimo sistemos negalėčiau pasakyti „oho“.
Turite keistis. Visų pirma svarbu teisingumas. Net jei vidutiniškai santykiniu studentų skaičiumi nenusileidžiate kitoms šalims, kaip ir kai kuriose kitose šalyse egzistuoja nelygybė: jei aš kilęs iš neturtingos šeimos, mano galimybės studijuoti universitete yra žymiai – gal penkis kartus – mažesnės nei tuo atveju, jei aš kilęs iš turtingos šeimos. Antras klausimas būtų vidurinio ugdymo problema, kuri veikia ir universitetus. PISA tyrime Lietuvos rezultatai yra vidutiniai, pagal tai galime įsivaizduoti, kaip pasirengę mokiniai stoja į universitetus. Trečia būtų tyrimų rezultatai, universitetai neparengia daug mokslinės produkcijos, skaičiuojant mokslines publikacijas ar profesorių skaičių, tenkantį gyventojų skaičiui, rezultatai irgi yra gana žemi europiniame kontekste.
Vienas iš problemų paaiškinimų galėtų būti tai, kad turite tiek daug institucijų – šaliai su mažiau nei 3 mln. gyventojų yra per daug tiek tretinio ugdymo institucijų. Manau, kad konsolidacija būtų labai svarbi, tada turėtume mažiau institucijų su daugiau pinigų. Resursų sujungimas būtų vienas iš būdų investuoti į mokymo kokybę, tyrimų kokybę.
Kaip dar vieną problemą matau tarptautiškumo trūkumą. Kai kurie studentai ir dėstytojai išvyksta, bet jūs nepritraukiate atitinkamo kiekio užsienio studentų ir profesorių. Čia kalbos klausimas gali būti svarbus. Kai aš vykstu, pavyzdžiui, į Olandiją, tai ten visi kalba angliškai ir jie atvirai kalba, taip pat ir Šiaurės šalyse. Nežinau, ar Lietuvoje yra taip pat, tačiau tai yra svarbu.
– Kaip galima pasiekti tą konsolidaciją, apie kurią kalbate?
– Manau, tam reikia politinės valios, visi turėtų dirbti kartu ir susitarti. Kaip aš suprantu, Jūsų šalyje gyventojų mažėja, kai kurie universitetai turi labai mažai naujų studentų, kai kurie padaliniai visai nebeturi studentų, tad reikia galvoti ne teritoriniu kriterijumi – kad čia yra mano regionas, mano universitetas, bet visos šalies mastu. Kaip mes galime sujungti resursus, kaip konsoliduoti pajėgumus, galbūt uždaryti kai kurias institucijas, gal kai kurias sujungti, reikia galvoti, kaip tapti stipresniems per bendradrabiavimą.
– Politinė valia yra viena, bet kitas klausimas yra aukštojo mokslo autonomija, tai dažnai būtent ir reiškia kovą už savo teritoriją, savo išlikimą. Kokie yra būdai paskatinti aukštąsias mokyklas konsoliduotis?
– Vienas pavyzdžių galėtų būti Danija. Tai irgi maža šalis, turinti per 5 mln. gyventojų, jie irgi turėjo daug universitetų apie 2000-uosius metus, tai Vyriausybė suformavo fondą ir pasakė, kad yra tam tikri pinigai, jei jungsitės ir tai bus prasminga, galite jų pageidauti. Tokia priemonė buvo labai sėkminga. Universitetus tai motyvavo susimąstyti. Pinigai yra geras motyvatorius. Taip pat svarbu vizija – ar aš noriu būti trečio lygio maža institucija, ar noriu būti aukščiausio lygio. Taigi svarbu ir politinė valia, ir universitetų lyderiai, kurie turi matyti viziją.
– Kiek universitetų reikėtų Lietuvai?
– Nėra kažkokio magiško skaičiaus. Man atrodo, kad idealus universiteto dydis yra nuo 10 iki 15 tūkst. studentų, tada galima pasiekti ir masto ekonomiją, ir kokybę. Man reikėtų atidžiau panagrinėti jūsų sistemą, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad galėtumete turėti penkis universitetus ir penkias kolegijas, ir to būtų visiškai gana.
– Šiuo metu Lietuvoje yra mišri finansavimo sistema: dalis studentų gauna valstybės finansavimą studijoms, dalis studijuoja savo lėšomis, bet yra planas visiems įvesti nemokamas bakalauro studijas. Ar tai būtų geras kelias?
