Socialinis kapitalas – tai kiekvieno mūsų ir tuo pačiu visų mūsų kartu žmogiškųjų ryšių tinklas. Iš esmės jis suteikia galimybes pasiekti informaciją, gauti reikiamą pagalbą, kitaip sakant pasidalinti viskuo, ką turi. Aukštas socialinis kapitalas reiškia, kad visuomenėje yra noriai bendradarbiaujama, žmonės dalinasi turimais resursais (aišku, juos iš pradžių reikia turėti).
Ispanijoj niekada nekils problemų dėl sąskaitos apmokėjimo ją išsidalinant pagal tai, kas ką valgė ar gėrė – vieną kartą apmoka vienas, kitą kartą kitas, trečią kartą... Arba Graikijoje valstybinėje įstaigoje dirbantis tavo draugo dėdės pusbrolis pasirūpins visais tavo mokesčiais ar bedarbio pašalpa, kad tau net nereikės sukti galvos. Arba JAV tavo šefas mokslininkas būtinai pasistengs, kad tu laiku parašytum visus straipsnius, būtinai tau padės bet kokiuose moksliniuose iššūkiuose, nes jo skyriaus sėkmė priklauso nuo tavo sėkmės. Ir, beje, kažkodėl taip banaliai, stereotipiškai įsivaizduoju, kad žydų socialinis kapitalas yra ypatingai aukštas.
Lietuvoje taip pat atrastume gražių pavyzdžių, bet pas mus socialinis jautrumas menkas ir nuolat jaučiama didžiulė konkurencija. Apie tai ir kalbama šioje laidoje. Laidoje paprastai ir tiesiai dėstomos iš patirties švietimo sistemoje susidarytos nuomonės: pavyzdžiui, kad švietimo politika konstruojama ad hoc principu (t.y. spendžiant pavienius atvejus, neaprėpiant visumos ir nesvarstant, kaip tai paveiks kitus sistemos elementus); švietimo politiką formuoja keli žmonės, nepalaikantys jokio ryšio su joje veikiančiais; žmonės, kuriems švietimo sistema iš tikrųjų rūpi, į politikos formavimo procesus neįtraukiami arba jų nuomonė ignoruojama; politinė galia koncentruota kelių, dažnai nekompetetingų žmonių rankose.