– Aš manau, kad gerai yra visus studentus vertinti vienodai. Jūsų šalis, kaip ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos šalys, turi, mano supratimu, neteisingą sistemą, kai vieni studentai išsilavinimą gauna dykai, o kiti turi mokėti.
Aš tada galvoju kaip tėvas: jeigu aš turėčiau du vaikus, vieno nediskriminuočiau, net jei mano dukra turėtų geresnius pažymius nei mano sūnus, aš vis tiek apmokėčiau išsilavinimą abiem. Visgi buvusiose socialistinėse šalyse mokama už tuos, kurių rezultatai geri, o tie, kurie mokosi šiek tiek prasčiau, turi mokėti patys. Man atrodo, kad taip neteisinga. Principas turėtų būti universalus.
Man reikėtų atidžiau panagrinėti jūsų sistemą, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad galėtumete turėti penkis universitetus ir penkias kolegijas, ir to būtų visiškai gana.
Jei jūsų šalis yra labai turtinga ir gali pasiūlyti nemokamą bakalaurą visiems, tada gerai, bet jei jūs nesate tokie turtingi, jei jūs ne Šveicarija, gal būtų teisinga, kad visi mokėtų, ir tada tie, kurie tikrai neturi pakankamai pinigų, gautų stipendiją. Bet tai būtų maža dalis, tikrai skurdžiausia, ir tai būtų grįsta poreikiais, ne pasiekimais.
Šiandien jūs turite pasiekimais grįstą sistemą, geriausiai išlaikę egzaminus gauna nemokamas studijas, bet gal jie yra labai turtingų tėvų vaikai ar vidurinės klasės žmonės. Mano preferencija būtų sistema, kur visi moka, išskyrus vargingiausius.
– Bet kaip užtikrinti konkurenciją tarp studentų, kas gali lemti ir kokybę?
– Lemia ne tik finansavimo sistema. Pavyzdžiui, jei mano tėvai yra universiteto profesoriai, dar vaikystėje aš apsuptas knygų, intelektualų, kultūrinės veiklos. Jei mano tėvai gyvena kaime, mano kultūrinė aplinka gali nebūti tokia turtinga. Mes laikome tą patį egzaminą, nors nesame vienodai pasiruošę. Atrodo, kad pasiekimai yra labai svarbu, bet tai nėra tik pasiekimai. Motyvaciją siekti rezultatų galima užtikrinti per atranką į tam tikras mokymosi programas, vienose gali būti selektyvesnis nei kitose. Taip būtų galima užtikrinti, kad įstojantieji į tam tikrą programą bus tikrai pasirengę rimtai studijuoti. Bet tai neturi būti grįsta pinigais.
Vienas geriausių pasaulyje – Harvardo universitetas turi sistemą, pagal kurią atsirenka geriausiai pasirengusius ir labiausiai motyvuotus studentus, ir tik tada klausiama, ar studentas išgali studijuoti. Čia motyvacija yra labai aukšta ir priėmimas nėra paremtas tik egzaminais.
– Kokia Lietuvos aukštojo mokslo sistema turėtų būti po dešimties metų, kad jūs galėtumėte pavadinti ją sėkminga?
– Linkėčiau turėti mažiausiai vieną gerai užsienyje žinomą universitetą, kuris būtų vertinamas dėl puikių programų, gerų dėstytojų, sėkmingų studentų. Tai gali būti vienas universitetas kaip toks ar universitetas, kuriame labai stipri matematika ir informacinės technologijos. Kai nori būti tarp penkių geriausių Europoje, klausi savęs – ką turi padaryti, kad tokiu taptum. Tam reikia pagerinti dėstymo, mokymosi kokybę, tyrimus, ryšį su vietine ekonomika. Kitas dalykas yra prieinamumas – reikia stengtis, kad kiekvienas turėtų galimybę mokytis universitete. Ir taip pat jums reikia užsitikrinti didesnį tarptautiškumą, tapti patrauklesniais atvykstantiems, tai, be kita ko, geras būdas kompensuoti mažėjančią populiaciją.
– Dabar mes daug studentų pritraukiame iš Rytų šalių. Ar tai gerai?
– Jūs norite pritraukti žmones iš blogesnės ar iš geresnės sistemos? Aš manau, tai rodiklis, kuris parodo, ar jums gerai sekasi. Ar jūs norite pritraukti gerų studentų iš gerų sistemų? Ar bent jau tikrai gerų studentų?
– Dabar dažnai užsieniečiai, atvykstantys ne per mainų programas, studijuoja savo lėšomis.
– Tai ar jie yra gerai pasirengę?
